Portalo „Delfi“ kalbintos pašnekovės sako, kad priežasčių, kodėl sveikatos priežiūros darbuotojai išvažiuoja iš Lietuvos, yra ne viena. Nors ekonominės priežastys yra svarbios, jos toli gražu ne vienintelės.
Gydytojų ir slaugytojų santykis nepakankamas
Seimo Sveikatos reikalų komiteto ir Lietuvos medikų sąjūdžio narė parlamentarė Jurgita Sejonienė pastebėjo, kad trūks ne visų specialybių gydytojų. Kai kurių, atsižvelgiant į tai, kiek jų ruošiama dabar, gali būti netgi perviršis. Tarp tokių specialybių būtų ir šeimos gydytojai.
„Bet problema yra tokia, kad sveikatos priežiūros specialistų ne tik turi būti pakankamai. Jie turi būti ten, kur jų labiausiai reikia. Aišku, čia periferija labiausiai kenčia. Žinau, kad dalis savivaldybių deda dideles pastangas, kad pritrauktų tuos specialistus ir juos išlaikytų: teikia ir lengvatas būstui, ir apmoka kurą, moka didesnius atlyginimus – įvairių yra motyvavimo programų. Bet jos, akivaizdu, nepakankamos“, – pastebėjo J. Sejonienė.
Anot Seimo narės, visur – ne tik periferijoje, greitu metu pritrūks slaugytojų, kurių ir dabar vienam gydytojui tenka per mažai.
„Šiuo metu slaugytojų ir gydytojų santykis Lietuvoje yra nepatenkinamas, palyginti su Europos Sąjungos ir EPBO šalių vidurkiu, kur vienam gydytojui tenka 3,4 slaugytojo. Lietuvoje mes tą santykį turime 2,6 slaugytojo. Taigi, tikrai labai atsiliekame. Slaugytojų emigracija yra ypač didelė.
Ne kartą diskutuota ir su kolegijomis, ir su universitetais dėl didesnio slaugos specialistų rengimo, bet problema yra ta, kad jie emigruoja dar labiau negu gydytojai. O aš asmeniškai manau, kad slauga ir slaugytojai yra ne mažiau svarbi sveikatos priežiūros sistemos dalis, gal net ir svarbesnė, negu gydytojai“, – įvertino J. Sejonienė.
Pašnekovės nuomone, išplėtus slaugytojų kompetenciją, jie galėtų labai daug darbų perimti iš gydytojų.
„Mes visada sakome, kad šeimos gydytojai apkrauti popierizmu, įvairiais darbais, kurie net nėra gydytojo – tos pačios pakartotinės konsultacijos ar konsultacijos dėl vaistų vartojimo. Labai daug tų darbų galėtų perimti slaugytojos, bet reikia, kad jų būtų“, – teigė pašnekovė, kuri pati pagal specialybę yra gydytoja.
Dideli krūviai, pažeminimas ir maži atlyginimai
Slaugytojai, kurių kaip minėta, greitai Lietuvoje turėtų pritrūkti, emigruoja ne dėl vienos priežasties.
Medicinos įstaigų darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Jolanta Keburienė pastebėjo, kad labiausiai slaugytojai kenčia dėl per didelių darbo krūvių.
„Paradoksas: slaugytojai mokymo įstaigose mokomi slaugos, o šiuo metu jie turi galimybes atlikti tik techninį darbą – apie slaugą mes nekalbame. Slauga yra mokslas, kuomet turi bendrauti su pacientu, nustatyti poreikius, sudaryti slaugos planus, kartu įvertinti, kiek pažengta ligos gydyme, kad pacientui didėtų motyvacija. Šių dalykų slaugytojas praktikoje neturi galimybių pritaikyti.
Jeigu jis spėtų slaugyti taip, kaip reikia, taip, kaip mokome, nespėtų padaryti tokių būtinų procedūrų, kaip vaistų leidimas, žaizdų perrišimas, temperatūros matavimas. Šiuo metu turime didelį atotrūkį nuo mokslo prie praktikos vien dėl to, kad tų slaugytojų labai trūksta“, – neabejojo J. Keburienė.
Pašnekovė siūlė slaugytojus skaičiuoti ne etatais, o fiziniais asmenimis.
„Labai klaidina ir pačią Sveikatos apsaugos ministeriją, kai slaugytojai, norėdami išgyventi, dirba ne vienu etatu. Taip užpildome esamas slaugytojų spragas.
Bet vėlgi, tada žmogus persidirba, jo efektyvumas mažėja, greičiau atsiranda perdegimas ir turbūt tie slaugytojai greičiau palieka darbo vietas vien dėl to, kad išsisemia ženklai anksčiau negu normaliai dirbdami vieno etato krūviu. Pirmiausia reikėtų susiskaičiuoti, kiek mes fiziškai turime asmenų ir kiek mums jų reikia: ne etatų, bet tiesiog pačių slaugytojų.
Kad slaugytojai nedirbtų keliais etatais ir jų darbo krūviu nebūtų užkamšomos visos skylės, turėtų būti darbo krūvio reglamentavimas, nustatyta, kiek slaugytojas turi turėti pacientų pagal skyrių. Ta rekomendacija kaip ir yra. Bet tai yra rekomendacija, kurios galima laikytis ir nesilaikyti. Dažniau nesilaikoma.
Kai buvo susitarta, kad bus didinami atlyginimai, kai kurios gydymo įstaigos nukeliavo pakankamai drastišku ir nedėkingu keliu – tiesiog sumažino etatų skaičių, kad trijų slaugytojų darbą atliktų dvi ir taip gautų didesnį atlyginimą. Aišku, tas darbo krūvis tikrai neskatina slaugytojų likti Lietuvoje ar apskritai pasirinkti slaugytojo darbą“, – neabejojo J. Keburienė.
Profesinės sąjungos vadovė atkreipė dėmesį ir į dar vieną problemą, su kuriuo susiduria slaugytojai – mobingą, kuomet į juos žiūrima ne kaip į atskiros srities specialistus, bet tiesiog kaip į gydytojų pagalbininkus, tarnus – žemesnio lygio personalą.
„Tai irgi nepriduoda slaugai prestižo ir noro dirbti. Psichologinė atmosfera įstaigose irgi duoda savo“, – neabejojo J. Keburienė.
Ne paskutinėje vietoje yra ir slaugytojų atlyginimai, kurie, anot pašnekovės, yra tikrai žemi ir neskatina rinktis tos profesijos, o pasirinkus – emigruoti.
„Gal sujudėsime, kai medikų trūks, bet tas Ligonių kasų deklaravimas, kiek priklauso pacientui, kaip mes viską pacientams skiriame ir, kad medicina absoliučiai nemokama, jūs tik kreipkitės, reikalaukite ir viskas bus įvykdyta, sukelia įtampą tarp pacientų lūkesčių ir personalo.
Dažniausiai pacientus aptarnauja ir su jais ilgiausiai išbūna slaugytojos, nes gydytojas atėjo, apžiūrėjo, paskyrė procedūras, medikamentus ir praktiškai tos dienos vizitas jau pasibaigė su pacientu. Jis bendravo maksimum 20 min. O viena ar kita slaugytoja su pacientu būna praktiškai visą parą. Ir tas formuojamas neigiamas požiūris į slaugytojus nepagerina sąlygų ir noro dirbti.
Esu kalbėjusi su slaugos skyrių slaugytojomis. Ligoninių vadovai sako, kad mes viskuo aprūpinti, bet taip nėra. Patys gydytojai slaugytojų prašo taupyti priemonėms, nes tai yra skyriaus pinigai. Sako: „Jeigu netaupysite, neprašysite namiškių nupirkti priemonių, jums bus priedai nuimti, atlyginimai sumažinti“. Slaugytoja pasako artimiesiems: „Atsineškit priemonių“. Vieni artimieji nutyli, nieko nesako, kiti pradeda bartis, nubėga pas vyriausiąją gydytoją, kuris teisinasi: „Aš taip nesakiau“ ir slaugytoja lieka kalta“, – pasakojo J. Keburienė.
Daugiau nei pusė emigravusių norėtų grįžti
Nors daugiausia emigruoja slaugytojai, tarp išvykstančiųjų yra ir nemažai gydytojų.
Neseniai vyko nuotolinė antroji išeivijos gydytojų konferencija, kurioje gydytoja Monika Aržanauskaitė skaitė pranešimą „Lietuvos gydytojų emigracija: kodėl ir kur išvykstama ir kas padėtų grįžti“.
Kaip rodo M. Aržanauskaitės surinkti išvykusių svetur medikų apklausos duomenys, daugiausia į kitas šalis emigravo anestezilogai ir reanimatologai, taip pat šeimos, vidaus ligų gydytojai, akušeriai/ginekologai, psichiatrai ir odontologai. 15,5 proc. apklaustųjų turi bent dvi specialybes.
M. Aržanauskaitės pristatyti medikų, kurių dauguma išvyko 2010–2019 m., apklausos duomenys rodo, kad dažniausiai emigruoti skatina ekonominės priežastys (62,4 proc.). Tačiau svarbios yra ir kitos priežastys. Pvz., daugiau nei pusę, tai yra 56,1 proc., medikų emigruoti paskatino korupcija Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje. 46,7 proc. kaip vieną iš išvykimo priežasčių nurodė „nesveiką“ darbo atmosferą. 36,1 proc. išvyko į kitas šalis, siekdami studijų ar išsilavinimo kokybės, 34,4 proc. – dėl naujos įvairialypės (profesinės, kultūrinės, darbo organizavimo, bendravimo ir t. t.) patirties, 34 proc. – dėl nepotizmo Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje, 33,5 proc. – dėl netenkinančios kvalifikacijos kėlimo galimybės Lietuvoje.
15,7 proc. medikų nurodė išvykę dirbti svetur, pakviesti tų šalių gydymo įstaigų ir 13,3 proc. – dėl nepakankamos sprendimų priėmimo laisvės esamose pareigose.
Beje, kaip parodė ta pati apklausa, net 59,1 proc. emigravusių gydytojų norėtų grįžti dirbti į Lietuvą, jeigu būtų galimybė dirbti tik vienoje darbo vietoje už orų ir pragyvenimo lygį atitinkantį atlyginimą.
J. Sejonienės nuomone, būtina dėti visas pastangas, kad šie specialistai sugrįžtų.
Kokie turi būti atlyginimai?
Tad kokie atlyginimai sulaikytų medikus Lietuvoje ir paskatintų emigravusius specialistus sugrįžti?
„1,5 tūkst. eurų slaugytojui, 3 tūkst. – gydytojui. Tai – ne vidutinis atlyginimas, bet atlyginimo grindys. Jeigu slaugytojas Lietuvoje už vieną etatą galėtų gauti ne mažiau negu 1,5 tūkst. eurų į rankas, man atrodo, kad tai būtų labai stiprus motyvas neišvykti, nepaisant to, kad Skandinavijoje jie uždirba ir kelis kartus daugiau. Bet, jeigu dirbi savo šalyje, kur ir pragyvenimo lygis skiriasi, manau, kad tokios grindys būtų pakankamai stiprus motyvas likti Lietuvoje.
Vėlgi turi būti įvairios motyvacinės programos. Jeigu išskirtinės kompetencijos, išskirtinės specialybės gydytoją ar slaugytoją nori kažkur išlaikyti, turi būti kažkokios priedų programos“, – svarstė J. Sejonienė.
J. Keburienė mano, kad slaugytojus Lietuvoje galbūt paskatintų likti, jeigu atlyginimas, atskaičius mokesčius, būtų ne mažesnis kaip 1000 eurų.
„Kiek tenka domėtis, slaugytojo, neturinčio naktinių budėjimų, atlyginimas tikrai tiek nesiekia ir vos ne mažai kuo nuo minimumo skiriasi. Tai tikrai nemotyvuoja“, – neabejojo J. Keburienė.
Kaip išlaikyti naujai parengtus specialistus Lietuvoje?
Taip pat J. Sejonienė mano, kad reikia ne tik rengti naujus specialistus, bet ir rasti būtų, kaip juos išlaikyti Lietuvoje.
„Čia jau yra gerų žingsnių padaryta: Jaunųjų gydytojų asociacija, ypatingai Martynas Gedminas, labai daug dirbo ir pasiekė to, kad būtų įteisintas pakopinių kompetencijų modelis. Pavyzdžiui, kad gydytojas rezidentas, įgijęs tam tikras kompetencijas, galėtų praktiškai savarankiškai dirbti, nelaukdamas, kol baigs rezidentūrą.
Dabar už gydytoją rezidentą visada turi būti kažkas atsakingas. Šiuo atveju tos pakopinės kompetencijos – jeigu jis turi įskaitą, praktiškai leidžia dirbti savarankiškai savo kompetencijos ribose.
Antra, ką vėlgi pavyko padaryti – išplėsti rezidentūros bazes. Iki šiol turėjome problemą, kad visi rezidentai dirbdavo tik 2–3 didžiuosiuose miestuose. Aišku, tada ir būdavo didesnė trintis, ir konkurencija ne visai sveika atsirasdavo, kai jų daug susirinkdavo vienoje vietoje.
Dabar visi tarsi suvokia, kad, jeigu kaip rezidentas dirbi trečiojo lygio centre, kur atliekamos sudėtingiausios procedūros, tarsi visą gyvenimą tą turėtum daryti. Bet taip nėra. Medicina didžiąja dalimi yra šeimos medicina ir didžiajai daugumai žmonių reikia antrojo lygio paslaugų“, – pastebėjo pašnekovė.
J. Sejonienės teigimu, išplėtus rezidentūros bazes, gydytojai rezidentai galėtų kaip įmanoma anksčiau pradėti savarankiškai dirbti ar mažesnėse šeimos medicinos klinikose, ar mažesnių miestų ligoninėse.
„Man atrodo, taip būtų kur kas naudingiau. Visų pirma todėl, kad rezidentas tada tikrai įgytų tas plačias kompetencijas, kurių tikrai reikia medicinoje, o ne siauras ir labai specializuotas. Juk ne visi pilvo chirurgai transplantuoja kepenis, nors, jeigu rezidentūrą atlieki trečiojo lygio centre ir asistuoji kepenų transplantacijai, toks įspūdis gali susidaryti. Išties kur kas dažniau žmonėms reikia paprasčiausių operacijų“, – sakė medikė.