Kaip jauni medikai viliojami dirbti regionuose – apie tai Žinių radijo laidoje „Dienos klausimas“ kalbėjo Alytaus miesto savivaldybės meras Nerijus Cesiulis ir Jaunųjų gydytojų asociacijos prezidentė Agnė Panavienė.
N. Cesiulis pastebi, kad medikai, atvykę į Alytų, neturi gyvenamosios vietos ir nekilnojamojo turto, todėl 30 tūkstančių eurų, kuriuos kitos savivaldybės duoda per kelerius metus, Alytus nusprendė duoti iškart, kad medikai galėtų juos panaudoti pradiniam įnašui. Be to, neseniai savivaldybė priėmė ir dar vieną skatinimo priemonę.
„Mes apmokame studijas tiems, kurie turi mokėti už jas, nors patys geriausi už studijas nemoka, o jiems neturėjome jokių skatinimo priemonių. Dabar priėmėme sprendimą, kad ir tiems, kurie įstojo į valstybės finansuojamas vietas, vis tiek sumokėsime studijų kainą. Taip nereikės galvoti apie papildomus darbus. Jei stipendija 5 metus mokama, tai ir siūlome po to atidirbti 5 metus pas mus. Pastebime, kad praėjus tam laikui, žmogus čia sukuria savo gyvenimą ir lieka regione“, – sakė N. Cesiulis.
Visgi, pasak mero, yra savivaldybių, į kurias dėl jų lokacijos ir mažo gyventojų skaičiaus medikai nevažiuoja net ir viliojami dar didesnių stipendijų nei siūloma Alytuje.
N. Cesiulis sako, kad skyrus stipendijų jauniems gydytojams, tam tikras pasipiktinimas kyla tarp tų, kurie dirba jau ilgiau, mat jie, nors ir turi daugybę pacientų bei patirties, tačiau 30 tūkstančių eurų negauna.
„Jie jaučiasi turintys nelygias sąlygas. Bet važiuojame į įstaigas, kalbamės ir sakome, kad jei neskatinsime, išvis nieko nebus – galime laukti, gal kažkuris medikas sugalvos grįžti, tačiau norint juos prisitraukti, reikia skatinimo priemonių“, – sakė Alytaus meras.
Svarbus ne tik atlyginimas
Mitas, kad jauni gydytojai nenori važiuoti į regionus, nes kai kurie iš jų tikrai juos renkasi, laidoje sako Jaunųjų gydytojų asociacijos prezidentė Agnė Panavienė. Tačiau medikų trūkumas didelis ir prognozuojama, kad bus tik dar didesnis, o klinikos konkuruoja tarpusavyje siūlydamos geriausias sąlygas.
„Atlyginimas ir finansinės paskatos yra svarbu, bet taip pat labai svarbu įstaigos organizacinė kultūra, vadovai. Jaunas žmogus nori tobulėti, todėl reikia, kad būtų sudarytos sąlygos vykti į konferencijas, stažuotis. Be to, svarbu ar sutuoktinis turės, kur dirbti, ar vaikas turės darželį, mokyklą“, – kalbėjo A. Panavienė.
Pašnekovės teigimu, jauniems medikams turėtų būti sudarytos sąlygos kuo anksčiau susipažinti su darbu regionuose, nors po truputį statistiškai matosi, kad vis dažniau rezidentūra atliekama ne didžiuosiuose miestuose.
„Sutarčių, kai savivaldybė padengia studijų kainas ir po to reikia atidirbti, nėra labai daug, tačiau daugėja, ypač tokiose specialybėse kaip šeimos medicina“, – sakė jaunųjų gydytojų atstovė.
A. Panavienė pastebi, kad valstybinė medicina visuomenėje užima vis mažesnį vaidmenį, o tai labai liūdina, nes žmonės negauna paslaugų, kurias turėtų gauti, o tada yra priversti kreiptis už pinigus.
„Tai labai liūdna situacija ir mano akimis žiūrint, ji tik blogėja. Čia turėtų būti priimti labai rimti valdžios sprendimai. Lietuvoje medicinos finansavimas, palyginus su Europos Sąjunga, yra labai žemas.
Kita problema, kaip paskirstome finansus, kartais gali padėti net elementarūs dalykai, kaip pacientų srautų valdymas. Kadangi pati dirbu valstybinėje įstaigoje, matau, kad kasdien neatvyksta nuo 3 iki 6 pacientų, jie neatšaukia vizito, nepraneša, bet nėra jokios prevencijos, kad taip nenutiktų“, – sakė gydytoja.
Pasak jos, vertėtų pasimokyti iš privačių klinikų, kurios klausia pacientų, ar jie atvyks, o jei ne, pasiūlo vietą kitiems. Medikų trūkumas, kaip teigia pašnekovė, tik didės, todėl reikia imtis priemonių, kaip trūkumą sušvelninti.
Dar viena problema medicinos bendruomenėje yra medikų perdegimas, dėl kurio šios profesijos jauni žmonės rinktis nenori. A. Panavienės teigimu, taip nutinka dėl didelio darbo krūvio ir darbo keliose įstaigose vienu metu.
„Kiekvienas medikas norėtų dirbti pilnu etatu vienoje gydymo įstaigoje, kur galėtų save realizuoti, uždirbti adekvatų atlyginimą. Deja, šiuo metu taip nėra. Kas prisideda prie perdegimo, tai ir pati organizacinė aplinka įstaigoje – jei yra vadovai, kurie bendrauja įžeidžiai, vyksta mobingas.
Medikų savivertė gana maža, jie dažnai stigmatizuoja savo emocines problemas, nes visuomenėje yra požiūris, kad jie negali sirgti, negali turėti problemų, turi būti kaip herojus, kuris visus išgelbėja. Todėl bijoma kreiptis pagalbos, neskiriama laiko emocinei sveikatai. Visgi negalima pasirūpinti pacientais, jei pirma nepasirūpinama savimi“, – apibendrino A. Panavienė.
