Beveik dešimtmetį vėžiu serganti Valentina Drėmienė pasakoja, kad šešerius metus liga neprogresavo, tačiau pastaruosius trejus metus atsirado metastazė, dėl kurios prireikė rimtesnio gydymo. Po to, kai pasireiškė netolerancija rekomenduojamiems preparatams, pašnekovei buvo paskirtas kitoks gydymas, tačiau naudojamo vaisto kaina mėnesiui didesnė nei pačios V. Drėmienės pensija – 490 eurų.
„Man gydytojai paaiškino taip – yra tvarka, pagal ką vaistai skiriami, kuri nustatoma sveikatos apsaugos ministro įsakymu. Kiekvienas gydytojas turi laikytis tos tvarkos. Pagal šią tvarką aš jau panaudojau labai daug vaistų [...]. Juos reikia vartoti 24 mėnesius, bet negalėjau to daryti, nes pasireiškė šalutinis poveikis, netolerancija. Niekas nesupranta to eiliškumo. [...] Išeina, kad ne gydytojas tave gydo, o kažkokia vaistų eilė“, – pasakoja V. Drėmienė.
Valstybinės ligonių kasos Vaistų kompensavimo skyriaus vedėjas Evaldas Stropus patvirtina – pagal galiojančią metodiką, vaistai pacientams skiriami pagal nustatytą sąrašą. Norint gauti kitą vaistą, pirmiausia būtina 24 mėnesius vartoti pirmąjį sąraše esantį vaistą.
„Taip parašyta krūties piktybinio naviko ambulatorinio gydymo kompensuojamaisiais vaistais tvarkos aprašo patvirtinime. Iš interviu supratau, kad pacientė negalėjo vartoti 24 mėnesius „Tamoxifen“, nes šio vaisto netoleravo. Deja, išlygų šiame tvarkos apraše nėra [...] – jeigu negali vartoti „Tamoxifen“ ir fulvestrantas, apie kurį šneka, „Faslodexas“, pacientei negalėjo būti skiriamas“, – nurodo E. Stropus.
Jis sutinka, kad tai gali būti traktuojama kaip tam tikra spraga. Pašnekovas atkreipia dėmesį – paskutiniai pakeitimai šioje metodikoje buvo atlikti dar 2015 m., todėl tikėtina, kad metodika gali būti taisytina.
„Kai ta metodika rengiama [...] dalyvauja gydytojai specialistai. Tai tikrai ne Sveikatos apsaugos ministerijos ar Ligonių kasos valdininkų rengta. Jeigu specialistai tuo metu surašė tokias skyrimo sąlygas, tai turbūt tam buvo kažkokių priežasčių. Tikrai negaliu dabar tų priežasčių pakomentuoti“, – sako E. Stropus.
Jis priduria – jeigu specialistai mato, kad padėtis turėtų būti keičiama, jie turėtų kreiptis į Sveikatos apsaugos ministeriją ir iniciuoti aprašo keitimą: „Tai turi daryti tikrai ne pacientai. Jų kiekvieno istorija individuali. Vienais atvejais gali būti vienaip, kitais – kitaip. Tai turėtų daryti specialistai, gydytojai onkologai.“
Nacionalinio vėžio instituto Chemoterapijos skyriaus vedėja, daktarė B. Brasiūnienė pripažįsta – panašių istorijų yra ir daugiau. Anot specialistės, tai iš dalies lemia situacija, kad onkologinės ligos vis dažniau tampa lėtinėmis ligomis, bet žmonės turi gyventi su tam tikrais ligos simptomais ir nuolat vartoti vaistus.
„Pagrindinis tikslas – sunaikinti vėžinę ląstelę. Tai darydami mes mažiname ligos židinius, sėkmės atveju navikas mažėja, traukiasi, mažėja metastazės, traukiasi liga. Žmogus gali gana gerai jaustis ir toliau gyventi savo kasdienį gyvenimą“, – komentuoja medikė.
Jos aiškinimu, jeigu liga jau išplitusi, vaistus būtina vartoti nuolat, nes padarius pertrauką ji gali dar labiau plisti: „Gal per mėnesį ir negali kažkas nutikti, bet per kelis mėnesius be gydymo liga toliau progresuoja. Progresavimas reiškia, kad blogėja ligonio būklė, atsiranda simptomatika, jis tampa nedarbingas, patiriamas didžiulis stresas ir kt.“
B. Brasiūnienės nuomone, gali būti, kad vis dažniau susidursime su tokiomis situacijomis, nes vaistų kompensavimo galimybės Lietuvoje išsekusios: „Inovatyvūs vaistai ateina, bet tai vyksta per lėtai, ligoniui vaistų reikia čia ir dabar. Jis negali laukti pusę metų ar daugiau.“
Specialistės vertinimu, sistema iš esmės veikia gerai, institucijose svarstomi pasiūlymai, taikomi tam tikri atrankos kriterijai, sprendžiant dėl vieno ar kito vaisto kompensavimo. B. Brisiūnienė apibendrina – pokyčiai Lietuvoje vyksta, tačiau, kaip minėta, jie yra per lėti.
Su tokia kritika E. Stropus sutinka tik iš dalies. Jo aiškinimu, keli preparatai, skirti vėžiniams susirgimams gydyti, jau papildė kompensuojamųjų vaistų sąrašą, o artimiausiu metu vėl bus svarstoma dėl kitų vaistų ir indikacijų praplėtimo jau įtrauktiems vaistams.
„Onkologija iš tikrųjų dabar dominuoja vaistų sąraše. Praktiškai, sakyčiau, 80 proc. ar net 90 proc. naujų vaistų yra onkologiniai. Išlaidos sudaro didžiausią dalį visų kompensuojamų vaistų – beveik 70 mln. eurų. Sakyti, kad ši sritis apleista ir kažkaip apeita, tikrai negalima [...] Deja, negalime visų vaistų kompensuoti, bet galiu drąsiai sakyti, kad pokyčiai vyksta ir gana žymūs“, – įsitikinęs E. Stropus.
Kelerius metus Prancūzijoje dirbusi B. Brasiūnienė teigia, kad Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir kai kuriose kitose Europos valstybėse vaistų prieinamumas siekia 90 proc. Lietuva patenka tarp šalių, kur vaistų prieinamumas tesiekia 30–50 proc. Tai ši dalies lemia, kad medikai negali vadovautis tik vaisto aprašu ir savo žiniomis.
„Iš dalies tikrai yra taip, kad žmogų gydo ne gydytojas, o ministro patvirtintas vaistų sąrašas. [...] Visą laiką gydytojas, skirdamas vaistą, turi vadovautis keliais dalykais. Pirmiausia, Europoje registruotų vaistų patvirtintu aprašu, kuo remiasi gydymas visose Europos valstybėse. Kitas dalykas, Lietuvoje dar yra visą laiką papildomai numatyta tvarka, kompensavimo tvarka [...]. Žinoma, visi šie papildymai atliekami dėl riboto biudžeto, dėl to, kad negalima 100 proc. visiems kompensuoti visų naujų ateinančių vaistų“, – sako B. Brasiūnienė.