Vokiečių kalbos pamokos J. Vogeliui nuo pat pirmos klasės buvo tikra kankynė. Nepaisant milžiniškų pastangų, berniukas nuolat atsilikdavo nuo bendraklasių pasiekimų. Kai tekdavo rašyti diktantus, viename žodyje padarydavo po kelias klaidas, todėl pažymiai buvo labai prasti ir vaikas ėmė tiesiog bijoti vokiečių kalbos pamokų.
Kvailas ar tinginys?
Iš pradžių niekas nesuprato, kas vaikui yra, nes kituose dalykuose jis buvo gabus mokinys. Kad J. Vogelis yra vienas iš beveik penkių milijonų vokiečių, kurie kenčia nuo legastenijos – tai skaitymo ir rašymo sutrikimas – tada niekas nepagalvojo.
„Galvojome, kad jis turi prasilaužti, - pasakoja berniuko mama Kathrin Vogel. - Juk negali būti taip sunku. Jau buvome pradėję juo abejoti“.
Kaip ir kiti šį sutrikimą turintys žmonės, trylikametis Julius negali girdimų garsų teisingai sudėlioti į skiemenis. Jis negali įsidėmėti, kaip rašomi konkretūs žodžiai, painioja vietomis raides, taip pat jam sunkiai sekasi skaityti. „Rašymas, skaitymas, skaityti ir suprasti – viskas man vienodai sunku“, - sako J. Vogelis.
Dauguma legastenijos sutrikimą turinčių žmonių mokyklą baigia vargais negalais. Sunkiausia yra tai, kad dėl šio sutrikimo jie dažnai išvadinami kvailiais ar tinginiais. Tai teko patirti ir J. Vogeliui. „Kai kas galvojo, kad esu kuoktelėjęs“, - sako šeštoje Branderburgo mokyklos klasėje besimokantis paauglys.
Nuoskaudų neslepia ir jo motina: „Kadangi Julius buvo įsitikinęs, kad yra kvailesnis už kitus vaikus, labai sumenko jo pasitikėjimas savimi. Tai buvo tarsi užburtas ratas“.
Laimei, pamažu situacija taisosi, nes paaiškėjus legastenijos diagnozei, mokytojai atsižvelgia į J. Vogelio situaciją. Kai rašomi kontroliniai darbai, jam skiriama daugiau laiko. Pamažu mokinio pažymiai ėmė taisytis.
Legastenija nesutrukdė tapti profesoriumi
Kaip sunku atremti aplinkos spaudimą bei išvengti abejonių pačiu savimi, puikiai žino ir Tiemo Grimmas. „Kai mokiausi mokykloje, gamtos moksluose buvau vienas geriausių, o kalbų pamokose – blogiausias“, - prisimena vyras, kuriam, nepaisant stiprios paramos ir didelių pastangų, teko kartoti kursą. Galiausiai jis šiaip taip išlaikė abitūros egzaminus.
Vis dėlto legastenija nesutrukdė T. Grimmui daug nuveikti. Jis studijavo mediciną ir šiandien yra puikus genetikas, dėsto Viurcburgo universitete. Vis dėlto be klaidų rašyti jam nepavyksta ir šiandien, todėl savo paskaitose labai retai studentams ką nors užrašo lentoje, o jeigu ir rašo ką, tai tik formulėmis. Profesorius puikiai suvokia, kad be klaidų jam parašyti nepavyks.
Mokslininkas prisipažįsta, kad dirbdamas kompiuteriu visada naudojasi automatinio klaidų taisymo programomis. „Svarbiausia yra savo negalią priimti ir išmokti su ja gyventi“, - sako T. Grimmas. Jis džiaugiasi, kad studijų metais buvo gerokai lengviau nei mokykloje, nes egzaminai vykdavo žodžiu.
Ar legastenija paveldima?
T. Grimmas iškart susidomėjo legastenijos priežastimis. Kadangi trys iš šešių jo vaikų paveldėjo šį sutrikimą, genetikas ėmėsi tirti legasteniją. Tada jis išsiaiškino, kad sunkiai rašyti ir skaityti sekėsi ir jo prosenelei, seneliui bei tėvui. Taip atsirado visas šeimos legastenijos genealoginis medis.
„Mano šeimos atveju tai yra paprasčiausias paveldimumas, nes pakitęs vienas genas. Kadangi šį geną paveldėjau iš vieno mano tėvų, tapau legasteniku, - aiškina genetikas. - Tai retas atvejis. Dažniausiai legastenija paveldima kompleksiškai. Tai reiškia, kad veikia daug genetinių bei aplinkos veiksnių“.
Remdamasis savo paties patirtimi, T. Grimmas visiškai užtikrintai sako: „Legasteniją turintys vaikai nėra tingūs, kvaili ar nerūpestingi. Jie paprasčiausiai turi biologinį trūkumą ir privalo su juo gyventi. Tai galima palyginti su regėjimo sutrikimu – kas prastai mato, tam reikia akinių“.
Dar legastenija sergantiems žmonėms būtina stipri aplinkinių parama. „Yra žinoma, kad 40 procentų tokių vaikų suserga psichinėmis ligomis, nes su jais netinkamai elgiamasi. 25 procentai vaikų pasuka į nusikalstamą pasaulį, nes jie ieško kitų socialinių grupių, kur gali rasti didesnį pripažinimą nei normalioje mokyklos aplinkoje“, - konstatuoja legastenija sergantis genetikas T. Grimmas.