„Iš kaimyninių šalių turime imti pavyzdį nebent virusinio hepatito C diagnostikos prasme – ten nustatoma žymiai daugiau naujų šios ligos atvejų. Tačiau gydymo požiūriu esame pažengę kur kas labiau“, – situaciją apibūdina prof. Jonas Valantinas, Lietuvos gastroenterologų draugijos prezidentas.
Kaip nutiko, kad pagal sergančiųjų hepatitu C skaičių (2,4 proc. gyventojų) Lietuva pirmauja Europoje, nors specialistų ir vaistų šiai ligai gydyti šalyje pakanka? Kas lemia, kad nuo 1993 m. Lietuvoje išaiškinta tik apie 10–15 tūkst. ligos atvejų, nors, medikų skaičiavimais, jų turėtų būti kokius 3 kartus daugiau?
Nėra koordinuotos valstybinės strategijos, kas ir kaip turėtų rūpintis hepatito C viruso infekcijos prevencija, kontrole, lėtiniu hepatitu C sergančių pacientų gydymu ir stebėsena. Nėra net paprasčiausio nacionalinio sergančiųjų hepatitu C registro, kuriame būtų suskaičiuoti visi infekuotieji.
O kol nėra nei strategijos, nei registro, niekas tiksliai nežino, kiek tarp mūsų vaikšto tiksinčią bombą – hepatito C virusą – nešiojančių žmonių, kurie yra negydomi. Juolab kad gydymas naujos kartos vaistais ligą įveikia beveik 100 proc., nepageidaujami reiškiniai yra minimalūs, jeigu iš viso pasireiškia, o gydymas trunka vos kelis mėnesius. Laiku sustabdžius kepenis ardantį užkratą, galima išvengti kepenų cirozės ar būklių, kai reikalingas kepenų persodinimas.
Gelbsti nemokamos patikros
Naujai nustatytų ligos atvejų protrūkis apstulbina kaskart, kai gavus finansinės paramos reagentams, vienur ar kitur pradedama nemokamai tirti atsitiktinius žmones – tada per mėnesį išaiškinamos dešimtys naujų pacientų. Šie pripažįsta, kad jei ne atsitiktinė patikra, patys niekada gyvenime nebūtų pagalvoję, jog serga hepatitu C. Greitas nuovargis, bendras silpnumas – vieni iš ligai būdingų požymių, tačiau dažnas juos šiais laikais nurašo įtemptam gyvenimo būdui ir stresui.
Pasak prof. Arvydo Ambrozaičio, Lietuvos infektologų draugijos pirmininko, hepatito C viruso nešiotojai ilgą laiką gali niekuo nesiskųsti – ryškesnių klinikinių požymių atsiranda tik ligai pažengus, kai pasireiškia kepenų funkcijos sutrikimo simptomai, tačiau tada infekcijos sukeltų padarinių gydymas tampa brangus ir sudėtingas. „Kaip šiuos žmones diagnozuoti? Reikia įdiegti universalią patikros programą, kad bendrosios praktikos gydytojai turėtų galimybę paskirti savo pacientams nemokamą tyrimą hepatito C viruso infekcijai aptikti ir taip ligą diagnozuoti anksčiau, iki susidarant toli pažengusiai ligos stadijai“, – įsitikinęs profesorius.
Jam antrina kolega prof. J.Valantinas: šiuo metu galiojanti ydinga sistema lemia, kad dėl hepatito C viruso infekcijos nemokamai tikrinami tik rizikos grupėms priklausantys pacientai, tačiau šeimos gydytojai tų rizikos grupių esą nelabai žino. Eiliniai pacientai už tyrimą, tegu ir nebrangų, turi mokėti iš savo kišenės, ir dažnas to daryti nelinkęs. Sergamumas nemažas dar ir dėl to, kad sovietmečiu šiuo virusu buvo užkrėsta didelė dalis plazmos ir kraujo donorų bei kraujo produktų recipientų. Tiesa, pavojaus gauti užkratą su perpilamu krauju neliko po 1993 m., įvedus griežtą donorų kraujo patikros sistemą.
Laimingas bilietas gyvenimo loterijoje
Delfi.lt pašnekovas Algis (vardas pakeistas) – vienas iš tų recipientų, kurio organizme virusas atsirado po donorų kraujo perpylimo. Šiandien sėkmingas savo srities profesionalas, dviejų vaikų tėvas, ramiai skaičiuojantis penktąją dešimtį, lyg niekur nieko juokauja: „Matyt, kažkam dar esu reikalingas, nors teoriškai manęs čia jau seniai turėjo nebūti“.
Sulaukusiam penkiolikos Algiui po sudėtingos traumos teko šalinti blužnį. Operacija baigėsi vienu iš tų tragikomiškų epizodų, kurie vėliau virsta anekdotais apie chirurgus: vaikinui pilve pamiršo susiūti arteriją ir nelemtą klaidą pastebėjo tik po 9 valandų, kai daugiau kaip pustrečio litro kraujo netekęs pacientas ėmė belstis į dangaus vartus. Didelės apimties kraujo ir jo komponentų perpylimai Algį išplėšė iš mirties nagų, tačiau įteikė tylią „dovanėlę“ – hepatito C virusą. „Tikrinti dėl šios infekcijos visų donorų kraują pradėjo tik po kokių dviejų metų“, – Nepriklausomybės pradžioje nutikusį įvykį prisimena pašnekovas, tačiau nuoskaudos dėl to nejaučia.
Po kelerių metų prasidėję ir niekaip nepraeinantys neaiškios kilmės odos bėrimai, spuogeliai – kas jaunystėje jų neturi – Algiui nekėlė jokio įtarimo, juolab kad bendra savijauta atrodė kuo puikiausia.
Pasitaikius progai nuodugniai ir nemokamai išsitirti kraują, blogos nuojautos irgi nebuvo. „Tu, vaikeli, gal geri ištisom savaitėm?“ – įdėmiai nužiūrėjusi jaunuolį, bandė atspėti tikrąją padidėjusio kepenų fermentų kiekio mįslę rūsti gydytoja. Pacientui atkakliai neigiant pomėgį svaigalams, nusiuntė jį „pasižiūrėti“ dar kartą. Tyrimo rezultatai parodė tikrąją priežastį – virusinį hepatitą C.
Gerą pusmetį trukusį gydymą tabletėmis ir leidžiamaisiais preparatais, slopinančiais viruso dauginimąsi, Algis prisimena su juodu humoru. „Informaciniame lapelyje perskaičiau, kad galimas šalutinis poveikis – depresija ir mintys apie savižudybę. Tad bendradarbius įspėjau: jeigu taikysiuos šokti per langą, tegu labai nekreipia dėmesio“, – optimizmu žavi gyvenimo loterijoje laimingą bilietą ištraukęs pašnekovas.
Iš tikrųjų gyvenimas kovojant su liga nebuvo toks jau linksmas: aukštas ir lieknas vyras neteko 8 kilogramų svorio ir priminė karo belaisvį, kuriam kabarojantis laiptais į trečią aukštą, tekdavo po kelis kartus sustoti pailsėti. Tačiau labiausiai esą vargino į gripą panašūs simptomai, lydimi šaltkrėčio, galvos skausmo, kaulų laužymo. „Tokią savo būseną priėmiau kaip laikiną.
Nedramatizavau padėties, nes aiškiai suvokiau, kad organizmui reikia laiko ligai įveikti, o ją įveikus viskas vėl bus gerai“, – teigia laiminga pabaiga tikėjęs Algis. Jo laimei, darbdavys supratingai žiūrėjo į pavaldinio sveikatą ir pagal galimybes leisdavo dirbti namie – tai labai padėjo tausoti jėgas.
Šiandien Algiui karts nuo karto atliekami kraujo tyrimai naujų užkrato kopijų nebeaptinka – virusinis hepatitas C atsitraukė. Ligą įveikęs vyras sako gyvenimo būdo itin smarkiai nekeitęs: nerūkė ir anksčiau, prie progos sau leidžia taurę kitą gero vyno, nepiktnaudžiauja rūkytu ir keptu maistu.
Diagnozė nebėra mirties nuosprendis
„Vis dar vyrauja mitas, kad hepatito C diagnozė tolygi pasmerkimui mirčiai, kad nėra jokios veiksmingos pagalbos. Ir visi šitie mitai keroja tik todėl, kad visuomenė turi mažai žinių apie inovatyvų hepatito C gydymą“, – pastebėjo prof. A. Ambrozaitis.
Pasak pašnekovo, prieš dvejus metus Lietuvoje atsirado galimybė pacientams skirti tiesiogiai hepatito C virusą veikiančius vaistus, nuo kurių pasveiksta beveik visi. „Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad skiriamas modernus gydymas yra labai brangus. Vis dėlto per tris mėnesius mes galime visiškai išgydyti žmogų, tad jis vėl gali grįžti į darbą ir toliau rūpintis savo šeima, artimaisiais. Be to, jam pasveikus, nuo užsikrėtimo apsaugoma labai daug aplinkinių“, – privalumus vardija infektologė prof. Ligita Jančorienė.
Kovos su hepatito C virusu priemonių arsenalą nauju veiksmingu įrankiu papildę Lietuvos infekcinių ligų gydytojai ir gastroenterologai dabar sau kelia ambicingus tikslus – per 15 metų pasiekti, kad virusinio hepatito C nebeliktų svarbiausių visuomenės sveikatos problemų sąraše. Iki 2020 m. tikimasi sumažinti naujų ligos atvejų skaičių 30 proc., o iki 2030 m. – 90 proc. Prof. A. Ambrozaičio manymu, realus naujojo gydymo poveikis pasijus po kelerių metų, kai bus išgydyta pakankamai daug šiuo metu diagnozuotų užsikrėtusiųjų I-ojo genotipo hepatito C virusu.
Tik štai sergantiesiems nuo to nėra ramiau. „Pacientai plūsta į gydytojų kabinetus, nori kuo greičiau gauti gydymą, nes nėra tikri, ar jis bus prieinamas ir rytoj“, – atkreipia dėmesį prof. L. Jančorienė. Teisinamasi, esą dėl riboto Valstybinės ligonių kasos biudžeto vienu metu paskirti modernių vaistų visiems sergantiesiems hepatitu C nėra galimybės.
Tad belieka pavydžiai dairytis į turtingesnių kaimynių, kaip antai Vokietijos, praktiką. Ten naujos kartos preparatai, nepriklausomai nuo jų kainos, prieinami visiems sergantiesiems hepatitu C. Mes saviškius tebesame priversti rūšiuoti, pirmenybę skirdami tiems, kurių kepenys lėtinės infekcijos pažeistos labiau, tai yra kuriems išsivysčiusi II-III-IV stadijos kepenų fibrozė arba yra persodintos kepenys ir kuriems nustatytas 1-ojo genotipo hepatito C viruso sukeltas lėtinis hepatitas. Visi likusieji, įskaitant užsikrėtusius II-ojo ir III-iojo genotipo hepatito C virusu, laukia geresnių laikų.
Kodėl latviai rado pinigų
Jaunas ir veržlus Latvijos pacientų organizacijos atstovas Kristaps Kaugurs neslepia: įtikinti šalies politikus hepatito C problemos rimtumu prireikė viso dešimtmečio. Tikrasis proveržis į sėkmę, pasak jo, atėjo pernai, kai valdžia pagaliau padvigubino finansavimą virusinio hepatito C gydymui.
Tai reiškia, kad Latvijoje pacientams pagaliau nebereikia primokėti už vaistus, – o priemokos už juos esą kartais viršydavo minimalias mėnesio pajamas. Lygiagrečiai didinamam finansavimui, Latvijoje buvo sukurtas ir hepatitu C sergančiųjų registras.
Viešint Vilniuje, K. Kaugurą pasiekė dar viena gera žinia – šalies Seimas vėl padvigubino hepatito C gydymui skiriamą finansavimą. Latvijos pacientams tapo prieinami du naujos kartos preparatų deriniai lėtiniam hepatitui C gydyti, kurie visiškai pakeis pastaruosius 20 metų vartotus seno tipo vaistus. Tuo pačiu padidės naująjį gydymą gaunančių žmonių ratas.
Tokią latvių sėkmę lėmė aktyvus visuomenės reikalavimas pripažinti hepatito C problemą ir skaičiais pagrįsti įrodymai. „Nebuvo taip, kad ateitume pas politikus ir sakytume: ei, duokite mums pinigų. Atėjome su konkrečiais skaičiavimais, rodančiais, kad gydant senosios kartos preparatais, tikimybė pasveikti siekia tik 50 proc. Taigi, pusė iš valstybės biudžeto šiems vaistams skiriamos sumos – beprasmis švaistymas“, – teigia K. Kaugurs.
Dar latviai suskaičiavo, kad gydymas senos kartos preparatais trunka 9-12 mėn. ir sukelia sunkių nepageidaujamų poveikių. Tuo metu žmogus negali dirbti, gauna nedarbingumo ir kitas socialines išmokas. Naujaisiais preparatais gydoma 3 mėn., jie beveik neturi nepageidaujamo poveikio, todėl žmogus išlieka aktyvus darbo rinkoje, prisideda prie šeimos gerovės. Palyginę ekonominius abiejų gydymo metodų rezultatus, latvių visuomenininkai įtikino politikus investuoti į modernų gydymą.
Tiesa, jį šiuo metu gauna tik tie, kuriems diagnozuota III ir IV stadijos fibrozė, bet jau nuo 2018 m. vidurio naujasis gydymas turėtų tapti prieinamas ir mažiau pažengusia ligos forma sergantiems pacientams.
Iki 2017 m. kovo mėn. latviai planuoja patvirtinti nacionalinį kovos su hepatitu C planą, numatantį iki 2030 m. sustabdyti naujų ligos atvejų gausėjimą. Panašus dokumentas – Lietuvos infektologų ir gastroenterologų draugijų kreipimasis ir pasiūlymai dėl „Nacionalinės virusinio hepatito C kontrolės 2017–2030 m. strategijos“ sukūrimo – nuo praėjusių metų rugpjūčio mėnesio guli ir Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos stalčiuose. Kol kas niekas nežino, kada jame užrašyti žodžiai taps kūnu. Kaip ir niekas negali aiškiai pasakyti, kiek žmonių vyriausybinėse įstaigose sprendžia su hepatitu C susijusius klausimus, koks skyrius, o gal departamentas už juos atsakingas, kokių hepatito C viruso infekcijos prevencijos ir kontrolės veiksmų ketinama imtis valstybės lygiu.
O virusas tyliai tūno beveik 50 tūkst. šalies gyventojų kūnuose. Ir niekas negali pasakyti, ar visi jie gali tikėtis tokios laimingos pabaigos kaip Algis.
***
Kas yra lėtinis virusinis hepatitas C?
Virusinis hepatitas C – tai hepatito C viruso sukeltas kepenų uždegimas, kuris palaipsniui progresuoja, sukelia kepenų randėjimą ir gali pereiti į kepenų cirozę bei pirminį kepenų vėžį.
Kaip plinta hepatito C virusas?
Per kraują (nesteriliais instrumentais atliekant injekcijas (vartojant švirkščiamuosius narkotikus ir dalijantis užkrėstais švirkštais, adatomis ir kitomis švirkštimo priemonėmis), darant tatuiruotes, veriant auskarus; labai retai – perpilant kraują ar jo produktus; naudojantis užsikrėtusio asmens daiktais: dantų šepetėliu, skutimosi, manikiūro, pedikiūro reikmenimis; nesteriliais instrumentais atliekant medicinines procedūras);
Užsikrėtusi motina gimdydama gali perduoti infekciją naujagimiui;
Lytiniu keliu.
Hepatito C virusu negalima užsikrėsti kosint, čiaudint ar sveikinantis.
Šaltinis: Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras