Geriamojo vandens mikrobiologija
Žmogus be maisto išgyvena savaites ar net mėnesius, tačiau be vandens gali mirti per keletą dienų. Gyvybiniai procesai vyksta tik tada, kai ląstelėse yra pakankamai vandens. Ne mažiau svarbi ir vandens kokybė – mikroorganizmais ar cheminėmis medžiagomis užterštas vanduo gali sukelti rimtų sveikatos problemų, rašoma pranešime spaudai.
Sužinoti, koks vanduo bėga iš privačių gręžinių čiaupų, koks semiamas iš šulinių ar šaltinių, galime tik ištyrę vandens mėginius laboratorijoje. Geriamasis vanduo tinkamas naudoti ir laikomas švariu, jei jame nėra mikroorganizmų, parazitų ir medžiagų, galinčių sukelti pavojų žmonių sveikatai; jei užtikrinama apsauga nuo taršos.
Geriamajame vandenyje neturi būti: koliforminių bakterijų, žarninių lazdelių (E. coli), žarninių enterokokų, ir lūžinių klostridijų (C.perfringens).
Žarninė lazdelė (E. coli), žarniniai enterokokai, lūžinės klostridijos – tai nuolat žmonių ir gyvulių žarnyne gyvenantys mikrobai. Juos radus vandenyje, konstatuojama, jog vanduo užterštas, į vandenį pateko fekalijos, o su jomis ir patogeninių mikroorganizmų – infekcinių ligų sukėlėjų. Žmogui, išgėrusiam taip užteršto vandens, gali pakilti temperatūra, atsirasti pykinimas, vėmimas, viduriavimas – tokie simptomai ypač pavojingi vaikams, vyresnio amžiaus asmenims.
Lūžinės klostridijos (C.perfringens) nustatomos geriamajame vandenyje, kuriam naudojami paviršiniai vandens šaltiniai arba kurio saugai įtakos turi paviršinis vanduo. Lūžinės klostridijos, patekusios į nepalankias joms sąlygas, virsta sporomis, atspariomis aplinkos poveikiui ir ilgai išsilaikančiomis aplinkoje.
Geriamojo vandens chemija
Šulinio vanduo. Šio vandens kokybė priklauso nuo šulinio vietos parinkimo, jo įrengimo ir priežiūros. Trąšų perteklius, kurio nepasisavina augalai, patenka į požeminius vandenis ir užteršia geriamojo vandens šaltinius, ypač azotiniais junginiais.
Atliekant šulinio vandens cheminį tyrimą rekomenduojama ištirti: nitritų (5,68 €), nitratų (6,84 €), amonio (6,23 €) kiekius, permanganato indeksą (8,20 €) ir savitąjį elektros laidį (3,56 €). Šie tyrimai reglamentuojami pagal Lietuvos higienos normą HN 43:2005 „Šuliniai ir versmės: įrengimo ir priežiūros saugos sveikatai reikalavimai“.
Nitratai ir nitritai – toksiniai elementai, kuriais užterštas vanduo neturi specifinio skonio, kvapo ar spalvos. Jie nepašalinami nei virinimu, nei buitiniais vandens filtrais. Didesni nitratų ir nitritų kiekiai ypač pavojingi nėščioms moterims ir kūdikiams iki 6 mėn. amžiaus, nes jų organizme nepakanka nitratus skaidančio fermento, ir išsivysto methemoglobinemija („pamėlusių kūdikių“ sindromas).
Padidintas amonio kiekis gali signalizuoti apie padidintą bakteriologinį užterštumą ar puvimo procesus. Permanganato indeksas parodo bendrą užterštumą organinės kilmės teršalais, o savitasis elektros laidis – bendrą įvairių neorganinės kilmės druskų kiekį.
Šulinių vandens tyrimų rezultatai liudija, kad Lietuvoje dažniausiai viršijama nitratų leistina ribinė koncentracija (geriamajame vandenyje nitratų ribinė koncentracija yra 50 mg/l; dažnai randama 60 – 150 mg/l, bet pasitaiko atveju, kai ji viršija net 300 mg/l). Cheminė tarša aptikta kas trečio Vilniaus apskrityje tirto šulinio vandenyje (36 proc. šulinių), o ligas sukeliančiais mikroorganizmais užterštas net 43 proc. tirtų šulinių vanduo.
Gręžinio (giluminis) vanduo. Atliekant tokio vandens cheminį tyrimą rekomenduojama ištirti: geležies kiekį (10,22 €), nitritų (5,68 €) ir nitratų (6,84 €) kiekius, amonio (6,23 €), chlorido (5,82 €), sulfato (9,33 €) kiekius, vandens pH (2,95 €), drumstumą (4,40 €), spalvą (7,36 €), permanganato indeksą (8,20 €) ir savitąjį elektros laidį (3,56 €), mangano kiekį (25,25€). Laboratorijoje galima išsitirti ir kitus elementus. Visus minėtus tyrimus galima užsisakyti atskirai, pagal kiekvieno poreikius ir problemų aktualumą. Šie tyrimai reglamentuojami pagal Lietuvos higienos normą HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“.
Labai dažnai žmonės užsisako savo gręžinio vandens suminio kietumo tyrimus (6,46 €). Ypač tai aktualu, jei ieškoma atsakymo, verta ar ne buityje naudoti „minkštinimo filtrus“. Vandens kietumas pagal HN 24:2003 nėra normuojamas, nes kietumą sudaro kalcio ir magnio jonai. Šie mikroelementai labai reikalingi žmogaus sveikatai, tačiau jie krenta į nuosėdas, sudarydami „kalkes“, kenkiančias buitiniams prietaisams. Tad prieš statant „minkštinimo filtrus“ vertėtų išsitirti vandens kietumą. Būtina prisiminti, jog kartais minėti filtrai taip išvalo vandenį, jog jame nebelieka žmogui reikalingų kalcio ir magnio, o padidėja natrio kiekis (21,46 €), kurio ribinė vertė geriamajame vandenyje yra 200 mg/l.
Lietuvoje giluminių gręžinių vanduo yra pakankamai kokybiškas. Vadovaujantis NVSPL atliktais tyrimais, darytina išvada, kad gręžinio vandenyje dažniausiai aptinkami geležies ir mangano leistiną normą viršijantys kiekiai. Geležis – vandens indikatorinis rodiklis, todėl nedidelis jos perteklius nėra kenksmingas sveikatai, tik nėra estetiškas, mat geležis vandeniui suteikia rudą atspalvį. Mangano perteklius kenkia vidaus organų veiklai. Šiuos trūkumus pašalinti dažnai statomi taip vadinami „nugeležinimo“ filtrai.
Būtina prisiminti, kad labai svarbus yra geriamojo vandens pH. Žmogui reikalingas šarminis vanduo, kurio pH – nuo 6,5 iki 9,5. Taip subalansuotas vandentiekio vanduo. Vandens pH dažniausiai kinta dėl vandens filtrų – kuo labiau jis išvalomas nuo įvairių mikroelementų, tuo jis rūgštingesnis, nebetinkantis žmogaus organizmui. Pavyzdžiui, distiliuoto vandens pH yra apie 5 vienetus. Taigi šis, labai išvalytas vanduo, puikiai tinka buitiniams prietaisams ir mašinų akumuliatoriams, tačiau žmogaus organizmui jis yra per rūgštus.
Išsamesnė informacija apie vandens tyrimus ČIA.