– Kokiomis ortopedinėmis problemomis žmonės skundžiasi dažniausiai?
– Aš, kaip ortopedas traumatologas, besispecializuojantis pėdos sutrikimų, kelio problemų srityje, daugiausia pastebiu sutrikimus, susijusius su pėdų skausmais. Tokie žmonės kenčia skausmus kiekviename žingsnyje.
– Kaip dažnai išaiškėja, kad pėdų, kelių skausmų priežastis – netinkama avalynė ar kitos priežastys, kurias buvo galima seniai pašalinti?
– Daug dažniau, iki 3–5 kartų, kelių ir pėdų lėtiniai skausmai vargina moteris. Tai, žinoma, daugiau siejama su tam tikros avalynės avėjimu ir su fiziologinėmis, anatominėmis moters pėdos savybėmis. Moters raumenynas, raiščių sistema yra kiek silpnesnė. Jei moteris turi antsvorio, tai irgi gali turėti neigiamos įtakos pėdos formavimuisi, deformacijų vystymuisi.
– Kalbant apie avalynę, aukštakulniai tikriausiai taip pat nepadeda?
– Jei kalbame apie pėdos kauliukų deformaciją, plaktukines kitų pirštų deformacijas, įrodyta, kad batai su aukštesniu nei 4–5 cm kulnu daro neigiamą įtaką to vystymuisi. Kodėl taip yra? Nes taip pasikeičia fiziologiniai dalykai, eisena.
Kai kulnas pakeliamas 4–5 cm aukščiau, visas svoris tiek mynimo pradžioje, tiek pabaigoje tenka padikaulių galvučių sričiai, pirštams. Avėdami avalynę žemu kulnu, normaliai eidami pradedame minti nuo kulno, toliau dalyvauja vidurinė pėdos dalis, tuomet fazėje atsiranda krūvis padikaulių sričiai, pirmojo piršto sričiai.
Avint batus aukštesniu kulnu, toks krūvis nuo pradžios iki pabaigos tenka tik padikaulių sričiai. Įrodyta, kad kiekvienas paaukštintas kulno centimetras padidina krūvį padikaulių sričiai 10 proc. Jei kulnas net 10 cm, krūvis pėdos padikaulių sričiai ir pirštų sričiai yra 100 proc.
Tai reiškia, kad einant kulnas visiškai nedalyvauja, tada sutrumpėja Achilo sausgyslė ir užpakalinės grupės blauzdos raumenys. Ilgainiui, aukštakulnius nešiojantys žmonės net negali apsiauti batų žemu kulnu – blauzdoje jie jaučia tempimą, jiems nepatogu. Su tuo susijęs ir fizinis aktyvumas, nes jei žmogus negali avėti sportinės avalynės, jis negali nei bėgioti, nei užsiimti kita aktyvia sportine veikla. Reikia gerai pagalvoti, ar taip aukotis dėl grožio verta.
– Moterims didžiausias priešas yra aukštas kulnas. Kokios problemos puola vyrus?
– Reikia kalbėti apie avalynės kokybę. Galima nusipirkti įvairios avalynės – ir pigesnės, ir brangesnės. Visų pirma, norėčiau atkreipti dėmesį į medžiagas, iš kurių pagaminta avalynė. Jos turi būti kokybiškos, kvėpuojančios, ypač vasarą.
Anksčiau sintetinės medžiagos buvo nerekomenduojamos, tačiau šiuo metu technologijos pažengusios. Taigi net sintetinės medžiagos gaminamos su membranomis, yra geros kokybės ir tokius batus galima nešioti, nėra būtina tik oda.
Žinoma, jei tai prastesnės kokybės sintetinė medžiaga, ji nekvėpuoja ir tai sukelia odos prakaitavimą. Su tuo susijusios pėdų odos ligos, grybelinės infekcijos. Todėl avalynė turi būti kuo atviresnė, ypač vasarą.
Renkantis avalynę, dėmesį reikia atkreipti į pado formą ir minkštumą. Tai, koks yra padas, galima nustatyti tiesiog paėmus batą, įkišus pirštus ir paspaudus pado paviršių. Jei jis amortizuoja, yra minkštas, tokia avalynė pakankamai komfortiška ir pėdai sveikesnė – kiekvienas žingsnis amortizuojamas, krūvis sugeriamas geriau, nei su kietu padu.
Kitas dalykas – labai daug vyrų, ypač jaunų, vasarą mėgsta avėti pliažo basutes, įspiriamas šlepetes, turinčias perskyrimą tarp pirmo ir antro piršto. Avėti tokias basutes trumpai, einant į paplūdimį, nieko tokio.
Tačiau jei su tokia avalyne nueinami 3–5 km, gali kilti sutrikimų. Tam, kad tokia avalynė būtų išlaikoma ant pėdos, dirba visai kiti raumenys nei nešiojant avalynę su fiksuojančiu dirželiu ar užkulniu. Dirba pirštų ir pėdos raumenys, kurie stengiasi išlaikyti tą šlepetę ant pėdos ir ilgainiui, pavaikščiojus su tokia avalyne, atsiranda skausmai, diskomfortas.
– Ar atsiranda tik kojų, pėdų, kelių skausmai? Gal skausmas persikelia net į nugarą?
– Dažniausiai tokie skausmai, žinoma, prasideda nuo pėdų. Tačiau ilgainiui, pasikeitus eisenai, kūno raumenų balansui, gali nukentėti ir blauzdos, ir šlaunies raumenynas. Tai gali lydėti prie nugaros skausmų.
Nė vienas nesame simetriškas, tačiau jei mūsų kojų ilgis skiriasi, į tai reikia atkreipti dėmesį, kreiptis į ortopedą traumatologą, kad jis atliktų kojų ilgių matavimus. Tai turi neigiamos įtakos stuburo padėčiai, gali vystytis stuburo deformacija (skoliozė), atsirasti neurogeniniai skausmai.
– Ar vaikščiojimas basomis idealizuojamas ne veltui?
– Nepamirškime, kad pirmykščiai žmonės, mūsų protėviai gyveno kaime, sodybose, kuriose buvo daug žolės, smėliuko. Nebuvo asfalto, trinkelių, šaligatvių, parketo. Tokiu atveju, žinoma, vaikščioti basomis yra sveika. Vaikštant žole ar minkštu smėliu, stimuliuojamos pėdos refleksogeninės zonos.
Tačiau jei visą dieną vaikščiosime basomis kietu paviršiumi – grindimis, betonine danga ar asfaltu, tikrai sukelsime daugiau problemų pėdai, nei turėsime naudos. Nuo pirmųjų gyvenimo žingsnių esame pratinami prie avalynės, mūsų pėda susiformuoja vaikščioti su avalyne.
Vaikščiojimas basomis gali turėti teigiamos įtakos, kai yra minkšti paviršiai, kurie galėtų stimuliuoti refleksogenines zonas, kraujotaką ir t. t. Bet jei paviršiai kieti, gali sukelti tiek nuospaudas, tiek skausmus net ir vėliau avint avalynę.
– Ką dar būtina žinoti renkantis avalynę?
– Visų pirma, jei einate į batų parduotuvę, eikite po pietų, vakarop, nes net ir sveiko žmogaus pėda per dieną patinsta. Jei rinksitės batus ryte, vėliau, popietinėmis valandomis, ypač jei dirbate, jei karšta, pėdai patinus jausite diskomfortą, spaudimą. Tai gali lemti kitas deformacijas.
Antra – kulno aukštis. Batai, kurių kulnas aukštesnis nei 4–5 cm, turėtų būti tik proginiai. Trečia – bato priekis. Jis neturi būti labai smailėjantis, nes smailėjančiame bato priekyje pirštai tiesiog sustumiami į vieną vietą. Ilgainiui, nešiojant tokius batus, vystosi pėdos pirštų deformacijos.
Labai gerai, jei bato pado vidinė dalis išformuota su anatominiais išilginiu ir skersiniu skliautais.