Antradienį Seime dėl projekto, kuris uždraustų vaikams taikyti fizines bausmes, paprašyta pertraukos ir prie jos bus grįžtama tik pavasarį. Medikai netyli – iki to laiko nukentės dar daugiau vaikų, mat akivaizdu, kad šiuo metu patys mažiausi šalies piliečiai nėra tinkamai apsaugoti.
Gydytojams pritrūksta žodžių
Vaikų ligoninės direktoriaus pavaduotoja dr. Sigita Burokienė DELFI sakė, kad turima statistika kelia siaubą.
„Ne visi 505 vaikai patyrė smurtą šeimoje. Daug būta trauminių sužeidimų, nelaimių kieme iš pažįstamų ir nepažįstamų asmenų. Net 4 atvejais teko gydyti vaikus, smurtą patyrusių mokykloje iš auklėtojo ar mokytojo. Patys mažiausi nukentėjo dėl sukrėsto vaiko sindromo. Po kitais skaičiais slepiasi įkandimai, nubrozdinimai, nuplikymai, smaugimai, tyčinis dusinimas ir panašūs vaiko sveikatos sutrikdymai“, - vardijo pašnekovė.
Gydytojus labiausiai neramina traumos, kurių buvo galima išvengti – smurtą namuose.
Pašnekovė piktinosi, kad visuomenėje (taip elgiasi net politikai) vis dar įprasta su patosu pasakyti, kad „aš vaikystėje gavau diržo“, tačiau esą nieko tokio nenutiko. Tai, jos teigimu, skatina smurto toleranciją.
„Smurtas gimdo smurtą. Vaikas, kuris šiandien bus mušamas šeimoje, užaugęs darys tą patį savo vaikams. Turime užburtą Lietuvos smurtinės kultūros šeimoje ratą. Kodėl tada nėra normalu susipykus su kolega jį sumušti? O vaikui užtvoti yra norma? Vaikas yra toks pat pilietis, kaip mes visi, tik jis negali apsiginti“, - kalbėjo direktoriaus pavaduotoja.
S. Burokienė atviravo, kad net gydytojams nusvyra rankos ir pritrūksta žodžių, kai į Intensyviosios terapijos skyrių paguldomi tėvų sumušti vaikai.
„Trūksta žodžių. Neina suvokti, kuo vaikas nusikalto, kad užtrauktų tokį tėvų pyktį, kad gimė tokioje šeimoje“, - nusivylimo neslėpė gydytoja.
Traumų skaičius tik auga
Kiekvienos smurtinės traumos metu (ypač, jei tai įvyksta šeimoje) vaikas patiria tokio paties ar net didesnio masto psichologinę traumą. Ligoninėse su tokiais mažyliais dirba psichologai ir „darbo jiems tikrai netrūksta“.
„Prieš Naujuosius visi baisėjomės istorija, kai 5 mėnesių kūdikis buvo sumuštas, supurtytas. Jam gydymas stacionare jau baigtas ir į savo šeimą jis negrįš – vaikas atiduodas į globėjų šeimą. Tarnybos dirba pakankamai neblogai ir stengiasi apsaugoti vaikus, tačiau vargu ar mes žinome visus atvejus, kai nukenčia patys mažiausi. Mums gydytojams, svarbiausia išleisti svaiką vaiką, bet čia jau kitos institucijos turi užtikrinti, kad jis grįžtų į saugią aplinką. Dažnai neturime informacijos, koks mūsų buvusio paciento tolimesnis gyvenimas“, - sakė Vaikų ligoninės direktoriaus pavaduotoja dr. Sigita Burokienė.
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, kiti įstatymai ir dokumentai žada, kad vaikas privalo augti saugioje aplinkoje, kad valstybės imasi visų reikiamų priemonių, kad vaikas būtų apsaugotas nuo bet kokios diskriminacijos ar bausmių, jaustų meilę. Tačiau realybė neretai būna kardinaliai priešinga.
„Tenka pripažinti, kad mūsų šalyje tinkama vaiko apsauga nuo smurto, jo teisė į saugų vystymąsi nėra užtikrinima. Ir štai mes jau kiek laiko nesugebame priimti vaikus apsaugančio įstatymo? Mus, medikus, tai verčia suklusti“, - teigė pašnekovė.
Neramina ir tai, kad straipsnio pradžioje pateikta gąsdinanti smurtą patyrusių vaikų statistika nėra būdinga tik praėjusiems metams.
„Sunkių traumų skaičius neauga, jis stabilus, tačiau kreipimųsi dėl nedidelių traumų – sumušimų, išnirimų, nubrozdinimų, mėlynių – kasmet tik daugėja. Tas tarsi tapo toleruojama, neturiu kito paaiškinimo, kodėl skaičius auga“, - teigė S. Burokienė.
Ligoninės atstovė pabrėžė, kad didelę traumų dalį sudaro kūdikių nuplikymas karštu vandeniu.
„Patys kūdikiai negeria kavos ar arbatos, sriubos neverda, tačiau patenka į ligoninę. Ši trauma yra labai skausminga, kartais prireikia net odos persodinimo procedūrų. Tokius atvejus traktuojame kaip vaiko nepriežiūrą – tai yra tam tikra smurto rūšis. Vaiko nepriežiūra turi būti labai griežtai ir aiškiai vertinama. Pasigirsta besišaipančių, negi aš, jei vaikui uždėjau suplyšusias kojines, jau neprižiūriu savo vaiko? Ne. Kalbame apie tokias situacijas, kurių metu vaikas realiai nukenčia“, - patikino pašnekovė.
Ankstyvame amžiuje patirtos traumos gali turėti neigiamų ilgalaikių pasekmių. Ypač pavojingos – galvos traumos. Nevalia pamiršti, kad šeimoje iš artimiausių žmonių patirtas smurtas palieka ne tik fizinius randus, tačiau ir skaudžias pasekmes vaiko psichologijoje.
Vaikas negali grįžti į tą pačią smurtinę aplinką
Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas Rimantas Kėvalas jau seniai kalba apie šią Lietuvos problemą – smurtą šeimoje. Vaikų intensyviosios terapijos ir reanimacijos srityje jau beveik 30 m. dirbantis profesorius žodžių į vatą nevynioja – Lietuvoje vaiko apsauga neegzistuoja.
„Mūsų socialinė darbuotoja per metus maždaug 300 kartų kreipiasi į Vaiko teisių apsaugos instituciją pagal gyvenamąją vietą vienokiais ar kitokiais klausimais. Iš jų maždaug trečdalis būna dėl smurto. Tai – dideli skaičiai. Kalbame apie vaikus, kurie tiek sumušti, kad patenka į ligoninę ir jiems reikalinga medicininė pagalba. Tai nėra eilinis ausies pasukimas ar bakstelėjimas. Tai sunkūs smurto atvejai“, - pabrėžė R. Kėvalas.
Antra problema – šie vaikai dažnai grįžta į tą pačią aplinką, iš kurios pateko į ligoninę.
„Jei vaikas patenka į gydymo įstaigą dėl smurto, kurio pasekmes mums, medikams, reikia gydyti – aš nežinau, kokia sistema turi suveikti, tačiau toks vaikas tam tikrą laiką turi būti izoliuotas nuo tokios aplinkos, iki galo išsiaiškinant, kas tuose namuose dedasi. Aš nesakau, kad reikia vaiką iškart visam laikui atimti, aš sakau – kad vaikas privalo būti izoliuotas po traumos“, - įsitikinęs pašnekovas.
Paprašytas detalizuoti smurtinių traumų pobūdį, gydytojas pasitelkė pavyzdį.
„Šį rytą aptarėme tokią istoriją – 2 mėnesių kūdikis, kuris nesėdi, nevaikšto, nesivarto, atvežtas į ligoninę dėl šlaunikaulio lūžio. Tėvai teigia, kad jis nukrito nuo vystymo stalo. Galbūt tai neatsargumas, tačiau lūžio vieta ir mechanizmas yra tipiški skriaudžiamo, sumušto vaiko sindromui. Tokius atvejus galėčiau jums kelias valandas pasakoti“, - niūriai pripažįsta profesorius.
Sukrėstos smegenys, ilgųjų kaulų lūžiai – gydytojo kasdienybė.
„Dar baisiau būna, kai ištiriame vaikus ir matome senų lūžių sugijimų žymes. Vadinasi, smurtas buvo patirtas anksčiau. Aš jau nekalbu apie mėlynes, kraujosrūvas visame kūne. Tokių situacijų išvis neturėtų būti, tačiau jų nė nemažėja“, - teigė R. Kėvalas.
Profesoriaus teigimu, ranką prieš savo vaiką pakelia net tik probleminių šeimų tėvai. Problema – ne šeimos statuse, o negebėjime valdyti emocijų.
„Lietuvoje nepaprastai daug buitinių nudegimų. Savo laiku buvome pradėję pranešinėti atitinkamoms tarnyboms dėl saugios aplinkos vaikui nesukūrimo, tačiau tai – donkichotinis darbas. Neturiu statistikos, kokiose šeimose vaikai patiria skausmą, smurtą. Žinoma, yra rizikos grupės, yra šeimos, kuriose piktnaudžiaujama alkoholio, tačiau didžiausia problema – emocijų nevaldymas, pykčio išliejimas į savo vaiką“, - svarstė pašnekovas.
R. Kėvalo teigimu, išguiti tradiciją pakelti ranką prieš savo vaiką – ilgas darbas, todėl privalu pradėti nuo nedidelių žingsnių.
„Pirmiausia, jei vaikai į ligoninę patenka dėl tėvų smurto, turi užsidegti raudona šviesa atitinkamo lygmens tarnyboms ir kad būtų sprendžiama problema, kad vaikas negrįžtų į tą pačią smurtinę aplinką. Pamažu ateis ir kiti įstatymai, kol kas tai stringa. Sunkiausia keisti mąstymą. Gerai, kad Seime vyksta diskusijos, kad įstatymiškai reikia uždrausti smurtą prieš vaikus, tačiau tai šiandien dar neįgyvendinta. Diskutuojama apie mažiau svarbius klausimus, tokius kaip tautinis kostiumas vaikams. Sveikatos sektoriaus reformas galėtume pradėti nuo tautinio chalato sukūrimo, bet nuo to niekam geriau nebus“, - ironiškai teigė pašnekovas.
R. Kėvalą piktina paradoksalios situacijos, kai dėl tėvų smurto vaikui priskiriamas neįgalumas, o išmokų pinigus gauna tie patys smurtaujantys tėvai.