Tačiau pabudęs iš komos jis gali užgroti, pavyzdžiui, gitara, nors iki tol skambino pianinu.
Paklaustas, ar iš kosmoso ateina šios žinios, S. Ročka atsako: „Ne iš kosmoso. Tos žinios jau buvo žmogaus smegenyse, tik nepanaudotos.“ Interviu LRT radijo laidai „Muzikinis vidudienis“ jis pasakoja, kad žmogus gali turėti keletą muzikos arba kalbos centrų. „Jei ligos metu vienas buvo pažeistas, smegenims belieka naudotis tuo, kas liko. Dėl to po operacijos žmogus gali prabilti visai kita kalba negu kalbėdavo iki tol“, – aiškina neurochirurgas.
– Koks tai reiškinys, kai žmogus, „grįžęs“ iš komos, pradeda kurti muziką, groti kitais muzikos instrumentais, kalbėti kitomis kalbomis?
– Tiesiog pabunda tam tikros smegenų sferos, tam tikros zonos, kurios neturėdavo didelės veiklos iki komos. Žmogaus smegenys padarytos taip, kad turi atskirus centrus muzikai, kalbai (nebūtinai vieną). Paprasčiausia, lengviausia įvertinti tuos, kurie susiję su kalba. Kalbos centrai gali būti keli. Jei ligos metu vienas buvo pažeistas, smegenims belieka naudotis tuo, kas liko. Dėl to po operacijos žmogus gali prabilti visai kita kalba negu kalbėdavo iki tol. Bet, žinoma, jis tą kalbą turi mokėti iki komos.
– Kuo skiriasi garso suvokimas komoje ir sapne? Ar tai ateina iš pasąmonės?
– Jei kalbame apie garsą iš aplinkos, tai yra jutimas, kuris ateina iš išorės, ir žmogus turi jį suvokti. Vyksta keletas procesų, yra keletas struktūrų. Viena iš jų yra ausys – kaip garsas perduodamas, tada – kaip garsas konvertuojamas į nervinį impulsą. Ir tuomet pati įdomiausia ir mažiausiai žinoma sritis – kaip tas garsas apdirbamas smegenyse, t. y. kaip jis suvokiamas.
– Ir kaip jis ten yra suvokiamas?
– Suvokimas prasideda nuo to, kad yra pirminiai klausos centrai (na, bent jau daugmaž žinoma, kurioje vietoje smegenyse jie yra). Taigi juose vyksta pradinis garso aprobavimas.
Yra keletas informacijos vertinimo krypčių. Vienas iš jų – kai informacija iš karto susijungia su emocine sritimi. Garsas nėra vaizdas. Šis daugiau vertinimas logiškai, patirtimi, o garsas – ne. Gali suvokti, kad junti kažką nemalonaus, ir tik tada pradėti ieškoti, iš kur sklinda garsas. Tai viena – emocinė sritis.
Antras dalykas yra jau valingas garso vertinimas. Kai atkreipi dėmesį, kai pradedi naudotis atmintyje sukauptais resursais, palyginti garsą su kitais, suvokti, ieškoti. Trečia sistema yra apsauginė garso sistema. Jei dabar supločiau delnais, jūs pasisuktumėte į tą pusę. Tam visiškai nereikia sąmonės. Tai žmogus padarys ir komoje.
Kitaip sakant, garso girdėjimas ir garso suvokimas yra du skirtingi dalykai. Žmogus komoje, nebūdamas sąmoningas, gali girdėti, t. .y. garsas pasiekia jo smegenis. Jei centrai, atsakingi už greitą reakciją ir suvokimą, yra išlikę, net ir būdamas komoje jis gali pasisukti, akis nukreipti į tą pusę, iš kur sklinda garsas. Bet tam, kad žmogus jį suvoktų, reikia smegenų žievės ir visų pagrindinių smegenų resursų.
– Bet juk mes girdime, kai miegame ir sapnuojame?
– Vėlgi, kas yra girdėti? To garso turbūt nebūna. Mes įsivaizduojame, kad jį girdime. Kitaip sakant, tai yra mūsų smegenų veiklos išraiška: nėra tikro garso, bet, kai žmogus sapnuoja, kažkokios senos, buvusios informacijos perdirbimas tuo metu yra vertinamas kaip garsas. Bet tai – tik žmogaus galvoje, ta informacija tik vertinama kaip garsas, tačiau nėra išorinis garsas.
– Tai ar koma ir sapnas turi kažką bendro, kalbant apie tai, kaip komoje apdorojami garsai?
– Ne, neturi. Koma yra tokia būsena, kai žmogus yra nesąmoningas. Žmogus neturi kontakto nei su aplinka, nei su savimi. Kitaip tariant, komoje gulintis žmogus nemąsto. Jis gali turėti refleksus, tai, kas nereikalauja suvokimo, nereikalauja sąmoningumo, bet jis nemąsto. O tai reiškia, kad komoje esantis žmogus negali suvokti garso. Jis gali girdėti, bet negali suvokti.
– Tačiau tiek komoje, tiek sapne smegenys ilsisi?
– Ne. Komoje smegenys yra atsijungusios arba atjungtos, priklausomai nuo situacijos. Miego metu smegenys nesiilsi, jos persikrauna. Jos perdirba tą informaciją, kuri buvo gauta anksčiau, ją susidėlioja į savo stalčiukus. Tam, kad smegenys gerai veiktų, jos turi persikrauti. Taip tik sakoma, kad jos turi „pailsėti“, bet iš tiesų jos nesiilsi, per tą laiką jos turi pačios susitvarkyti. Tam yra miegas. O koma yra neveikiančios smegenys, komoje nevyksta smegenų veikla.
– Kaip veikia mūsų klausa nenatūraliose būsenose – narkozės metu, prieš komą?
– Tai panašu į miego situaciją. Miego metu žmogui gali atrodyti, kad jis girdi, kad jis kažką mato ir pan. Iš tiesų jis miega ir sapnuoja. Tai vis dėlto yra tik įsivaizdavimas. Narkozės metu klausa veikia. Veikia ausis, veikia ausų būgnelis, veikia visi kauliukai ir visi impulsai. Tai patenka į smegenis. Bet nėra to momento, kai žmogus suvokia garsą, nėra garso vertinimo.
– Po kokių traumų, operacijų gali būti pažeisti klausos centrai? Juk tokių traumų, kad žmogus prarastų klausą, nepasitaiko dažnai.
– Nėra, kad pasitaikytų retai. Tik dažniau pažeidžiami ne patys klausos centrai, bet garso perdavimo į smegenis aparatas, t. y. ausys. Tai yra kaukolės pamato lūžimai, kurių metu sužalojamas perdavimo aparatas, ir žmogus gali apkursti.
Tačiau žmogus yra prisitaikęs – jis turi dvi ausis. Iš tiesų, kad žmogus girdėtų ir suvoktų, užtenka vienos ausies. Jis netenka erdvinio suvokimo, kurį irgi gali kompensuoti kitais būdais. Bet jis girdi. Kad būtų pažeistos abi ausys, turi būti didelė trauma. Vis dėlto ir tai kartais pasitaiko.
– Jūs pasakėte – žmogus prisitaikęs, turi dvi ausis, lyg kažkada būtų turėjęs tik vieną ausį...
– Ne, ne tą turėjau galvoje. Žmogus visą gyvenimą mokosi. Tam, kad žmogus suvoktų, iš kurios pusės eina garsas, veikia bent trys pagrindiniai mechanizmai: žiūrima į atspindį nuo ausies, žiūrima į jo praskleidimo greitį, tiek vienos, tiek kitos ausies. Žodžiu, sudėtingi variantai. Jei jis staiga netenka vienos ausies, jis dar turi kitą ausį. Tuomet jis jau gali įjungti smegenis ir pradėti orientuotis pagal toje įprastoje būsenoje visas šalutines garso savybes tam, kad suvoktų, iš kur jis sklinda.
– O kaip gydytojai įsitikina, kad žmogus, ištiktas komos, tikrai negirdi?
– Geras klausimas. Tai yra vienas iš komos tikrinimo klausimų, kai vertinama ne tik klausa, bet ir kiti visi refleksai – tiek sąmoningi, tiek nesąmoningi. Komos sąlyga – žmogus be sąmonės, t. y. jis negali suvokti garso, jis negali matyti. Tai jau yra medicina, čia jau smulkmenos (šypsosi)...
– Papasakokite šiek tiek smulkmenų.
– Pavyzdžiui, reakcija į garsą. Jei žmogus pakelia akis į tą pusę, tai dar nereiškia, kad jis yra sąmoningas. Kaip sakiau, veikia žemesni centrai. Tačiau, jei ir jie neveikia, tokiu atveju apie suvokiamą klausą kalbėti net nebeverta. Neveikia pati bazinė sistema, „ant kurios statomos“ tolimesnės suvokimo sistemos. Tai yra vienas iš būdų. Komoje esantis žmogus šio dalyko dažnai neturi.
– Tai vadinama nekontaktiniais ligoniais?
– Galima taip pavadinti. Bet komoje esantis ligonis tikrai neturės kontakto nei su savimi, nei su aplinka.
– O kaip paaiškinti tuos atvejus, kai žmonės, „grįžę“ iš komų, rašo knygas, pasakoja, įkvėpti kažkokių garsų, vaizdų? Kas tai yra? Ar tai tiesiog haliucinacijos, įsivaizdavimas? Ar jie iš tikro susiduria su antgamtiškais dalykais?
– Komoje nebuvau, todėl negaliu to patvirtinti savo patirtimi. Bet iš esmės po traumos ar rimtesnio įvykio smegenyse pasikeičia tai, kaip žmogus pats save matė iki tol. Jei jis išlieka pakankamai protingas, jis pradeda ieškoti įdomybių. Čia ir prasideda visos fantazijos, suvokimai, visi mąstymai į ateitį ir t. t. Negaliu teigti, kad jie nieko nematė. Bet manyčiau, kad tai – intensyvios savianalizės situacijos padarinys.
– Ar klausa turi kokių nors fenomenalių atsistatymo būdų? Kaip, pavyzdžiui, Jericho rožė, kuri tūkstančius metų gali išbūti be vandens, bet, gavus vos lašą, atgyja ir pražysta.
– Turi. Yra gana keistų būdų, nes klausa iš esmės yra tai, į ką mes kreipiame daugiausia dėmesio, t. y. garsas, sklindantis oru, įprastas garsas. Bet žmogus lygiai taip pat puikiai girdi ir kaulinį garsą. Tai yra intensyvesnis garsas, kai virpa kaukolės kaulas, ir jis jį suvokia. Jei bus visiškai pažeisti klausos nervai, jis šio garso negirdės. Jei bus pažeistas mechanizmas, padedantis suvokti garsu sklindančią bangą, jis gali jo negirdėti, bet gali suvokti arčiau esantį garsą. Kaip vienas iš medicininio tikrinimo metodų, ar žmogus girdi komos būsenoje, yra to tikrinimas su kamertonu. Kamertonas – tai virpanti šakutė, kurią uždedi ant kaukolės kaulo ir staiga išgirsti garsą, kurio šiaip ore negirdi.
– Mirimo stadijos ir girdėjimas. Ar skirtingose mirimo stadijose klausa kinta? Ir kada ji visai dingsta?
– Dingsta ji paskutinėje, terminalinėje stadijoje, kai jau įvyksta smegenų mirtis, miršta smegenų kamienas. Tada jau tikrai nebėra jokios klausos ir, žinoma, nebėra suvokimo. O pats suvokimas gali keistis ir sąmoningam žmogui, jei pažeisime paprastą smilkininės skilties dalį. Žmogus, pavyzdžiui, gali girdėti, ką girdi, gali suvokti kalbą, bet jis gali nebepažinti balsų. Tai gali būti vienas iš variantų. Tie balsai paprasčiausiai gali pasidaryti kitokie. Žmogus juos gali pradėti vertinti, ieškoti. Tai normalu. Dingsta kažkuri vertinimo dalis, tai kinta visą laiką. Tai priklauso ir nuo situacijos.
– Kaip atsitinka, kad komoje pabuvę žmonės, iš jos nubudę, pradeda daryti tai, ko jie nedarė anksčiau? Ar įgyja kažkokių žinių iš kosmoso?
– Ne iš kosmoso. Tos žinios jau buvo žmogaus smegenyse, tik nepanaudotos.