Šiandien naudojuosi socialine žiniasklaida kaip platforma, per kurią noriu atvirai papasakoti savo istoriją. Slėpdama šią savo problemą, jaučiausi tik dar nesaugesnė. Be to, taip atsakysiu visiems tiems, kurie artimiausiais šių metų mėnesiais klausinės manęs, kodėl atrodau kiek kitokia. Apie tai rašo „Huffington Post“.
Aš plinku. Smarkai plinku.
Štai taip. Fui!
Prieš dvi savaites vėlų ketvirtadienio vakarą maudžiausi duše. Normaliame duše. Kaip įprasta. Kaip įprasta išsiploviau galvą, išsidžiovinau plaukus džiovintuvu, tik staiga pastebėjau, kad šepečiu išsišukavau dvi saujas plaukų. Kuo daugiau šukavau, tuo daugiau plaukų iššukuodavau. Kreipiausi pas gydytojus, atlikau daugybę tyrimų. Valandų valandas praleidau pas įvairiausius specialistus, vidaus ligų, įvairius dermatologus, ginekologus, visus įmanomus „logus“, kokių tik būna. Atlikau galybę kraujo tyrimų, pasitikrinau akis, moteriškus organus, na absoliučiai viską! Ir laukiau. Tyrimų rezultatų laukimas yra greičiausiai vienas labiausiai gąsdinančių dalykų gyvenime, su kokiais man yra tekę susidurti.
Mano tyrimai buvo geri. Normalūs.
„Jackie. Jūs visiškai sveika. Bet turiu jūsų paklausti: gal pastaruoju metu jautėte sustiprėjusią įtampą, o gal pastebėjote depresijos požymių?“, - klausinėjo gydytojas.
„Taip“, - kiek padvejojusi atsakiau.
„Jums greičiausiai „Alopecia Areata“, - pasakė jis.
„Alopecia Areata“ yra plaukų slinkimo liga. Ją gali sukelti didelė įtampa, nerimas ir depresija.
Depresija. Na taip, man tik to trūko.
Mano bičiuliai, atskleisiu jums tiesą. Su sunkia depresija aš grumiuosi nuo devyniolikos metų. Nuo tada, kai mirė mano brolis Williamas, mano siela tarsi subliuško. Mane tiesiog persekiojo viena po kitos nesėkmės. Niekam tikę meilės ryšiai, nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjimas – galima taip sakyti, bet su visu tuo taiksčiausi.
Ištisus šešerius metus nepaliaujamai grūmiausi su šiuo demonu. Saujelė draugų apie tai žino, bet šiaip apie savo bėdas niekam nepasakoju, gyvenu užsidariusi. Tokią būseną turbūt galėčiau apibūdinti taip: tarsi lindėčiau kažkokiame giliame urve; vienui viena, dusinama ir smaugiama savo pačios minčių ir pykčio. Kiekvieni metai vis kitokie. Kartais lengvesni, kartais sunkesni. Gydymui reikia laiko, pinigų ir atvirumo. Savo bėdas bandau įveikti skleisdama kiek įmanoma daugiau meilės. Savanoriauju, meldžiuosi. Visomis išgalėmis stengiuosi sustiprinti man brangiausius santykius ir gyvenu sąžiningą bei atvirą gyvenimą. Be to aš dainuoju! Ir šoku!
Šių metų pradžioje depresija kirto man skaudžiausiai. Nesileisdama į smulkmenas, pasakysiu tik tiek: nebejaučiau jokio gyvenimo džiaugsmo. Tiesiog nemačiau jokio akstino gyventi. Neturėjau nei jėgų, nei meilės, nei gyvasties savo sieloje. Vėl kreipiausi į gydytoją, pas kurį anksčiau lankiausi dvejus metus, paskambinau savo asmeninio gyvenimo instruktoriui ir bandžiau kabintis į gyvenimą. Mano draugai padėjo man ištrūkti iš slegiančios tamsos. Tikrąja to žodžio prasme, jie tempdavo mane iš lovos ir vertė eiti į paskaitas. Versdasvo mane valgyti. Skambindavo man kas penkias sekundes. Elgėsi su manimi be jokio gailesčio, bet linkėjo man gera. Būtent jie mane išgelbėjo.
Šie metai atrodė neįtikėtinai sėkmingi! Nedelsdama pasirašiau kontraktą dėl gastrolių į Singapūrą. Vėliau keliavau po visą pietryčių Azijos regioną, leidausi į kelionę į Islandiją, apvertusią mano gyvenimą aukštyn kojomis, pasirašiau kontraktą miuzikle „Miss Saigon“, dalyvavau savo geriausios draugės vestuvėse, o juk metai dar nepasibaigė, dar net ne Helovinas! Šie metai man tiesiog tobuli. Bet tas plaukų slinkimas? Fui. Jis žeidžia. Žeidžia skaudžiai. Vėl įsėlina pažįstamas jausmas. Tas pats urvas, į kurį įšokdavau. Taip ir norisi ten pasislėpti nuo visų. Tokia būsena velniškai gniuždo, ypač aktorę. Fizinė išorė mums ypač svarbi. Ir ką, po galais, aš dabar darysiu? Niekad nemaniau, kad praeityje išgyventa mano emocinė būsena gali taip skaudžiai atsiliepti mano fiziniam kūnui. Bet tokia tikrovė – ir aš esu gyvas to įrodymas.
Po to, kai devynis mėnesius skrajojau padangėmis manydama, kad įveikiau depresiją, ši skaudi žinia mane tiesiog pribloškė ir išmušė iš vėžių. Niekad nesijaučiau tokia laiminga, ir štai dabar visa tas mėšlas, priminęs man apie sumaištį, kurią išgyvenau. Uždelsta reakcija į mano psichinę sveikatą tik dar kartą patvirtino tai, ką žinojau – kaip svarbu nepaliaujamai dirbti su savimi, su savo vidumi.
Taip. Mano plaukai vis dar slenka. Kaskart, kai prausiuosi po dušu, jų iškrenta vis daugiau ir daugiau.
Kas antrą dieną mane ištinka panikos priepuoliai dėl mano karjeros. Į veidrodį žiūrėti nebe smagu. Mano galvos oda turi pailsėti nuo nuolat dėvimų skrybėlių.
Štai kodėl rašau šį viešą dienoraštį. Tai vyksta tik dvi savaites ir jau aš jau netekau 75 proc. savo plaukų. Tokais tempais jiems slenkant, nė neįsivaizduoju, kokia bus kita savaitė.
Pradėsiu dėvėti perukus. Iš tikrųjų jau turi vieną tam atvejui, kai iškris visi. O gal net išdrįsiu pamėgdžioti Jessie J ir nusiskusiu plikai. Kas žino?
Daugiau nebesislėpsiu. Ir nebesigėdysiu!
Na taip, aš plinku. Bjauru. Ir tai iš tikrųjų velniškai knisa. Bet kartais, kai pagalvoju, kad aplinkui tiek daug didesnių problemų, kurių aš neturiu, į viską pažvelgiu kitomis akimis. Yra daugybė dalykų, už kuriuos esu neapsakomai dėkinga ir laiminga – jūs net neįsivaizduojate. Turiu gyvybę. Dievą. Savo šeimą. Turiu nuolatinį ratą draugų, kurie yra mano ramstis. Savo „Equity“ [aktorių profesinės sąjungos] nario pažymėjimą. Butą Niujorke. Visus filmų apie Harį Poterį DVD filmus. Na palaukit! Būtent dabar turiu galimybę atskleisti tiesą apie savo kovą su depresija. Ir plikimu. Galbūt kas nors kur nors perskaitys šią mano išpažintį ir supras, kad jis ar ji – ne vienas.