Kokius išbandymus teko patirti Edui ir kas padėjo jam pasveikti, skaitykite ištraukoje iš leidyklos „ForSmart“ išleistos knygos „77 istorijos apie pergalę prieš vėžį“.
Per pusę metų – 36 švitinimo procedūros, chemoterapijos kursas bei 4 operacijos
Dažnas žmogus, svarstydamas apie savo gyvenimo pasiekimus, neišnaudotas galimybes, sėkmes ir nesėkmes, susimąsto apie antrą šansą, apie galimybę pabandyti iš naujo. Minčių, kaip daug ką darytume kitaip ar nedarytume iš viso, kuo užsiimtume ir kam nešvaistytume brangaus laiko, atsikratyti išeina ne kiekvienam, o išsvajotas antrasis šansas dažniausiai nepasitaiko. Ši istorija – apie Edą Stegerį, kuris proga gyventi kitokį – tikslingesnį ir sąmoningesnį – gyvenimą, laiko savo ligos diagnozę. Tai, ką ji atėmė, pasak vyro, neatsveria viso to, kas buvo išmokta, pamatyta kitu kampu, naujai pažinta.
Prieš septynerius metus, 2005-aisiais, Edui buvo diagnozuotas trečios/ketvirtos stadijos galvos ir kaklo vėžys. Liga buvo smarkiai pažengusi ir jos išplitimas privertė imtis radikalių priemonių: per pusę metų Edui buvo atliktos 36 švitinimo procedūros, chemoterapijos kursas bei keturios operacijos. Beribės gydytojų pastangos vis dėlto negalėjo pakeisti esamos situacijos ir 2006-ųjų pradžioje jam buvo iškeltas pasirinkimo klausimas: „išsigelbėjimo“ operacija, truksianti daugiau nei 12 valandų bei sukelsianti didelę riziką neatsibusti, arba susitaikymas su diagnoze ir oficialus mirties laukimas – atsisveikinimas su artimaisiais, rūpinimasis nebaigtais reikalais.
„Mano sprendimui daugiausia įtakos turėjo didžiulis artimųjų palaikymas bei nežmoniškas noras matyti augančią savo 12-metę dukrą. Ilgai nesvarstęs, pasirinkau operaciją, – pasakoja Edas. – Ji buvo neįtikėtinai sudėtinga – man buvo pašalinta dalis kairiojo žandikaulio, didelė dalis ryklės, gomurio, taip pat gabalėlis liežuvio. Lyg to nebūtų buvę gana – žandikaulio rekonstrukcijai buvo panaudotas šlaunikaulis“.
Po operacijos Edas sparčiai sveiko. Praėjus vos trims mėnesiams, jam buvo pašalintas maitinimo vamzdelis bei kvėpavimą palaikantis aparatas. Po pusmečio aktyvios reabilitacijos jis buvo nusiteikęs optimistiškai ir visomis jėgomis stengėsi atsistoti ant kojų – gyvenimas jau grįžinėjo į savo vėžes. Tačiau sugrįžti vis dėlto nespėjo. Tų pačių metų gruodį Edui buvo smogta dar kartą – medicininės patikros metu buvo rastos penkios naujos neoperuotinos metastazės. Gydytojai jį patikino, jog iš šios situacijos kelio nebėra, ir patarė nebesilaikyti įsikibus gyvenimo – verčiau ruoštis ramiai numirti.
Kai buvo pasiekta riba, po kurios nebeįmanoma apsimetinėti, kad nieko neįvyko
„Aš visada buvau tas, kuris tiki plano B egzistavimu, tad su šiomis niūriomis prognozėmis apsilankiau pas kitą onkologą. Po savaitės prasidėjo intensyvios chemoterapijos režimas, o per aštuonis mėnesius mano kūnas ištvėrė tokį vaistų kokteilių kiekį, kokį sunku net įsivaizduoti“, – apie bandymą iš paskutiniųjų stvertis šiaudo pasakoja Edas.
Po dešimties mėnesių, 2007-ųjų spalį, paaiškėjo, jog vėžys pasitraukė – metastazių neliko nė žymės. Suvokęs, jog savo paties pasirinkimu ir valios pastangomis jis vis dar tęsė gyvenimą, Edas nutarė įvertinti savo praeitį bei tvirtai nuspręsti, kaip nori gyventi toliau. Šį laikotarpį pats Edas įvardija kaip „naujo normalumo“ paiešką. Išgyvenus tikrą išbandymų – tiek fizinių, tiek emocinių – laviną, tam tikros pasekmės neišvengiamos. Intensyvus gydymas bei operacijos Edo kūne paliko neišdildomas žymes.
„Prieš vėžį žinojau, kas esu. Žinojau, kas man yra normalu, tad pirmuosius penkiolika gydymo mėnesių dariau viską, ką galėjau, kad „normalusis aš“ išliktų. Nepaisant operacijų, švitinimo ir chemoterapijos, aš dirbau, keliavau, bendravau su žmonėmis. Kai ko imdavausi beveik prisiversdamas – kad tik pasijusčiau vis dar esąs „normalus“. Pavyzdžiui, po kaklo operacijos, įvykusios ketvirtadienio popietę, pirmadienį aš jau buvau darbe. Chemoterapija man būdavo suleidžiama penktadienio popietėmis, šeštadieniais ir sekmadieniais, kad darbo dienomis, kaip įprasta, galėčiau dirbti. Sulysau, nuplikau, bet ir toliau dirbau – lyg niekur nieko. Vis dėlto po didžiosios operacijos 2006-aisiais bei po metais vėliau ištvertos chemoterapijos buvau priverstas susidurti su nauju savimi – nebegalėjau apsimetinėti, kad niekas nepasikeitė. Gydantis buvo normalu maitintis per žarnelę, sunkiai kalbėti bei nuolatos jaustis pavargus. Tačiau net ir praėjus penkeriems metams, šiam naujajam „aš“ buvo įprasta gyventi su neefektyvia imunine sistema, sunkiai ryti, vengti socialinių situacijų, gyventi su daliniu veido paralyžiumi, chronišku skausmu bei nuovargiu“, - atviravo vyras.
Naujas moto: tikėkis geriausio, bet būk pasiruošęs blogiausiam
Nors ir atrodo, jog šie pokyčiai – vien neigiami ir, pasakodamas apie juos, Edas skundžiasi gyvenimu, vyras vis dėlto tikina, jog taip anaiptol nėra: „Kiekvienas mano pasikeitimas turi savus niuansus. Aš jais nesiskundžiu, tiesiog paaiškinu, kaip mano fiziniai pokyčiai lėmė savęs kaip asmens suvokimą, kokie buvo su tuo susiję iššūkiai“.
Senojo „aš“ palikimas ir prisitaikymas prie nemalonių gyvenimo permainų privertė Edą ne tik pakeisti nusistovėjusias nuostatas, požiūrį į ateitį, bet ir ieškoti susitaikymo mechanizmų, dalykų, kurie teiktų džiaugsmą net ir tokioje, regis, beviltiškoje situacijoje.
„Esu optimistas. Mano tėtis, mama, sesės ir broliai yra optimistai. Net ir mano dėdės bei tetos trykšta optimizmu. Tai – šeimos bruožas. Stengiuosi išlaikyti pozityvų nusiteikimą, o kai nepavyksta ir nuotaika visgi subjūra, nusistatau nuotaikos gerėjimo terminus – pavyzdžiui, po chemoterapijos savo nuotaiką įvertinau dviem balais iš dešimties, tad pasižymėjau, jog už savaitės tikiuosi pasiekti penkių balų lygį, už dviejų savaičių – septynis balus. Tai – šviesa mano tunelio gale“, - teigė Edas.
Pasak jo, vienas svarbiausių dalykų, padėjusių jam kasdien jaustis ramiau, – tai mažesni lūkesčiai: „Tikėkis geriausio, bet būk pasiruošęs blogiausiam – taip aš gyvenu savo gyvenimą. Kiekvieną kartą pajutęs naują skausmą, netikėtą pokytį ar netgi laukdamas įprastos medicininės apžiūros rezultatų, aš dedu visas pastangas į tikėjimąsi paties geriausio, bet psichologiškai ruošiuosi blogiausiam. Taip pasiruošęs retai būnu nustebintas ar nuviltas“.
Toks požiūris netrukdo Edui planuoti ateities, siekti naujų tikslų ir ieškoti naujo savęs. Prieš trejus metus jis iš naujo susidomėjo žinių apie įvairiausius dalykus gilinimu: „Tiesą sakant, tapau knygų žiurke – dabar nuolatos skaitau negrožinę literatūrą, daugiausiai apie sveikatos apsaugą, taip pat istoriją. Mane domina ne tik onkologiniai susirgimai, bet ir personalizuota medicina, globalinės problemos. Taip pat pradėjau lankyti keletą universitetinio lygio kursų. Pavyzdžiui, mokausi biologijos – apie 90 proc. darbo atliekama internetu, kas neapsunkina mano kasdienybės, o laboratorijoje susitinkame kartą per mėnesį. Tai juk taip įdomu!“
Vėžys atėmė daug malonių veiklų, bet leido atrasti naujų
Mokslai padėjo Edui atrasti ir naują veiklą – jis aktyviai dalyvauja įvairių organizacijų, remiančių onkologinių ligų mokslinius tyrimus, veikloje. Naudodamasis profesinėmis verslo konsultavimo žiniomis, šiuo metu jis padeda vietinės klinikos galvos ir kaklo vėžio tyrimų grupei kaip aktyvus labdaringų kampanijų šalininkas.
„Kai kurie žmonės mano, jog aš per daug save spaudžiu. Jų nuomone, būčiau laimingesnis, jei atsisakyčiau daugiau dalykų, kurie buvo įprasti prieš ligą. Galbūt jie ir teisūs, tačiau esu tikras, jog kai kurie šių dalykų padėjo man išlaikyti savo identitetą. Nesvarbu, kad mano kūnas pasikeitė, tapo ribotesnis, – protas juk išliko nepakitęs, tad su optimizmu ieškau naujos veiklos, naujų potyrių”, - teigė jis.
Pasak Edo, ilgas ir sunkus gydymas bei tam tikros povėžinės negalios pakeitė ne tik jo požiūrį į gyvenimą, bet ir tam tikras charakterio savybes. Jis mano dabar esantis kur kas labiau užjaučiantis ir empatiškas. Pastaruosius septynerius metus jaučia nuolatinį skausmą, todėl gali lengviau suvokti kitų žmonių išgyvenimus. Vyras tiki, kad liga padarė jį geresniu žmogumi.
Žinoma, kiekviena situacija turi dvi puses. Edas, cituodamas savo paties tinklaraščio įrašus, sukurtus prieš keletą metų, atskleidžia, kiek daug lemia požiūris.
„Vėžys paralyžiavo mano gyvenimą. Jis atėmė tiek daug dalykų, kuriais mėgaudavausi – valgymą, keliones, intensyvų darbą, nardymą, golfą, sportą, nepatogumų nesukeliantį bendravimą, galimybę planuoti tolimesnę ateitį... Visa tai nebeteikia tiek malonumo. Liga taip pat atėmė mano žmonos galimybę džiaugtis veikla, kuria užsiimdavome kartu. Mums abiem nebuvo lengva, – neigiamus ligos aspektus beria Edas, ir tuoj pat juos atsveria viskuo, ko liga išmokė, ką suteikė. – Mano vėžys leido man praleisti daugiau laiko su dukra bei padėti jai įvairiausiose situacijose. Nors dabar ji paauglė ir, žinoma, viską žino pati, retsykiais vis tiek mane pradžiugina paprašydama patarimo. Man taip malonu leisti laiką su ja ir padėti jai tapti išmintingesnei. Vėžys – tai laikas, parodęs man, kokių turiu gerų draugų, ir kiek užuojautos galiu gauti iš šeimos, bičiulių, medikų. Tai laikas, kurio, mano gydytojų manymu, aš neturėjau turėti.
