Naujausia aparatūra ir rūsyje dirbantys medikai
Šia proga įstaigoje apsilankiusiam švietimo ir mokslo ministrui Dainiui Pavalkiui buvo surengta ekskursija po didžiulį pastatą. Jos metu buvo galima matyti visą kontrastų Lietuvą – moderniausiai įrengtas operacines bei reanimacijas, dabartiniam pasauliniam lygiui nenusileidžiančią spindulinės terapijos aparatūrą, VIP palatas su stumdomomis tualeto durimis, kita vertus, įstaigoje esantis spindulinio gydymo planavimo simuliatoriaus modelis jau nebegaminamas, taigi medikai tik meldžiasi, kad jis artimiausiu metu nesugestų, nes pataisyti jo bus neįmanoma, nebėra detalių. Tą patį galima pasakyti apie dalį echoskopų. O ką jau kalbėti apie poliklinikos – reprezentacinio instituto veido – vaizdą, nuo kurio dažnai žmogus ir pradeda pažintį su šia įstaiga. Onkologai dermatologai vis dar dirba rūsyje, taigi žmogus, kuriam ir šiaip baisu bei nejauku, dar susiduria ir su ne itin maloniai nuteikiančia aplinka.
„Žinoma, pagrindinė mūsų problema išspręsta – pagaliau gavome oficialų statusą, todėl jau žinome apie savo šiandieną ir netolimą ateitį. Tačiau dirbdami susiduriame su eile kitų problemų, kurias spręsti bus įmanoma tik dalyvaujant dviem ministerijoms – Švietimo ir mokslo ministerijai (SMM) bei Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM), kadangi esame ne tik mokslo, bet ir gydymo įstaiga. Viena skaudžiausių mūsų gydomojo sektoriaus problemų – poliklinika. Ji buvo pastatyta 1979 m. ir apskaičiuota 30 tūkst. vizitų per metus. Dabar šis skaičius pasikeitęs beveik keturis kartus, sulaukiame per 100 tūkst. pacientų. Natūralu, kad taip įvyko, kadangi padaugėjo onkologinių susirgimų. Tai numatyti galbūt buvo sunku, pagaliau įstaiga buvo planuota visai kitoje šalyje, visai kitais laikais. O dabar mes turime galvoti, kaip pagerinti savo pacientams paslaugų kokybę. Šiuo metu vasara ir yra laisviau, bet jeigu apsilankytumėte poliklinikos koridoriuose rudenį, būtų sausakimša, sunkiai ir praeitumėte, visur eilė, o mūsų pacientai dažnai sunkūs ligoniai“, - teigė Nacionalinio vėžio instituto direktorius prof. Narimantas Evaldas Samalavičius.
Didžiausia instituto problema – poliklinika
Moderniausią aparatūrą turinčioje ligoninėje vis dar galima pamatyti iš sovietmečio likusius liftus. Tiesa, 2013-2014 m. penki liftai buvo modernizuoti. Poliklinikoje, kuri visai neturėjo lifto, įrengtas visai naujas. Šiam procesui prireikė 1 mln. 328 tūkst. litų. Per 2015 m. tikimasi sutvarkyti dar penkis ir prašoma jiems 1 mln. litų. D. Pavalkis patikino, kad pinigai bus duoti, tiesa, mažiau. Svarstoma apie 600 mln. litų sumą.
„Tačiau čia nėra tikrosios investicijos, tik gaisro ar visiško nepatogumo pacientams ir darbuotojams gesinimas. Turime kalbėti apie deramą finansavimą, nes vien instituto mokslinių tyrimų laboratorijose knibžda kiek visokiausių idėjų. Iš to tikrai gali atsirasti ir investicijos, ir patentai, ir papildomai į Lietuvą ateinantys pinigai. Taip pat turėsime susėsti su sveikatos apsaugos ministre ir aptarti, kaip turėtų veikti institutas, kadangi jis vykdo ne tik mokslinius tyrimus, bet ir teikia gydymo paslaugas. Todėl reikės planuoti, kokį finansavimą galėtų prisiimti SMM, kokį – SAM. Tarkime, reikia atnaujinti salę, kuri skirta mokymo tikslams – tai jau mūsų kompetencija. Tačiau kažką turės dengti ir SAM. Pavyzdžiui, poliklinika, laikui bėgant, tampa vis svarbesnė diagnostikos bei gydymo dalis. Daugybė klausimų, kuriuos anksčiau spręsdavome tik stacionare, dabar sprendžiami poliklinikoje. Todėl prieinamumas žmonėms turėtų būti sudarytas“, - svarstė ministras.
Pasak D. Pavalkio, formuojant Santariškėse bendrą gydymo bazę visiems Lietuvos žmonėms, bus stengiamasi neformuoti priešpriešos su Vilniaus universitetu ir Santariškių klinikomis, nedubliuoti abiejose kelio pusėse tų pačių tarnybų bei tų pačių brangių aparatūrų.
„Taip ir sutaupysime, ir paslaugos bus geresnės. Vis dėlto galiu pasakyti, kad palyginus, kaip Onkologijos institutas atrodė prieš 10 ar net 3-4 metus, matyti didžiulė pažanga. Dabar galime pasidžiaugti, kad po 8 ar 10 metų įstaiga tapo aiškiai teisėtu, juridiniu, pilnateisiu mokslo pasaulio nariu. Iki šiol ji buvo abejotino teisėtumo ir tai padarė institutui didžiausią žalą – perspektyvos, neaiškumo prasme“, - svarstė ministras.
Medikai studentai gali atsikvėpti – į rajonus nebus išsiųsti
D. Pavalkio nuomone, buvusio sveikatos apsaugos ministro V. Andriukaičio ketinimai išsiųsti rezidentus į rajonines ligonines, nelogiški. „Tiek Vilniaus universitetas, tiek Lietuvos sveikatos mokslų universitetas į mus kreipėsi su prašymu prailginti rezidentūrą vieneriais metais juos skiriant būtent darbui rajoninėje ligoninėje. Mes nepalaikėme šio siūlymo. Nemanau, kad reikėtų ilginti rezidentūros laiką – medikai iš visų specialybių ir taip yra ilgiausiai besimokantys žmonės. Kitas dalykas, kad rezidentų mokymosi intensyvumas nėra toks didelis, kad jie negalėtų patempti didesnio krūvio. Jie turi tik 56 valandas per savaitę. Pavyzdžiui, amerikiečiai rezidentai džiaugėsi, kad B. Obamos administracija jų darbo valandas sumažino nuo 120 iki 80 valandų. Taigi mūsų rezidentai dar pakankamai laisvai gyvena ir gal net ne dirba ir ne rezidentauja, o studentauja. Taigi turėtume intensyvinti darbą, o ne ilginti mokymosi trukmę“, - įsitikinęs ministras.
Panašiai mano ir N. E. Samalavičius. Jo teigimu, rezidentams reikėtų suteikti aukščiausio lygio žinias, o jos šiuo metu vis dėlto yra tretinio lygio universitetinėse ligoninėse.
„Galbūt rezidentui reikėtų sudaryti sąlygas mėnesį ar du susipažinti su regioninės ligoninės darbu, juolab kad dalis jų į tas ligonines ir pateks. Tačiau išsiųsti jų ten metams nėra tikslinga. Juk regioninių ligoninių reikšmė mažėja, siaurėja jose teikiamų paslaugų spektras. Gerai ar blogai – čia kitas klausimas, bet taip yra. Taigi siųsti žmogų į regioninę ligoninę metams tikintis, kad jis taps geresnis gydytojas nei besimokydamas aukščiausio, tretinio, lygio įstaigoje, būtų neteisinga“, - tikino medikas.