Lošiama buvo ne iš pinigų: tik iš žetonų. Geriamas buvo ne žalias vynas, o meksikietiškos kaktusų sultys. Nes jos – kaip niekas kitas – saugo nuo hipertenzijos ir diabeto.
Šią akimirką išplėšiau iš daugiau nei dešimties metų atminties. Iš kelionės po Japoniją. O tie įspūdžiai – sunku jums bus patikėti – iš senelių namų Tokijuje.
Japonija – viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, kurioje nėra vaikų namų. Tenykštė visuomenė neįsivaizduoja iš kurgi jie (ir dėl kokios priežasties) galėtų ten rastis. Nes – aiškino man japonai – visi vaikai turi tėvus.
– Bet visi seneliai turi vaikus ir anūkus – sakiau aš jiems. – Tad kodėl jūs čia?
Jie žvelgė į mane, nesupratę. Ir aiškino, kad jie čia gyvena. Kad dabar jų namai yra čia. O tada jau aš nesupratau.
Šito painaus kryžiažodžio ir nesusikalbėjimo atsakymas atėjo gerokai vėliau. Kai po daugelio metų lietuviškame laikraštyje perskaičiau, kuo lietuviški senelių namai skiriasi nuo ne Lietuvoje esančių. Ogi tuo, kad Lietuvoje seneliai – jei jiems pasiseka tą vietą gauti – gyvena šeimininkų – slaugytojų, rūpybos specialistų ar daktarų namuose. Lietuvoje seneliai gyvena... svečiuose.
O štai vokiečiai, anglai ar tie patys japonai turi (taip jie sako, taip jie ir galvoja)... savo namus. Ir slaugytojos, rūpybos specialistai ar daktarai ateina... pas juos.
Suprantu, kad mielam skaitytojui neaišku. Tad paaiškinu dar paprasčiau – daktarai sako: užsienyje mes dirbam pas senelius. Lietuvoje seneliai gyvena pas mus.
Kai kurių politikais save vadinančių piliečių nuomone, kalčiausi dėl visų Lietuvos nesėkmių (ir jaunimo bėgsmo į jaukesnius kraštus) yra žurnalistai. Nes, girdi, tas jaunimas išsigąsta spaudoje aprašomų baisybių.
Noriu prisijungti prie tautą gąsdinančiųjų – pagarsinsiu dar vieną kol kas mažai aprašomą faktą: Lietuva sensta greičiausiai Europoje. Nes kuo daugiau jaunimo pabėga, tuo labiau auga vidutinis šalies gyventojų amžius. (Vidutinis japono amžius net aštuoniolika metų didesnis nei lietuvio). Ir artėja laikas, kai nebebus kam arti ir akėti. Ir universitetan stojančių nebeliks. Nes visi persikels į senelių namus. Tik nebus ten nuo alzheimerio saugančių sulčių. O jei bus – ar bus, kas jų atneša?
Apie slaugos rūšis ir senelių ar globos (slaugos) namų gradaciją terašo tie, kurie tikrai nusimano apie tokių įstaigų priklausomybę ministerijoms (kas socialinei, kas sveikatos sferai priklauso), apie kainas norintiems sužinoti yra visagalis internetas (ar sutiktumėte kas mėnesį už priežiūrą mokėti po 1500 eurų?) ir t.t.
Kam visa tai rašau, ir kam adresuoju? Ogi tam, kuris ant slenksčio stovi.
Ant slenksčio stovi ponas Anicetas. Jau senelis, nes anūkų turi. Bet jaunas iš pažiūros ir daug geriau atrodantis nei prieš pusmetį. Nes prieš pusmetį palaidojo žmoną. Kaip žiauru bebūtų, bet tądien – gedulingai spausdami Aniceto delną – giminės vis tyliai pašnibždėdavo „Ačiū, Dievui...“
Gal netrenks man po kojom Perkūnas, bet ir laisvė Anicetui kainavo daugiau nei dvidešimt gyvenimo metų. Lygiai tiek, kiek slaugė pasiligojusią žmoną. Vardan mylimo žmogaus paaukotos visos santaupos (buvo ir į skolas įklimpta), atsisakyta karjeros, be laiko susenta. Nes po kelių nesėkmingų bandymų anuomet suprato: slaugos namai nepriims. Jei priims – neprižiūrės. Mums – eilinė istorija. Anicetui – tragedija. Laiko atgal neatsuksi.
2011-aisiais per Lietuvą nudundėjo vienos žinomos ponios rašinys, kurio esmę atspindi pavadinimas: „Slauga Lietuvoje: mirtis geriau“. Gal ponia nesupyks, jei pacituosiu:
– Nelaimingi bus jūsų vaikai, matydami, kaip Homo sapiens tampa daržove, mylima mama – beviltiška našta. Tyliai, slaptai jūsų vaikas pagalvos, kada gi, o kada jūs pagaliau išeisite?
Tikiu, kad taip galėjo būti. Galbūt kažkur taip net yra. Todėl į Nemenčinės palaikomojo gydymo ligoninę nuvažiavau iš anksto nepranešęs. Vyr. gydytojas Olegas Kačanas visai nenustebo ir iškart vedėsi į palatas, dušus, gyvenamuosius bei mankštos kambarius. Švaru ir tvarkinga. Ir jokio ligoninės kvapo.
– Netikiu, – sakau daktarui.
– Senatvė nėra diagnozė, – sako jis. – Žmonės čia gyvena. Vieni gyvena, o kiti – sesutės, gydytojai – dirba.
Išties: ši medicinos įstaiga įdarbino per šimtą Nemenčinės žmonių, kurie darbo vietą saugo ir brangina.
– O kas blogai? – klausiu palatoje (ne, tai jų gyvenamasis kambarys) Onos ir Marinos.
Pasirodo, viena nemoka rusų kalbos, kita – lietuvių. Bet, kai eina pasivaikščioti, kiekviena kalba savo kalba. Ir taip viena iš kitos mokosi...
– Kiek kainuoja?
– Nieko nekainuoja. Bet čia galime būti tik keturis mėnesius per metus. Tad Ona netrukus važiuos namo, o dar vieną jai skirtą mėnesį pasiliks kitos žiemos pradžiai.
Panašių palatų (gyvenamųjų kambarių) yra ir Fabijoniškių socialinių paslaugų namuose. Bet direktorės Dalios Kiaušienės prašau parodyti pirmąjį Lietuvoje trumpalaikės socialinės globos centrą. Jame iškart susidraugauju su žemiečiu iš Klaipėdos Jurijumi. Sveikatos bėdos užklupo dar neseną žmogų. Priežiūros jam tikrai reikia. Tad žmona kas rytą Jurijų atveža, po darbo – pasiima. Jei gyventojas pageidauja, už nedidelį mokestį jis atvežamas ir namo parvežamas centro transportu. Tad vėl klausiu, svarbiausio:
– Kiek kainuoja?
Atsakyti pasisiūlė mamos pasiimti po darbo atvykusi ponia Marija:
– 54 eurai už mėnesį. Su maitinimu tris kartus.
– Kodėl taip pigu? – klausiu Dalios Kiaušienės.
– Esame Vilniaus savivaldybės socialinių paslaugų namai. Tad savivaldybė ir dotuoja. O dienos centro gyventojai moka nevienodai: kiekvienas po 20 procentų nuo gaunamų pajamų...
Dienos centro lankytojų globėjos – slaugės ir sesutės – be darbo čia nebūna. Nes esti gyventojų, nuo kurių nė per žingsnį atsitraukti negali: reikia nuolatinės priežiūros.
Tik nepasakė slaugės ko dar reikia. Ogi didžiulės kantrybės. Gero būdo. Tvirtų nervų. Stiprių rankų. Nepavargti psichologiškai. Nes kartais su kūdikiais ir vaikais lengviau nei su seneliais ar psichinę negalią turinčiaisiais.
O dabar apie tris pagrindinius šio rašinio tikslus.
Yra Lietuvoje brangių ir net prabangių globos įstaigų. Bet yra ir jūsų pečiams pakeliamų.
Geriau į tokius namus nepakliūti. Bet nė vienas į juos neatėjo iš gero gyvenimo. Tad – nors paminklų toms auklytėms niekas ir nepastatys – ačiū, kad jos dirba.
Ir svarbiausia: aptarkim šią temą draugų ar šeimos rate. Patikėkim, kad nebėra Lietuvoje ligonine ir virtais kopūstais „kvepiančių“ palatų. Ir, kad nebėra gėda artimą palikti ten, kur šiandien šviesu ir jauku.
P.S.
Internete vis dar pasitaiko skelbimų ir kvietimų investuoti į privačias globos įstaigas. Aš – ne prieš. Bet tuomet nerašykite, ponai, apie tai, jog toks būdas tinka išplauti nešvarius pinigus ar galimybę nedorai pasinaudoti europiniais fondais.