Gėdytis nereikėtų
Jei kasotės galvą ne tik norėdamas sugalvoti genialesnį sprendimą, o niežulys nesiliauja, teks prašyti artimo žmogaus pagalbos, nes pačiam apžiūrėti savo galvą gali būti keblu. Gali būti, kad įsigijote neprašytų „įnamių“. Tik V.V.Landsbergio Rudnosiukas džiaugėsi, savo kailyje apgyvendinęs dvi blusas. Žmonėms utėlės – ne tik nepageidaujami „gyventojai“, bet ir gėdinga paslaptis, apie kurią nesinori prasitarti.
Deja, nutylėdami šią problemą prisidėsite prie pedikuliozės plitimo. Užsikrėtus utėlėmis reikėtų ne tik kuo skubiau stengtis išnaikinti jas iš savo ar savo vaikų galvų, bet ir informuoti aplinkinius. Tik taip pavyks greitai sustabdyti parazitų plitimą.
Pedikuliozė seniai nėra siejama vien su apsileidimu ir higienos įgūdžių stoka, nes utėlės nepaiso nei socialinės padėties, nei amžiaus. Užsikrėsti pedikulioze galima bet kur ir bet kada: prisiglaudus prie bendrakeleivio, bendramokslio ar bendradarbio, sportuojant, žaidžiant, linksminantis, dėvint užkrėstus drabužius, naudojant užsikrėtusio žmogaus rankšluosčius, šukas ar šepečius, gulint užsikrėtusio žmogaus lovoje, ant čiužinio, ant kilimo ir t. t.
Vis dėlto dauguma aptikę šių mažyčių vabalėlių sutrinka ir puola į paniką.
Ko griebtis?
Deja, bet profilaktinių priemonių prieš utėles nėra. Net jeigu kruopščiai laikotės higienos taisyklių ir itin mėgstate švarą, tai jūsų neišgelbės. Šie ropojantys parazitai ypač mėgsta švariai išplautas galvas. Dailiosios lyties atstovės utėlėms taip pat patinka labiau.
Užsikrėtus utėlėmis gydymas užima daug laiko: reikia kruopščiai peržiūrėti visą galvą, išrinkti ar iššukuoti prie plaukų prilipusius kiaušinėlius (glindas), kad iš jų neišsiristų nauji vabzdžiai. Laimei, susirgus pedikulioze jums nereikės visų namų apdoroti insekticidais (vabzdžius naikinančiomis priemonėmis), nes utėlės aplinkoje nesidaugina ir per 1–2 paras žūsta. Tačiau reikės dezinfekuoti visą patalynę, rūbus ir asmeninius daiktus, pavyzdžiui, šukas, šepečius ir pan.
Nors utėlės neskraido ir nešokinėja, jos labai greitai gali perropoti pas naują šeimininką, ypač jei yra glaudus kontaktas. Be to, jos gali pereiti iš vieno galvos apdangalo ar apykaklės į kitą, jei rūbinėje paltai sukabinti vienas šalia kito.
Užsikrėtus vienam asmeniui, utėlės greitai tampa visos šeimos ar kolektyvo problema. Todėl savo pačių labui turėtumėte netylėti apie užklupusius „įnamius“. Jei savo mažylio galvoje pastebėjote utėlių ar jų kiaušinėlių, būtinai informuokite ugdymo įstaigą, kurią lanko jūsų vaikas.
Parsinešė iš mokyklos
„Mano vyresnioji dukra lankė pradinę mokyklą, o mažoji – darželį. Man kilo įtarimas, nes vyresnioji dukra nuolat kasėsi galvą. Visa jos galva buvo pilna kiaušinėlių, radau gal dešimt utėlių. Supratau, kad pedikulioze ji užsikrėtusi jau senokai“, – pasakojo moteris. – Įsigijus utėles naikinančių šampūnų, per kelias dienas pavyko atsikratyti kenkėjų. Mama iš pradžių džiaugėsi, kad nei glindų, nei utėlių nerado mažosios dukros plaukuose, kurie buvo ilgi ir stori. Be to, trimetė mergaitė paniškai bijodavo plauti galvą, verkdavo, kai į akis patekdavo vandens. „Po poros savaičių moksleivės galvoje vėl radau utėlių. Galbūt nebuvau išrinkusi visų kiaušinėlių, o specialus šampūnas ne visiškai juos sunaikino. Manau, kad mokykloje sirgo daug vaikų, todėl maniškė užsikrėtė dar kartą“, – tvirtino kaunietė. Blogiausia, kad tąkart pedikulioze užsikrėtė abi dukros.
Dvi dukras auginanti mama turėjo keletui dienų atsiprašyti iš darbo, kad galėtų naikinti ropojančius gyvius, šukuoti glindas, virinti patalynę ir prižiūrėti namie likusius, pedikulioze sergančius vaikus.
„Tik tada, kai kreipiausi į mokyklos administraciją, mokykla paskelbė viešą utėlių naikinimo vajų ir apie problemą buvo informuoti visi mokyklą lankančių pradinukų tėvai. Įdomiausia, kad mokykloje dirbanti sveikatos priežiūros specialistė neturėjo teisės tikrinti, kurie vaikai yra užkrėsti utėlėmis“, – stebėjosi pradinukės mama. Atrodo, kad pedikuliozė mokykloje buvo smarkiai išplitusi, nes karas su utėlėmis Aistės Š. šeimoje nesibaigė. „Praėjus keliems mėnesiams, vėl pastebėjau glindų ne tik savo vaikų, bet ir savo pačios plaukuose. Keista, tačiau vyras, nors ir miegojome kartu, tais šlykščiais gyviais neužsikrėtė“, – pasakojo visą rudenį su utėlėmis kovojusi kaunietė.
Kodėl neužregistruoti protrūkiai?
Savo pačių labui, prieš pasirašydami mokymo sutartį tėvai turėtų pasidomėti, ar joje yra įtrauktas punktas, kad visuomenės sveikatos priežiūros specialistas gali vykdyti asmens švaros ir higienos patikrinimą. Jei tokio punkto nėra, reikia raštiško tėvų sutikimo. Užpuolus utėlėms, būna vėlu po vieną rankioti parašus. Jei vaiko plaukuose randama utėlių ar glindų, visuomenės sveikatos priežiūros specialistas apie tai turi informuoti tėvus.
Taisyklėse turėtų būti nurodyta, kad vaikas gali grįžti į kolektyvą tik tada, kai utėlės išnaikinamos. Ugdymo įstaiga gali pareikalauti tėvų ar globėjų raštiško patvirtinimo, kuriame nurodoma, kada ir kokiomis priemonėmis utėlės buvo pradėtos naikinti.
Kauno visuomenės sveikatos centro duomenimis, pernai Kauno mieste registruoti 67 pedikuliozės atvejai, iš jų – 15 atvejų vaikams iki 17 m. amžiaus. Iš 15 vaikams nustatytų pedikuliozės atvejų – 10 nustatyti 4–6 m. amžiaus vaikams. Teigiama, kad dauguma pedikuliozės atvejų yra pavieniai ir epidemiologiškai nei laiko, nei vietos atžvilgiu nesusiję. Protrūkių Kauno miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigose ar mokyklose, esą, nebuvo užregistruota.
Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė Rima Gabrielaitė atkreipia dėmesį, kad oficiali statistika Kauno mieste neatitinka realios situacijos, nes dauguma tėvų mažamečiams susirgus pedikulioze nesikreipia į asmens sveikatos priežiūros įstaigas. „Žmonės gydosi savarankiškai namuose, pasikonsultavę su vaistininku įsigyja pedikuliocidų, todėl pedikuliozės atvejai lieka oficialiai neregistruoti. Apie šios problemos neblėstantį aktualumą galima spręsti iš nemažėjančių tiek gyventojų, tiek visuomenės sveikatos specialistų, dirbančių vaikų ugdymo įstaigose, paklausimų apie pedikuliozės profilaktiką ir kontrolę“, – teigė R.Gabrielaitė.
Kaip atpažinti ir išnaikinti utėles
Galvinė utėlė gyvena maždaug 30 dienų ir per savo gyvenimą padeda apie 100 kiaušinių. Priklausomai nuo virškinimo fazės, jos būna nuo šviesiai rudos iki juodos spalvos, greitai ropoja galvos oda, todėl yra sunkiai aptinkamos.
Pagrindinis apsikrėtimo galvinėmis utėlėmis požymis – glindos plaukuose. Baltos spalvos glindos apatiniu galu prisiklijuoja prie plauko, todėl nenukrenta nuo judesio, brūkštelėjimo ar pūstelėjimo. Tuo glindos ir skiriasi nuo pleiskanų, kurios iš pirmo žvilgsnio yra į jas panašios. Norint įsitikinti, ar neparsinešėte nepageidaujamų gyvių namo, pirmiausia reikėtų apžiūrėti plaukus prie ausų, ant pakaušio ir kaklo srityje, ties plaukų augimo riba, nes būtent šiose vietose utėlės dažniausiai deda kiaušinius. Dėl utėlių įkandimų gali atsirasti niežulys, žaizdelių, nusikasymų, alerginių reakcijų, odos paraudimų.
Paprastai utėlės ir jų lervos greitai sprunka nuo naršančių pirštų, todėl jas aptikti ne taip paprasta, ypač jei utėlių nėra daug. Utėlių paieškas palengvina plaukų šukavimas tankiomis šukomis, prieš tai plaukus gausiai ištepus plaukų balzamu – parazitai, sulipinti balzamu, įstringa šukų tarpdančiuose.
Pedikuliocidai gali būti vartojami tik pasitarus su gydytoju ar vaistininku ir griežtai laikantis instrukcijos. Utėlės turi savybę įgyti atsparumą šiems preparatams, o neretai antrą kartą vartojant tą patį pedikuliocidą kyla odos sudirginimo, alergijos rizika, ypač jei organizmas jautrus. Panaudojus pedikuliocidą vieną kartą, po savaitės procedūrą reikės kartoti, kad iš kiaušinėlių išsiritusios utėlės sunaikintų. Panaudojus pedikuliocidus būtina kruopščiai iššukuoti plaukus tankiomis šukomis, taip negyvos utėlės ir jų kiaušinėliais pasišalins.
Iki 5 metų amžiaus alergiškiems ar turintiems odos pakenkimų vaikams, rekomenduojama utėles šalinti mechaniniu būdu – tankiomis šukomis apie pusvalandį šukuojant plaukus, prieš tai suvilgius juos 4–5 proc. acto tirpalu (tai padeda lengviau pašalinti ne tik utėles, bet ir glindas). Šukuojama kasdien dvi savaites iš eilės, kol neberandama gyvų utėlių ir kiaušinėlių. Šukuoti reikėtų bent 30 min.
Ne mažiau svarbu patalynę ir užsikrėtusio asmens drabužius skalbti karštesniame nei 60 °C temperatūros vandenyje, o plaukų priežiūros priemones (šukas, šepečius, segtukus, gumutes) reikėtų mirkyti 4–5 proc. acto tirpale ne trumpiau nei 30 min. Daiktus, kurių skalbti neįmanoma, rekomenduojama izoliuoti plastikiniame maišelyje bent dviem savaitėms.