Inkstai – tai gana nedidelis žmogaus organas, sudarantis vos 0,5% kūno svorio, tačiau jis atlieka labai svarbias funkcijas – šalina medžiagų apykaitos produktus iš kraujo ir reguliuoja druskos bei skysčių pusiausvyrą organizme. Inkstai palaiko švarų kraują, išfiltruoja nenaudingas medžiagas iš kraujo ir pašalina jas per šlapimą, padeda išlaikyti tinkamą skysčių balansą organizme, išskiria hormoną eritropoetiną, kuris yra atsakingas už raudonųjų kraujo kūnelių gamybą kaulų čiulpuose, gamina fermentą reniną, kuris palaiko normalų kraujo spaudimą, konvertuoja vitaminą D, kad jis galėtų duoti naudą organizmui, rašoma klinikų pranešime spaudai.
Per parą per inkstus prateka apie 1800 litrų kraujo. Tik 2 litrai pavirsta šlapimu, visa kita prakošiama pro kamuolėlių tinklą ir grįžta į kraują.
„Deja, kartais nutinka taip, jog žmogaus inkstų veikla sutrinka tiek, jog prireikia dializės ir inkstų persodinimo. Tokių pacientų gyvenimas virsta laukimu. Inkstų transplantacijos laukiantiems pacientams padėti gali artimieji. Žmogus turi du inkstus, o normaliam, kokybiškam gyvenimui užtikrinti pakanka ir vieno, tad vieną inkstą galima padovanoti. Ilgametė patirtis rodo, kad iš gyvo donoro transplantuoti organai prigyja lengviau už paimtus iš mirusio, po operacijos pradeda greičiau funkcionuoti ir daug rečiau prireikia dializės procedūrų.
Gyvoji donorystė – tai ypatingas geros valios ženklas, todėl mums – medikams – labai svarbu, kad donoras patirtų kuo mažiau žalojančią intervenciją, juk operuojame sveiką žmogų. Todėl su kolegomis labai džiaugiamės VUL Santaros klinikose atliktomis inkstų transplantacijomis, kai donoro organas buvo paimtas laparoskopiniu būdu. Mums be galo svarbu, kad kuo daugiau žmonių suprastų gyvosios donorystės svarbą bei naudą ir tuo pačiu tokiems donorams užtikrinti maksimaliai sveikatą tausojančias sąlygas“, – pasakoja pirmąją Lietuvoje laparoskopinę inksto paėmimo operaciją atlikęs Santaros klinikų Urologijos centro urologas dr. Albertas Čekauskas. Pirmosioms operacijoms asistavo urologai Ramūnas Tyla ir Arnas Bakavičius.
Ruošiantis šiai operacijai, medikai tobulinosi žinomuose centruose Ispanijoje (Barselonos Fundacio Puigvert ligoninėje) ir Olandijoje (Erasmus universitetinėje ligoninėje), kol galiausiai pritaikė šią praktiką Santaros klinikose.
Anot Urologijos centro vadovo doc. Arūno Želvio, tokių operacijų Santaros klinikose atlikta jau kelios, visi donorai po operacijos jautėsi gerai: buvo trumpesnė pooperacinė gulėjimo trukmė, žmonės po tokių operacijų gali greičiau sugrįžti į aktyvų gyvenimą.
„Po tokių sėkmingų donorinių inkstų paėmimo atvejų planuojame, kad ateityje visiškai atsisakysime atvirų donorinio inksto paėmimo operacijų. Laporoskopinio metodo taikymas – tai svarbus kokybinis žingsnis Lietuvos transplantalogijoje, o žmonės, dovanojantys savo artimajam inkstą, turėtų žinoti, kad jie gali rinktis būtent laparoskopinį inksto paėmimo operacijos metodą“, – pasakoja doc. A. Želvys.
Gyvo donoro inkstų transplantacija Lietuvoje nėra labai populiari, nors jos rezultatai kaip ir visame pasaulyje yra geresni nei transplantuojant mirusio žmogaus organą. Ji sudaro tik šiek tiek daugiau nei 10 proc. visų inkstų transplantacijų mūsų šalyje, nors jos sėkmingai atliekamos nuo 1974 m. Pavyzdžiui, skandinavų šalyse gyvo donoro inksto transplantacijos sudaro apie 40 procentų. Svarbu tai, jog donorų sveikata, jiems neprieštaraujant, yra stebima gydymo įstaigoje visą gyvenimą.
Pasak Santaros klinikų Organų transplantacijos koordinavimo centro vadovės Dalios Aleknienės, paciento saugumas, ar jis būtų donoras ar ligonis, yra pats svarbiausias priimant sprendimus dėl transplantacijos.
„Kai organą nori paaukoti pacientui artimas žmogus, ypatingai kruopščiai įvertiname galimą donoro riziką. Yra buvęs ne vienas atvejis, kai gydytojų konsiliumas, esant numanomam donoro sveikatos pablogėjimui, priima sprendimą neatlikti transplantacijos net ir donorui prieštaraujant ar prisiimant visą riziką.
Labai džiaugiamės, kad mūsų ligoninės urologų komanda sėkmingai pradėjo laparoskopines donorinio inksto paėmimo operacijas, kurios padės paciento artimiesiems priimti sprendimą saugiai donorystei“, – kalba D. Aleknienė.