– Nesate vadovas, atėjęs „iš šalies“, nuo pat savo studijų Kauno medicinos institute (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitete) pabaigos kopėte karjeros laiptais Kauno klinikose, 2005-aisiais tapote LSMU senato nariu, iki tapdamas rektoriumi 4 metus buvote Senato pirmininkas. Tad Universitetą išanalizavote, perpratote, vaizdingai tariant, įvairiais pjūviais. Ar daug taisytinų dalykų matėte?
– Nepasakyčiau, kad tokių dalykų buvo daug, nes iki tol visą esmę, procesą mačiau iš arti ir drauge su buvusiu rektoriumi profesoriumi Remigijumi Žaliūnu bei visa Universiteto bendruomene sprendėme (gana sėkmingai) įvairias problemas. Buvau ir Senato pirmininkas, ir LSMU tarybos narys. Be abejo, būna dalykų, kuriuos galima geriau pamatyti jau iš kitos pozicijos – rektoriaus. Rektoriumi tapau pokyčių valstybėje metu, – rinkimai į šalies parlamentą, naujos Vyriausybės formavimas, daug kas keitėsi, ir žmonės – taip pat. Laikmečio keitimasis yra natūralus procesas, o kartu su juo neabejotinai kyla naujų iššūkių, formuojami nauji uždaviniai. Metai gali atrodyti trumpas laikas, tačiau vis didėjantys reikalavimai sparčiai koreguoja planus.
Ateinančiais metais bus tvirtinama nauja Lietuvos sveikatos mokslų universiteto strategija. Kol kas Universiteto 2022–2026 metų strateginės plėtros gairės ir jų įgyvendinimo planas kuriamas, apie strategiją diskutuojama įvairiais lygmenimis, Universiteto padaliniuose. Tai – viso mūsų Universiteto veiklos, plėtros planas, atspindintis ir studijas, ir LSMU finansų, ūkinę dalį. Jame yra numatytos ir naujų objektų statybos – tai visai bendruomenei labai aktualu, dar labiau keliant studijų bei mokslo kokybę.
– Ar atsitiktinis sutapimas, kad Jūs rektoriaus poste pakeitėte kolegą – akademiką, prof. Remigijų Žaliūną, ar tiesiog dėsninga, kad širdį gydantys profesionalai – svarbiausi, o kardiologija, širdies chirurgija, jos mokykla Universitete – stipriausia ne tik Lietuvoje, bet ir toli nuo jos, todėl ryškiems lyderiams augti terpė čia – pati geriausia?
– Tai galima pavadinti atsitiktinumu. Taip, mes su prof. R. Žaliūnu abu esame plungiškiai (ir abu – Plungės garbės piliečiai, primena ELTA). Jis medicinos mokslus studijuoti pradėjo Vilniuje, aš – Kaune. Žinoma, kardiologija ir kardiochirurgija – tikrai giminingos sritys, todėl ir su prof. R. Žaliūnu esame pažįstami daugybę metų. Greta dirbant nesunku persiimti, dalytis tomis pačiomis idėjomis, į jas gilintis, kurti, tobulėti. Kas daug dirba, sutikite, yra matomi. O Rektorių slaptu balsavimu renka Tarybos nariai.
– Debiutuodamas kaip rektorius pabrėžėte, kad Universitetui reikalinga energinga, veikli, inovatyvi ir susiklausiusi bendruomenė, vienijanti studentus, absolventus, akademinį, taip pat neakademinį personalą, nebijanti pokyčių, atvirą naujoms idėjoms bei pasaulinei konkurencijai. Šiandien galite patvirtinti, kad iš daugybės tūkstančių darbuotojų susidaranti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bendruomenė yra ta, su kuria įmanoma nemažai sunkių iššūkių įveikti ir gražių planų įgyvendinti?
– Puiki mūsų bendruomenė įrodė, kad gali daug pasiekti. Šį rugsėjį buvo gautas patvirtinimas, kad naujausiame prestižiniame „Times Higher Education“ (THE) pasaulio universitetų reitinge Lietuvos sveikatos mokslų universitetas užėmė aukštą vietą ir įvertintas tarp 601–800 geriausių pasaulio aukštųjų mokyklų. Šių metų reitinge – tai aukščiausias iš visų Lietuvos universitetų įvertinimas. Esame tarptautiški, laikomės aukščiausių standartų, o šiandien matome ilgo, nuoseklaus ir kruopštaus darbo, paremto studijų, mokslo, klinikinės praktikos vienovės principu, rezultatus. Matome rezultatus, prie kurių prisidėjo visa Universiteto bendruomenė. Ją šiandien sudaro jau daugiau kaip 28 tūkstančiai žmonių, vienaip ar kitaip su Universitetu susijusių. LSMU – tai ir viena didžiausių tokių įstaigų Baltijos šalyse – Kauno klinikos ir Kauno ligoninė, kurios steigėju neseniai mūsų Universitetas tapo.
– LSMU visas kitas aukštąsias mokyklas pranokusi vakcinacijos aktyvumu (pasiskiepijusiųjų – netoli 100 procentų).
– Keistai atrodytų, jei būsimasis sveikatos specialistas arba seniai tokiu tapęs, ligoninėje dirbantis žmogus atsisakytų skiepytis. Tai koks tuomet būtų jo požiūris į mokslą ir į rezultatą, kurio siekia studijomis, darbu? Universiteto darbuotojai supranta, dėl ko kovoja, – už tai, kas brangiausia, – už gyvybę. Todėl privalo viską padaryti ją saugodami. Norėčiau pabrėžti, kad daug priklauso ir nuo vadovų, bendradarbių, kokį pavyzdį jie rodo.
– Rektoriaus pareigas pradėjote eiti ypač sudėtingu, pandeminiu, laikotarpiu, ir kol kas nematyti viltingų jo pabaigos ženklų. Lietuvos sveikatos mokslų universitetui, jo ligoninei Kauno klinikoms tenka ypač didelė atsakomybė, visiems drauge bandant Lietuvoje įveikti COVID-19 infekciją. Kai kyla viešos diskusijos, kad medikai privalo intensyviau aiškinti apie vakcinacijos naudą skiepų priešininkams, esą tuomet besiskiepijančiųjų padaugės, Jūs tikite, kad tai pakeis iš principo besipriešinančiųjų nuomones?
– Kai pandemija prasidėjo, nebuvo geros komunikacijos ir visuomenė nesutelkta bendram su sveikatos specialistais, mokslininkais tikslui – įveikti virusą, patiriant kuo mažiau praradimų. Daug funkcijų perėmė ministerija, ir tai natūralu, bet iš pradžių buvo visko – nesusišnekėjimo, nepasitikėjimo specialistais, mokslu, nepasidalijimo, kas ir už ką atsako. Nemaža dalis žiniasklaidos pasitarnavo neigiamam proceso vertinimui, akcentuodama, kad ir nedidelį skiepų nuo COVID-19 infekcijos komplikacijų procentą, bet dažnai nutylėdama, nepabrėždama, kokią milžinišką naudą jie duoda, saugodami milijonus gyvybių. Tokias neigiamas kalbas girdėdamas individas gali pagalvoti, kad būtent jis pateks į tą negausų komplikacijų patyrusių žmonių būrį.
– Pernai pristatydamas Universiteto veiklos penkerių metų (tiek trunka rektoriaus kadencija) programos koncepciją, pabrėžėte tikslą puoselėti LSMU tarptautiškumą ir atvirumą kaitai ir naujovėms. Jūs skaitote pranešimus tarptautinėse konferencijose, sėkmingai dalyvaujate įvairiuose projektuose. Ką tik, prieš Rugsėjo 1-ąją, džiaugėtės pirmakursių iš užsienio valstybių priėmę keliasdešimt procentų daugiau nei pernai. Ką dar reikėtų LSMU bendruomenei nuveikti dėl tarptautiškumo?
– Jau daugiau kaip 30 metų, kai Universitetas (tuomet – Kauno medicinos institutas) pradėjo garsėti užsienyje. Tam įtakos turėjo pirmiausia vieno iš jo vadovų, garsaus šalies kardiologo prof. Viliaus Grabausko, kuris devintą praėjusio amžiaus dešimtmetį buvo mūsų aukštosios mokyklos rektorius, patirtis, jo tarptautinis žinomumas. Manyčiau, ir mano asmeninė patirtis prie to prisidėjo. Dirbome, mokėmės garsiuose mokslo, gydymo centruose, patys Kaune sulaukdavome nemažai kolegų iš tolimų kraštų, – Kubos, Čekoslovakijos, Vakarų Vokietijos. Sėmėmės patirties, ja dalijomės su kitais. Iš pradžių neturėjome strategijos, kaip megzti, stiprinti ryšius su užsieniu, – labiau remtasi asmeniniu bendradarbiavimu. Pamažu situacija keitėsi.
Lietuvoje dvi aukštosios mokyklos rengia medicinos specialistus – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas ir Vilniaus universitetas. Gal ir konkuruojame dėl būsimų studentų, bet nepaneigsime, kad Kaunui konkuruoti su Vilniumi, kaip fenomenu, sostinės faktoriumi, nėra priemonių. Tačiau matome, kad LSMU daugėja užsienio studentų, sėkmingai pritraukiami jauni mokslininkai, dėstytojai. Pastaraisiais metais užsienio šalių jaunimo susidomėjimas studijomis Lietuvos sveikatos mokslų universitete vis stiprėja. Šįmet priėmėme daugiau kaip 300 užsieniečių, 21 proc. visų pirmakursių. Jau turime sėkmingai mūsų Universitete studijas baigusių absolventų, kurie liko dirbti Lietuvoje. Tai – svarbus ir motyvuojantis procesas.
Tarptautinio bendradarbiavimo laukas – labai platus. Iš Ukrainos, kuri Lietuvai (ir ES) yra svarbi, ką tik grįžo mūsų mokslininkų grupė. Mokome, dalyvaujame projektuose, bendradarbiaujame, patys mokomės. Yra projektų, kuriuos finansuoja Pasaulio bankas arba Pasaulio sveikatos organizacija. Turime ir specialistų, kurie vyksta į Skandinavijos ar kitas šalis, – operuoja, skaito pranešimus konferencijose, kongresuose. Mūsų specialistai gerai žinomi net Arabų Emyratuose ar dar tolesniuose kraštuose. Aišku, dabar pandemija pristabdo kai kuriuos ryšius, bet mažesni renginiai, susitikimai – vyksta ir pas mus.
– Tarp visuomenę kamuojančių problemų neretai minimas kyšininkavimas, – reiškinys, kurio lipdukais ant medikų kabinetų durų kažkaip Lietuvai nesiseka išgyvendinti, – į tai pastaruoju metu dėmesį atkreipė ir dabartinis sveikatos apsaugos ministras. Jūsų nuomone, ar sumažėtų korupcija, jei mūsų šalies medikai oficialiai, nelakstydami per tris ar daugiau darboviečių, galėtų uždirbti tiek, kiek jų kolegos Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje, kur teko ir Jums padirbėti, arba Kazachstane – šalyje, kurios apdovanojimą esate už darbą ten pelnęs? O gal viskas liktų po senovei kaip tame posakyje: „neimančių nėra, – yra neduodančių“?
– Ar mes turime tikrą šio reiškinio statistiką, ar vien medicina turi būti linksniuojama tokiu kontekstu? Visuomenėje dar gajus stereotipas: „nesumokėsiu – nepagydys“. Nesakau, kad kyšiai sveikatos apsaugoje neegzistuoja, bet tai – ne masinis reiškinys. Kai Lietuvoje oficialiai bus mokamas pagarbus atlyginimas už žinias, už darbą, tai korupcijos reiškinių mažės. Tačiau keisti tokią sistemą – ne Lietuvos sveikatos mokslų universiteto uždavinys ir tai – ne jo jėgoms.
– Kas per tuos pirmuosius Rektoriaus metus Jums buvo sunkiausia ir gal jau mintyse apgailestavote „įsėdęs į tą galerą“?
– Tokie žingsniai nedaromi neapgalvojus, todėl ilgokai mąsčiau prieš nuspręsdamas siekti rektoriaus posto. Kaip visur, taip ir čia yra įvairių klausimų – ir lengvesnių, ir sudėtingesnių. Eidamas šias pareigas, remdamasis savo žiniomis ir patirtimi, stengsiuosi nuveikti kuo daugiau gerų darbų.