Anot jo, dėl tokios situacijos Lietuva tapo šalimi donore – gerai parengti medikai išvyksta dirbti kitur, kur užmokestis ir darbo sąlygos geresnės. Profesorius neslepia – ir pats ketina kuriam laikui palikti Lietuvą.
LRT RADIJAS 2017 m. metų žmogaus vardą skyrė Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovui profesoriui R. Kėvalui už iškeltus į viešumą faktus apie vaikus, kurie patiria smurtą šeimose ir už atkreiptą žmonių dėmesį į jų pačių abejingumą.
– Jūs esate Vaikų ligų klinikos vadovas, Sveikatos apsaugos ministerijos gydytojas konsultantas, ekspertas, JAV širdies asociacijos instruktorius, UNICEF ekspertas, profesorius. Esate išrinktas ir nuoširdžiausiu Kauno gydytoju. Dabar – dar ir LRT RADIJO metų žmogus. Vieni vardai liudija darbus ir pareigas, kiti rodo įvertinimą. Visų gal net neišvardijome. Kiek jums tokios nominacijos svarbios?
– Pirmiausia jaučiu dėkingumą, nes su juo ateina ir pasitenkinimo, ir laimės jausmas. Manau, kad praleidžiu savo gyvenimą ne veltui.
– Ar buvo tokių atvejų, kai, pavyzdžiui, siūlomo apdovanojimo ar įvertinimo atsisakėte?
– Ne, taip nebuvo, nors tokių minčių buvo kilę, tačiau manau, kad galbūt tai būtų nevisiškai etiška ir mandagu iš mano pusės.
– Kaip manote, kurie darbai, o gal požiūris į darbą lėmė, kad savo srityje pelnote išskirtinį pripažinimą?
– Pirmiausia esu vaikų ligų gydytojas. Vaikų ligų gydytojo pareiga ne vien gydyti vaikus, tačiau ir atstovauti jų interesams.
Prieš 15 ar 20 metų pastebėjau, kad vyrauja labai bloga situacija, susijusi su smurtu prieš vaikus, smurtu šeimoje, skirtingai nei kitose šalyse, kur tie dalykai ne tik netoleruojami visuomenėje, bet ir smurtautojai baudžiami pagal įstatymą.
Daugelis pavyzdžių rodė, kad tai labai silpna vieta. Visuomenė į tai žiūrėjo gana tolerantiškai. Netgi iš aukštų tribūnų Seimo nariai kalbėjo apie beržinės košės naudą. Turbūt užteko (galbūt tai buvo paskutinis lašas) tragedijos Kėdainiuose, kai buvo priimtas vaikų nemušimo įstatymas. Mes tapome, atrodo, vieni iš paskutiniųjų, priėmusių šį įstatymą Europoje.
– Ar situacija Lietuvoje keičiasi į gerąją pusę? Yra skeptikų, kurie sako, kad smurtas šeimoje buvo ir bus.
– Esu optimistas. Taip, smurtas atsirado pirmykštėje bendruomenės santvarkoje. Jis buvo ir bus. Tai yra tiesa. Turbūt nėra visuomenės be smurto, tačiau svarbus ir kitas dalykas – kaip tas smurtas toleruojamas, kaip jis įvardijamas. Blogiausia tai, kad smurtautojai (ypač smurtaujantys prieš moteris, vaikus) gali būti nenubausti.
– Matote tokių įvykių pasekmes. Ar pasekate, kuo tos istorijos baigiasi? Ar kokio nors atpildo tie smurtautojai apskritai sulaukia?
– Paskutiniu metu taip, yra iškelta nemažai bylų. Ir šiuo metu tęsiasi keletas teisminių procesų. Pasikeitė žmonių, kurie atsakingi už smurtą patyrusius vaikus, požiūris. Kalbu kad ir apie kolegas – gydytojus, slaugytojus, vaiko teisių specialistus, socialinius darbuotojus, kurie tikrai visiškai kitaip žiūri į šią situaciją, tikrai nenumoja ranka, nepaisant to, kad darbo jiems padaugėjo du, tris, o kartais ir keturis kartus.
Tos istorijos nėra paliekamos, jos sekamos, žiūrima, kaip padėti pirmiausia tai šeima, kaip padaryti invaziją. Atimti vaiką turbūt pats lengviausias ir, mano supratimu, blogiausias sprendimas.
– Ar jums teko pasikalbėti su smurtaujančiais žmonėmis akis į akį?
– Su tokiais žmonėmis sunku kalbėti. Taip, yra tekę. Įvairių istorijų esu girdėjęs, tačiau turbūt vienas iš pagrindinių dalykų yra tas, kad daugelis iš mūsų kol kas nemoka valdyti savo emocijų. Tas neigiamas emocijas, pyktį, įsiūti išliejame ant paties silpniausio šeimos atstovo – vaiko, kuris negali apsiginti.
– Užsiiminėti apie socialinius darbuotojus. Ar galite įverti jų arba vaiko teisių apsaugos darbuotojų požiūrį į darbą? Ar jie pakankamai rimtai žiūri į skriaudžiamus vaikus?
– Kiek esu susidūręs, jie žiūri tiek rimtai, kiek gali žiūrėti. Tačiau tai vėl yra sistemos problema. Tai visiškai ne gydymo įstaigų problema. Mūsų privilegija yra ta, kad teikiame sveikatos apsaugos ir sveikatinimo paslaugas, tačiau čia labai svarbus bendradarbiavimas tarp Sveikatos ministerijos, institucijų.
Šiandien blogai yra tai, kad socialiniai darbuotojai iš esmės nėra įdarbinti gydymo įstaigose, nes tiesiog jie negauna už savo paslaugas apmokėjimo iš privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto. Gydymo įstaigos tiesiog nenori, anot kai kurių vadovų, leisti pinigų veltui.
– Bet kilo didžiulė visuomenės reakcija. Vėliau atsiradę įstatymai buvo pavadinti „Matuko reforma“. Ar pastebite, kad viskas vis dėlto keičiasi ir gali pasikeisti į tą gerąją pusę?
– Negaliu kalbėti už visą Lietuvą, bet, kalbant apie mūsų instituciją, matau, kad keičiasi požiūris. Tikrai [daug reiškia] jau vien tai, kad Kauno miesto savivaldybė, žinodama problemą, kurią prieš tai paminėjau, savo lėšomis įdarbino socialinį darbuotoją vaikų skubios pagalbos skyriuje. Tai ta pirmoji vieta, kur patenka visi vaikai, taip pat ir nukentėję nuo smurto. Problema sprendžiama čia ir dabar. Apie tai anksčiau buvo galima tik pasvajoti.
– Jūsų darbai, žmonių atsiliepimai liudija, kad medicina yra jūsų pašaukimas. Ar niekada nenusivylėte, ar nepasvarstėte, kad gal kitas kelias būtų buvęs lengvesnis?
– Ne, vienareikšmiškai tikrai ne.
– Klausimas, kurio turbūt labai dažnai sulaukiate, – ar įmanoma priprasti prie vaikų ašarų?
– Tikrai ne. Niekada neįmanoma priprasti prie vaikų ašarų, kurios atsiranda dėl skausmo, dėl kentėjimo, dėl sunkios ligos, pagaliau, prie mirštančio vaiko ašarų. Galbūt galima įprasti prie vaiko, kuris verkia dėl piktumo, dėl nedidelio pasiožiavimo, kuris rodo kaprizus. Tai visiškai natūralūs dalykai. Prie natūralių dalykų galima priprasti, o prie mano anksčiau jau minėtų – ne. Daugelio veidų ir ašarų nepamiršiu.
– Kas jūsų darbe sunkiausia?
– Vaiko mirtis, nepagydoma liga, tėvų agresija, nesupratimas, kad tu atiduodi viską, bet nesi visagalis, esi tik gydytojas. Deja, nuo kai kurių ligų vaikai taip pat miršta ir išsivysčiusioje visuomenėje.
– Dėstote, turite mokinių. Kokia ta jaunoji karta? Koks jų požiūris? Ar matote užsidegusių, gerų, atsidavusių gydytojų?
– Medicina apskritai yra specialybė, kurią reikėtų rinktis iš pašaukimo. Galbūt šiuolaikiniai žmonės yra praktiškesni. Niekada, pradėję dirbti, negalvodavome apie atlyginimus, niekada negalvodavome apie darbo valandas. 4–5 paros, praleistos ligoninėje, būdavo visiškai normalu.
Šiuolaikinė karta vis dažniau pasižiūri į darbo grafiką. Šiuolaikinė karta vis dažniau kartoja (kas, be abejo, yra visiška tiesa), kad atlyginimai niekingai maži. Žmonės turbūt supranta, kad gyvenimas jiems irgi duotas tik vienas ir jie norėtų jį nugyventi kaip galima geriau, ypač dirbant tokį atsakingą darbą.
– Kaip ir minėjote, ne vienas medikas, visuomenė svarsto, kad Lietuvoje medikų atlyginimai neadekvatūs. Tačiau vis dėlto konkursai į medicinos studijas milžiniški. Jas renkasi patys geriausi moksleiviai. Kaip tai paaiškintumėte?
– Manau, šiuo metu paradoksas yra tas, kad nemaža dalis mūsų ar Vilniaus universitete medicinos fakultetą baigusių žmonių išvyksta į kitas šalis. Mes esame šalis donorė, duodanti labai gerai paruoštus gydytojus. Tai viena.
Antra, gydytojo padėtis keistai sunki. Tikrai ne paslaptis, kad daugelį metų (galbūt ir šiuo metu) atsilyginimas gydytojui vis dėlto buvo praktikuojamas. Valstybė, duodama niekingus atlyginimus arba, tiksliau sakant, pašalpas, iš kurių gydytojas turėtų pragyventi, sudarydavo sąlygas tokiam, pavadinkime, papildomam atlygiui iš pacientų.
Tai morališkai žudo. Jaunoji karta, dauguma jaunosios kartos žmonių to nekenčia, netoleruoja ir atvirai pasirenka arba kovoti, arba išvažiuoti dirbti kitur.
– Lietuvą pavadinote šalimi donore. Ko gero, ir jūs buvote sulaukęs pasiūlymų dirbti ne Lietuvoje. Ar kada nors rimtai svarstėte išvykti?
– Būsiu atviras, ir dabar esu gavęs labai gerą pasiūlymą, ir dabar esu padavęs reikalingus dokumentus, nes ten vyksta labai dideli konkursai. Jeigu kontraktas mane tenkins, metams tikrai esu pasiruošęs išvažiuoti dirbti į kitą šalį.
– Tik metams?
– Aš, kaip žinote, ir anksčiau esu dirbęs Australijoje 1,5 metų. Ten tikslai buvo kitokie – ne finansiniai, o įgyti patirties, kuria naudojuosi ir šiandien. Dabar tikslai galbūt daugiau finansiniai. Tikrai nemeluosiu. Po dešimties metų jau būsiu pensinio amžiaus. Norisi sulaukti pensijos bent be skolų.
– Kaip greitai medicinos pasaulio naujovės, geriausios naujovės pasiekia Lietuvos, ypač vaikų, mediciną? Ar jos iš viso mus pasiekia?
– Iš tikrųjų turime labai daug dalykų, kuriuos turi ir racionalusis šiuolaikinis pasaulis medicinos srityje, tačiau nepamirškime, kad esame labai maža šalis. Lietuvoje gyvena tik 0,5 mln. vaikų. Kai kurios ypač retos ligos Lietuvoje pavienės, todėl tikrai negalime sukurti visų galimybių gydyti tokiems vaikams.
Tam yra Europos Sąjungoje sukurti retų ligų centrai, kur ypač retomis ligomis sergantys vaikai gali būti siunčiami į kitas šalis, kur patirtis yra didesnė. Lietuvoje gydytojas, matantis tokią situaciją vieną ar du kartus per metus, neįgis jokios patirties.
– LRT RADIJO klausytoja sako labai susijaudinusi, kai išgirdo, kad ketinate išvykti iš Lietuvos. Ji teigia, kad žmonės padengtų visas jūsų skolas, kad tik nepaliktumėte Lietuvos.
– Dar bebūdamas Australijoje, nors neturėjau nė 40, jau buvau per daug subrendęs, kad likčiau svetimoje šalyje. Man nėra priimtinas kitos šalies gyvenimo būdas, mentalitetas. Jauni žmonės, ką tik sukūrę šeimas, išvažiuoja ir greičiau integruojasi, o aš tiesiog noriu (ir tikrai turiu moralinę teisę, Lietuvoje atidirbęs daugiau kaip 30 metų) vieniems metams pasisemti patirties, jeigu pavyks, ir šiek tiek pagerinti savo finansinę situaciją.
Tikrai nesiskundžiu. Man niekada netrūko pinigų. Tačiau norisi kažkaip tą senatvę, pensinį amžių sutikti oriau. Kai pasižiūri, kokia tavęs laukia pensija, nelabai norisi tikėti, kad taip atsitiks.
– Turbūt svarbiausia, kad tos patirties paieškos neužtruktų ilgai.
– Tikrai neužtruks. Pirmiausia, tai ne ta šalis, kurioje turėčiau užtrukti. Tačiau tai mane labai traukia, nes turiu dar labai gerų gydytojo įgūdžių, kuriuos metai iš metų, dirbdamas vadovaujamąjį darbą, šiek tiek prarandu. Potraukis padirbti vien tik gydytoju, išnaudoti vien tik savo žinias, technikines manipuliacijas, mane labai veža ir norisi įgyti dar daugiau patirties.
– Ar galėtumėte pasakyti, į kokią šalį ketinate vykti?
– Tai Jungtiniai Arabų Emyratai, Dubajus.
– Visai neseniai visuomenė labai aršiai diskutavo apie skiepų naudą ar žalą vaikams, kūdikiams. Ką apie tai pasakytumėte?
– Trumpai atsakysiu – du dalykai, kurie išgelbėjo, gelbsti ir greičiausiai ateityje gelbės milijonų vaikų sveikatas ir gyvybes yra švarus vanduo (ką Lietuvoje turime) ir skiepai.
Pasaulinės sveikatos organizacijos paskaičiuota – jeigu mamos galėtų gimdyti švarioje aplinkoje (Ačiū Dievui tai Lietuvoje turime), jeigu mamos maitintų bent iki vienų metų savo kūdikį, jeigu būtų švarus vanduo ir jeigu visi vaikai gautų skiepus, kiekvieną dieną išgelbėtume 14 tūkst. vaikų gyvybes. Nežinau, ką turėčiau dar daugiau pridėti. Ar turime kitą alternatyvią šiandien?
Viso pokalbio su R. Kėvalu klausykitės įraše čia.