Apie savo sprendimo motyvus, darbo Vokietijoje specifiką ir tai, ko jai trūksta čia, gimtinėje – interviu.
35-erių pašnekovė mokslus baigė Kaune – tiek rezidentūrą, tiek internatūrą.
„Rezidentūros metais daug keliavau – tiek, kiek leido įvairūs kvalifikacijos kėlimo kursai, stažuotės, ERASMUS programa. Suprasdama, kad manęs netenkina rezidentūros studijų kokybė, norėjau kuo daugiau tobulintis užsienyje. Stažavausi Gento Universitete Belgijoje – esu dėkinga ligoninės profesoriams, suformavusiems man tikrąjį suvokimą apie komandinį darbą, įrodymais pagrįstą mediciną, pediatriją, kaip galima pagerinti paciento gyvenimą ir kiek kokybiškų paslaugų įmanoma suteikti. Vėliau žinias gilinau Vokietijoje, stebėdama, kiek ten žmonių su idėjomis, kaip jie ieško būdų įgyvendinti savo sumanymus, nors lėšos taupomos visur, tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje“, - pabrėžė pašnekovė.
Jos teigimu, Vokietijoje nebūtinai yra daugiau galimybių – tiesiog šioje šalyje sveikatos politikai labai apgalvotai sprendžia, kam skirti lėšas, kaip jas paskirstyti, kaip pacientui suteikti geriausios kokybės paslaugą ar tyrimą.
Rezidentūros pabaigoje L. Jankauskaitė sulaukė pasiūlymo Vokietijoje tęsti doktorantūros studijas (Lietuvoje tuo metu tokių galimybių nebuvo).
„Ji buvo labiau ne medicininio ar klinikinio, bet į vėlesnį klinikinį pritaikymą orientuota – gilinausi į molekulinę plaučių biologiją. Nesigailiu, kad doktorantūrą dariau ne Lietuvoje – tokių akademinių galimybių, kokios atsivėrė ten, čia nebuvo (ir nebūtinai yra dabar)“, - pripažino pašnekovė.
Lėšų, jos teigimu, niekur nėra per daug – viskas „atsiremia“ į tai, kaip yra vertinama mediko profesija.
„Žmogui nereikėtų sukti smegenų, kaip „susitempti diržus“, kad galėtų išvykti į vieną ar kitą kvalifikacijos kėlimo programą. Visi pacientai nori aukščiausios kvalifikacijos gydytojo, tačiau ar žinome, kaip jam sunku tai Lietuvoje pasiekti?“, - retoriškai klausė ji.
Lietuvoje, gydytojos manymu, stinga moralinių investicijų ir realios vizijos, ko mes norime iš medicinos studentų, o tada – iš medikų.
„Ar rezidentus ruošiame tam, kad jie vėliau išvažiuotų? Tad dabartiniai studentai tik būsima pamaina jiems, skylėms užlopyti? Tai reikia planuoti metus, penkis ar dešimt į priekį. To sisteminio planavimo Lietuvoje labai pasigendu“, - teigė L. Jankauskaitė.
Medikas – irgi žmogus
Baigusi rezidentūrą Vokietijoje pašnekovė dėl tam tikrų asmeninių priežasčių grįžo į Lietuvą. Paklausta, ar nesigaili šio sprendimo, ji nusijuokia.
„Nežinau, kaip mano gyvenimas būtų pakrypęs kitu scenarijumi. Lietuvoje jau esu beveik metus. Nujaučiau, kad darbo kokybė, jo kiekis skirsis. Ar neturiu nuoskaudų? Ar nesigailiu? Taip jausdamasi nieko nepasiekčiau. Iš užsienio visada grįžti pasisėmęs idealistinių dalykų, turėdamas didelių tikslų. Tikslai niekur nedingo, tačiau idealizmas kiek priblėso. Ši sistema (kalbu ne apie konkrečią gydymo įstaigą, o apie visą sveikatos apsaugos sistemą) yra ydinga ir dusina jos narius, ji neorientuota į ilgalaikius tikslus, jaunuosius kolegas. Gailėjimo dėl grįžimo nėra...bet yra desperacinė kova su sistema, su tais, kurie nenori pokyčių. Lengviausia pasakyti, kad keistis nereikia. Tai yra patogiau“, - svarstė gydytoja.
Kuo daugiau vokiečiai skiria sveikatos apsaugai, tuo racionaliau šiuos pinigus jie ir paskirsto. Tuo metu Lietuvoje, moters teigimu, kolegos, kurie dirba tik klinikinį darbą, yra ant perdegimo ribos.
„Matėte pranešimus apie 1500 eurų atlyginimą? Šie žmonės dirba per kelis darbus, jie yra nuolat pervargę, nepailsėję. Kalbu ne tik apie gydytojus, bet ir apie slauges, kitus sistemos darbuotojus. Tai tik parodo, kad Lietuvoje iš principo nėra vertinama gyvybė – jei žmogui už plytelių klojimą valandą moki daugiau nei medikui, viskas kaip ir aišku. Užsienyje mediko svarba nėra kvestionuojama. Ten sveikata – aukščiausia pirmenybė ir yra daroma viskas, kad būtų patenkintas tiek pacientas, tiek gydytojas“, - lygino ji.
Paklausta, ar jai finansiniai faktoriai buvo svarbūs renkantis karjerą bei šalį, kur jos siekti, L. Jankauskaitė to neneigė.
„Taip, tai yra svarbu. Dabar gaunu daugiau nei dvigubai mažiau to, ką gaudavau Vokietijoje doktorantūros metu už pusę etato. Man gal pinigai yra kiek menkesnis faktorius, nes neturiu vaikų, tačiau ką daryti tiems, kurie yra sukūrę šeimas, kurie turi platesnių poreikių? Paprasčiausias žmogaus noras dvi savaites per metus išvažiuoti kažkur pailsėti – medikas negali sau to leisti, kad ir kokie pigūs bilietai. Žinoma, galima gyventi palapinėse, bet medikas irgi žmogus“, - su kartėliu balse kalbėjo pašnekovė.
Todėl nieko jau nestebina, kad dažnas medikas per savo atostogas užbaiginėja nespėtus darbus, pildo dokumentus.
Protinė vergovė
Vaikų ligų gydytoja pulmonologė neslepia – šiuo metu medikų nusivylimas yra pasiekęs piką.
„Mano kolegos yra išvažiavę ir Švediją, Daniją, tą pačią Vokietiją, Angliją ar Prancūziją. Mūsų rezidentų ten taip pat netrūksta. Šie žmonės galvoja ne tik apie save, bet ir apie būsimas savo šeimas – vaikus reikės išleisti į mokslus, o su dabartinėmis algomis tai vos ne prabanga. Medicinos studijos yra sunkios ir tu, likdamas čia, šioje sistemoje, tikiesi bent minimalios pagarbos ir įvertinimo.
Aplinkoje, be abejo, yra visokių nuomonių. Studentai skundžiasi studijų kokybe, rezidentai ir medikai – darbo sąlygomis. Užburtas ratas. Ir tai vyksta ne tik Kaune, bet ir Vilniuje“, - tęsė ji.
Žinoma, nėra viskas vien juoda. Tai įrodo ir neseniai susibūręs Medikų sąjūdis, jų vykdytas mitingas, kuriame aiškiai deklaruota – „aš noriu čia likti, noriu dirbti Lietuvoje, tik suteikite man tam sąlygas“.
„Niekas nevažiuoja į užsienį dėl to, kad čia gerai. Ten irgi reikia dirbti, ten daug biurokratijos. Ten, galima sakyti, esi protinėje vergovėje. Tavo, atvykėlio, darbo jėga yra pigesnė nei vietinių, tačiau kaip imigrantas turi daugiau teisių nei Lietuvos pilietis turi čia, tėvynėje. Ar tai logiška?“, - stebėjosi gydytoja.
Moteris seka aktualijas. Ją džiugina, kad sveikatos politikai išsako medikų idėjoms pritarimą, vis linkčioja girdintys jų argumentus, tačiau...
„Tačiau kol kas matome tik žodžius. Norėtųsi, kad jie palaikymą įrodytų darbais, o ne žodžiais. Gerai, kad 2020 m. žada didinti algas, tačiau jau dabar būtina imtis mažų žingsnių, palengvinsiančių medikų kasdieną. Mes nekalbame tik apie pinigus. Sistema neturi būti tokia, kad gydytojas per popierius galvos nespėtų pakelti. Kam tiek draudimų ir baudimų? Dar turime daug ką keisti, kad medikų nuotaikos pagerėtų“, - svarstė L. Jankauskaitė.
Jos teigimu, Lietuvai nereikia išradinėti naujo dviračio. Reikia bendrauti su išvykusiais medikais, analizuoti sėkmingų sveikatos sistemų darbą ir tai pritaikyti čia, Lietuvoje.
„Lietuvoje gydytojas yra ir medikas, ir psichologas, ir socialinis darbuotojas, ir teisininkas, ir statistikas, ir farmokologas. Vokietijoje to nėra. Kiekvienas žino savo funkciją. Tam tikri dalykai „nukraunami“ kitoms grandims, kurios tai gali padaryti efektyviau. Tai yra laiko planavimas. Kai medikas yra brangus, tu automatiškai nenori jam užkrauti darbų, kurie mažiau susiję su medicina, mažiau vertingi. O čia, Lietuvoje, žmogiškieji resursai yra itin pigūs“, - piktinosi moteris.