Ji džiaugiasi, kad vis dažniau prisimenama tradicija kūdikio placentą su virkštele palaidoti ir toje vietoje pasodinti medelį. „Placenta – ne gimdymo atlieka“, – tvirtina medikė.
Vaiko vieta
Pasak gydytojos R. Babiliūtės, seniau, kai moterys gimdydavo namuose, pagarbiai buvo elgiamasi su placenta ir virkštele: jų neišmesdavo kaip atliekos, o palaidodavo – užkasdavo į žemę netoli namų ir toje vietoje pasodindavo medelį. Gimus mergaitei dažniausiai sodindavo liepaitę, berniukui – ąžuoliuką. Tėvai, norėdami, kad užaugusi mergaitė ištekėtų – išeitų iš namų, – placentą su virkštele užkasdavo po slenksčiu. Placenta laikytina Gyvybės medžiu ne tik todėl, kad jos kraujagyslės išsidėsčiusios tarsi medžio šaknys ir šakos: neabejotina ir sakralioji šio organo prasmė.
„Placenta susiformuoja nėštumo metu. Tai kraujagyslinis organas, kuris maisto medžiagas ir deguonį iš mamos perduoda vaisiui, sulaiko kai kurias kenksmingas medžiagas. Gimdymas susiseda iš trijų fazių: iš pradžių atsidaro gimdymo kaklelis, tada gimsta vaisius, o po 5-20 minučių – ir placenta, – aiškina R. Babiliūtė. – Galbūt todėl lig šiol dzūkai placentą vadina vaiko vieta. Kai, baigusi studijas, pradėjau dirbti Alytaus gimdymo namuose, nustebau, išgirdusi dzūkes sakant: „Dabar turi gimti vaiko vieta.“ Turbūt seniau Dzūkijoje šitaip placentą vadino pribuvėjos.“
Medikė teigia girdėjusi, jog seniau Lietuvoje placentą ne tik laidodavo – kiti nunešdavo į palėpę sudžiūti.
„Galbūt iš placentos kraujagyslių išsidėstymo pranašaudavo vaiko likimą, – spėja R. Babiliūtė. – Tarybiniais metais gimdymas buvo suvokiamas daugiausia kaip medicininis procesas. Dabar vėl imta į jį žiūrėti kaip į intymų dalyką – kaip į virsmą: žmogaus perėjimą iš gyvenimo iki gimimo į gyvenimą po gimimo. Vėl placenta imama vertinti – vis dažniau suvokiama, kad tai pagarbos vertas organas, su kuriuo reikia pagarbiai atsisveikinti.“
Kai kur suvalgo žalias
,,Kauno krikščioniškuosiuose gimdymo namuose“ per mėnesį vaikelių susilaukia apie 70 moterų, placentas ir virkšteles kol kas pasiima viena kita. Mat reta kuri žino apie senovės tradicijas.
„Kai moterys pagimdo, placentas su virkštelėmis dedame į šaldiklį. Prie tų, kurias norima pasiimti, parašome vardą, pavardę. Kad norės pasiimti placentą su virkštele, praneša moterys arba jų vyrai prieš gimdymą. Daugelis išsineša šiuos organus polietileno maišeliuose, kiti labai pagarbiai – įsidėję į dailius indus. Nelendame žmonėms į širdį, klausdami, ką jie su placenta ir virkštele darys. Dažnas prasitaria, jog laidos. Jei žemė įšalusi, placentą su virkštele laiko šaldiklyje, o laidoja pavasarį. Kartais laidoja ir medelį sodina gerokai vėliau, užtat trise – mama, tėtis ir tasai ūgtelėjęs vaikelis“, – sako gydytoja R. Babiliūtė. Ji negirdėjusi, kad kas nors Lietuvoje džiovintos placentos miltelius vartotų kaip maisto papildą, juolab suvalgytų ją žalią ar iš tokios gamintų patiekalus, kaip kad elgiamasi kai kuriuose kraštuose. Antai interneto tinklalapiuose galima rasti patiekalų, pagamintų iš placentos, receptų.
Jaunystės eliksyras
„Placenta – daug baltymų turintis organas. Juk ir mėsa yra baltymas...“ – primena gydytoja R. Babiliūtė, pridurdama, jog placenta ne šiaip sau baltymas: – Placenta – jaunystės eliksyras. Mat šiame baltyme gausu hormonų, tarp jų – estrogenų, suaktyvinančių medžiagų apykaitą. Tarybiniais metais Lietuvos gimdymo namuose sveikų gimdyvių placentas rinkdavo – kraudavo į šaldytuvus, paskui veždavo, regis, į Prancūziją gaminti kosmetikos priemones. Dabar Lietuvoje placentos, kurių nepasiima gimdyvės, laikomos šaldytuvuose, tačiau vėliau utilizuojamos – jau nenaudojamos kūno puoselėjimo priemonėms ar maisto papildams gaminti. Teko girdėti, jog Rusijoje iš placentos gaminamos kosmetinės priemonės.“
R.Babiliūtė savo darbinės karjeros pradžioje iš vyresnės kartos akušerių girdėjo, jog jos seniau, priėmusios vaikelį, placenta pasitepdavo veidą ir rankas. „Matyt, taip darė pribuvėjos, pastebėjusios, jog nuo sąlyčio su placenta rankos tampa švelnesnės, gražesnės. Juk jos anksčiau kūdikius priimdavo be pirštinių“, - sako R. Babiliūtė.
Kažin ar dabar gimdymo namų darbuotojai nepasitepa veido, rankų placenta? Į šį klausimą medikė atsako: ,,Saugant save būtina vengti sąlyčio su paciento krauju ir kitais skysčiais! Juk per juos plinta infekcinės ligos. Tad pavojinga naudotis svetimomis placentomis, be to, neetiška.“
Virkštelėje – kamieninės ląstelės
Ypatinga ne tik placenta – ypatinga ir virkštelė, tiksliau, jos kraujas. ,,Virkštelės kraujyje gausu jaunų kamieninių ląstelių. Jos ypatingos tuo, kad gali transformuotis į bet kokį organizmo audinį. Vyksta eksperimentai iš kamieninių ląstelių auginant odos, kasos, smegenų, inkstų, širdies, kitų organų audinius. Išauginus kasos audinį, nušvistų saulė sergantiesiems cukralige – šis audinys gamintų insuliną, tad nereikėtų vaistų, – viliasi gydytoja R. Babiliūtė. – Galbūt bus išaugintas kiaušidžių audinys, ir moterų jaunystė nesibaigs sulig klimaksu. Juk visi nori ilgai būti jauni ir laimingi.“
Tikimasi, kad pasaulio laboratorijose bus rasti metodai kamieninėmis ląstelėmis gydyti diabetą, išsėtinę sklerozę, infarktą, cerebrinį paralyžių, stuburo smegenų pažeidimus, artritą, kraujo vėžį, Alzheimerio, Parkinsono ligas. Lietuvoje taip pat yra tokia laboratorija.
Vilniuje veikia vienintelis Baltijos šalyse licenzijuotas kamieninių ląstelių bankas. Tėvai gali jam patikėti saugoti savo kūdikio virkštelės kraujo kamienines ląsteles, vildamiesi, kad jos ateityje labai pagelbės susirgus jų savininkui – žmogui, kurio tos kamieninės ląstelės yra, arba jo artimajam.
Virkštelės kraujas surenkamas gimdymo metu – kai ji perkerpama. Šis kraujas tuoj pat vežamas į laboratoriją Vilniuje. Čia išskiriamos kamieninės ląstelės. Tada ištiriamos ir užšaldomos iki -196 OC temperatūros, saugomos skystojo azoto talpyklose – kad nevyktų biocheminės reakcijos. Taip ląstelės gali būti saugomos per 70 metų.