Kaip įsitikino penkiolikmetę pacientę iš Lietuvos operavęs chirurgas Vytautas Gasiūnas, būtent rudimentinė ataugėlė, būdinga katėms, driežams ir kai kuriems sterbliniams, mergaitei spaudė nervus ir sukeldavo rankos dilgčiojimą, skausmą, tirpimus.
„Kaulinė ataugėlė šioje kūno vietoje neturėtų būti laikoma anomalija. Tai yra anatominė variacija, tačiau jeigu atsiranda simptomų, tenka gydyti. Virš alkūnės užspaustas nervas, kuris užtikrina pirmų trijų pirštų delninės pusės jutimus bei leidžia atlikti judesius riešo ir plaštakos srityje – gana retas atvejis. Suaugusiems toks nervas dažniau užsispaudžia riešo kanale. Tačiau šiai pacientei užspaudimo vieta buvo mažiau tipiška. Paauglei buvo sunku miegoti naktį. Dėl tirpstančios rankos, dilgčiojimo ir skausmo ji nuolat atsibusdavo, rankoje buvo mažiau jėgos“, – DELFI pasakojo kartą per mėnesį iš Prancūzijos į Vilniaus universiteto Vaikų ligoninę konsultuoti ir operuoti ligonių atvykstantis ortopedas-traumatologas.
Kaip vėliau patvirtino rentgeno nuotrauka ir kompiuterinė tomografija, mergaitės vidinės žąsto pusės apatinėje dalyje iš tiesų buvo žmogui nelabai būdinga ataugėlė. „Nuo jos tęsiasi raištis. Prisijungęs prie vidinio žastikaulio gumburo, jis sudaro arkadą. Po arkada sudarančiais raiščiu ir kauline ataugėle guli nervas ir pagrindinės žasto kraujagyslės. Toje vietoje nervas ir buvo spaudžiamas. Tačiau įdomiausia, jog iki šiol kai kurie gyvūnai turi tokias ataugėles. Vienas jų – naminė katė“, – pasakojo chirurgas.
Turi vos 1 proc. žmonių
Pasak dr. V. Gasiūno, panašias ertmeles, kuriomis praeina nervai ir kraujagyslės, dar turi kai kurie sterbliniai gyvūnai ir kai kurie driežai. „Jiems ta vieta reikšminga tuo, kad stabilizuoja kraujagysles, nervus, prie raiščio prisitvirtina kai kurie raumenys. Esant tokiai anatominei variacijai žmoguje kartais randamas aukštas pronatoriaus, raumens, sukančio dilbį į vidinę pusę, prisitvirtinimas“, – aiškino chirurgas.
Mokslinėje literatūroje rašoma, kad panašias ataugėles galėtų turėti apie vieną procentą žmonių, tačiau simptomų dažnai nebūna, todėl dauguma to taip ir nesužino. Beje, ir gydyti tokiu atveju nereikia.
„Pirmas žmogus, aprašęs šį rudimentą, buvo profesorius Guiliemus Struthers iš Aberdyno universiteto Škotijoje. Zoologijos profesorius atkreipė dėmesį į sąsajas tarp žmogaus ir kai kurių gyvūnų rūšių kūnų. Įdomu, kad po 20 metų anglų gamtininkas ir keliautojas Charles Robertas Darwinas, dirbęs tame pačiame universitete, rėmėsi G. Strutherso darbais, kurdamas evoliucinę gyvųjų organizmų natūralios atrankos teoriją“, – sakė dr. V. Gasiūnas.
Pranešimą apie šį atvejį mokslininkas V. Gasiūnas skaitė Europos plaštakos chirurgijos drugijų federacijos susirinkime Milane. Pasak jo, tokie reti atvejai visiems labai įdomūs, juolab, pediatrijoje panašus atvejis apskritai nebuvo aprašytas nei fiksuotas nuotraukose ar vaizdo medžiagoje.
Kur saugo ypatingą radinį?
Paklaustas, kur ta ypatinga ataugėlė saugoma dabar, dr. V. Gasiūnas priminė taisyklę, kurios turi paisyti visi medikai: iš operacinės niekas negali išeiti net mokslo tikslams, nebent į histologijos laboratoją. Tačiau ir ten yra griežti protokolai, kaip turi būti elgiamasi su mėginiais. Net fotografuoti, filmuoti galima tik pagal griežtas taisykles, kurios garantuoja paciento privatumą.
Prie teksto pridėta rentgenografija – iš asmeninio chirurgo archyvo, atlikta kitoje įstaigoje ir gauta su paciento sutikimu. Tai nėra konkrečios pacientės rentgenografija.
Odos pašiurpimas – taip pat rudimentas
DELFI primena, jog rudimentas – savo pirminę funkciją per evoliuciją praradęs organas. Tokiu vadinamas apendicitas ar, pvz., protiniai dantys.
Minimos ir rudimentinės reakcijos, pvz., odos pašiurpimas labai išsigandus ar pasibaisėjus. Manoma, kad gyvūnų plaukų pašiaušimo pavojaus akivaizdoje rudimentinė reakcija, išlikusi iš tų laikų, kai gyvūnas kailį pašiaušdavo siekdamas atrodyti grėsmingesnis, didesnis ir taip atbaidyti priešą.
Manoma, jog rudimentiniais organai tampa pakitus rūšies gyvenimo sąlygoms, kai jie tampa gyvybiškai nesvarbūs, arba lengviau pakeičiami kitais.