Kad dukra – Niamh Storey Davidson – sunkiai serga, motina sužinojo prieš trejetą metų. Lemtingą diagnozę gydytojai nustatė, kai mergaitei buvo šešeri. Jai skirtas nuosprendis buvo nefroblastoma, dar vadinama Wilmso naviku. Tai retos rūšies inkstų vėžys, dažniau pasitaikantis tarp vaikų, rašo BBC.
Beveik trejetą metų mergaitė buvo intensyviai gydoma, bet auglys atsinaujindavo. Galop šeimai buvo pranešta, kad liga neišgydoma.
„Mintis, kad jos neteksiu, buvo tiesiog nepakeliama, – prisimena motina, Gilli Davidson. – Ji mirė namie. Buvo diena – pusvalandis po pirmos. Aš ir jos tėvas buvome šalia.“
Kiti moters vaikai, įskaitant ir Niamh dvynį brolį Zachą, tą akimirką buvo mokykloje arba koledže.
Nors sielvartas, apėmęs dukters netekusią motiną, buvo neišmatuojamas, vieną dalyką ji suvokė labai aiškiai: G. Davidson ketino paaukoti donorystei Niamh akis– vienintelį klastingos ligos nepažeistą organą.
Į organų donorystę G. Davidson šeimoje buvo žiūrima labai rimtai ir atsakingai, mat vienam iš Niamh brolių kūdikystėje teko persodinti širdį.
Veikti reikėjo labai greitai, todėl jau 17.00 val. moteris buvo susisiekusi su „Arka Original Funerals“ – viena iš Braitono (Jungtinėje Karalystėje) įmonių, į laidojimo paslaugų teikimą žvelgiančių ne kaip į komercinę veiklą, bet kaip į prasmingus ritualus.
Laidojimo namams vadovaujanti Cara Mair kartu su kolege Sarah Clarke-Kent, kaip kad buvo sutarta, atvyko išsivežti Niamh kūno. Tai nebuvo sunkus darbas – buvo galima tiesiog įkišti palaikus į juodą plastikinį maišą ir užsegti užtrauktuku.
Vis dėlto mirusi mergaitė buvo išnešta ant neštuvų, jos galva paguldyta ant pagalvės, kūnas įvilktas į medvilnines įkapes ir užklotas itin minkštu fetru, dekoruoti stambiomis lapų aplikacijomis.
„Šeimoms paprastai labai sunku matyti, kaip iš namų išnešamas ką tik miręs artimasis, – sako C. Mair, – todėl svarbu, kad velionis būtų įsuktas į estetišką audeklą. Juk tai žmogaus, kad ir mirusio, guolis, apklotas.“
Niamh buvo nedelsiant nugabenta į „Arka“ patalpas. Čia dar tą patį vakarą iškviestas medicinos personalo darbuotojas išėmė jos akis.
Pasak mergaitės motinos, procedūrą stebėjo laidojimo namų darbuotoja, S. Clarke-Kent, todėl nekilo abejonių, kad viskas buvo padaryta tinkamai – su derama pagarba.
„Procedūrą atlikęs medikas patikino S. Clarke-Kent, kad Niamh akys labai gražios ir puikios būklės, todėl tikrai galės būti panaudotos vykdant transplantaciją. Man buvo malonu tai išgirsti“, – sako G. Davidson.
Kitą dieną Niamh buvo pargabenta namo.
Jungtinėje Karalystėje nėra įprasta prieš laidotuves laikyti velionio kūną namuose, tačiau to daryti jokiu būdu nedraudžiama.
Svarbiausia pasirūpinti tinkama temperatūra – patalpa, kurioje laikomi palaikai, turi būti vėsi. Jei laidotuvės vyksta vasarą, kai kurios laidojimų paslaugų bendrovės sumontuoja oro kondicionavimo įrenginius arba pasiūlo elektrinius šaldančius dangalus.
Kadangi Niamh mirė lapkritį, problemų dėl temperatūros nekilo – reikėjo tik atidaryti kambario, kuriame ji buvo paguldyta, langus.
„Ji buvo pasodinta fotelyje ir apkaišyta apklotais bei pagalvėlėmis, – prisimena G. Davidson. – Nenorėjau leisti, kad ją nugabentų į kokią nors kitą vietą. Ji turėjo būti čia. Jaučiausi taip, tarsi ji ir toliau visiškai nuo manęs priklausytų – juk buvo vos devynerių metų.“
Namuose Niamh palaikai išbuvo beveik tris savaites.
„Stengiamės neskubinti išsiskyrimo su artimaisiais, kad būtų galima susitaikyti su žinia apie netektį. Aišku, jokiais iš anksto nustatytais metodais nesivadovaujame“, – sakė C. Mair.
Tomis dienomis, kai Niamh buvo laikoma namuose, motina stengėsi kuo daugiau laiko praleisti šalia.
„Galėjau ją prausti, taip pat rengti jai patikusiais drabužiais. Kaip įmanydama stengiausi suvokti, kad jos mirtis – realus faktas. Jei Niamh būtų tiesiog dingusi iš namų, o po kiek laiko atgabenta karste, bet aš nebūčiau turėjusi progos dar kartą į ją pažvelgti, turbūt nesąmoningai vis jos ieškočiau“, – kalbėjo mergaitės motina.
G. Davidson kliovėsi savo instinktais, nes, nors skamba neįtikėtinai, ji jau buvo netekusi dviejų vaikų.
Pirmasis buvo sūnelis Liamas. Jis mirė vos gimęs, 1990-aisiais.
„Prisimenu, kaip prašiau, kad prieš laidotuves leistų jį pamatyti, tačiau per apeigas tarnavęs kapelionas neleido. Todėl vėliau ne vienus metus jutau, kad jei kas pasibelstų į duris ir pasakytų, kad tąsyk įvyko nesusipratimas, kad mano sūnus gyvas, būčiau patikėjusi, – sakė G. Davidson. – Niekaip nesugebėjau savęs įtikinti, kad jis miręs.“
Klaidinga nuojauta persekiojo motiną vien todėl, kad jai buvo atsakytą paskutinį kartą pažvelgti į mirusį sūnų. „Jaučiausi tarsi apgauta. Netekus kūdikio, matyt, apima išties keista būsena“, – svarstė ji.
Jungtinėje Karalystėje prieš laidojant ar kremuojant palaikus nėra įprasta laikyti karsto atidengto, todėl artimieji negali paskutinį kartą į jį pažvelgti, tačiau C. Mair tvirtina, kad kai kuriems žmonėms tai labai svarbu.
„Kai kurie tiesiog jaučiasi ramiau, jei karstas uždengiamas jų akivaizdoje, nes tada žino, jog matė velionį paskutiniai. Ši taisyklė galioja ne visiems – toks ritualas gali atrodyti net bauginantis, makabriškas, bet pasirinkimas turi būti ir laidojimo paslaugas teikiančios bendrovės turėtų būti pasirengusios patenkinti tokį artimųjų norą“, – sakė C. Mair.
1998 metais G. Davidson neteko antro kūdikio, Robbie. Jis gimė negyvas. Nors buvo išgyvenusi panašią netektį ir stengėsi elgtis tarsi išmokusi likimo skirtą pamoką, motina vis tiek juto, kad laidotuvės vyksta ne taip, kaip, jos manymu, turėtų.
„Buvo per daug kalbų ir per daug religijos, kuri man nedaug tereiškia“, – sakė G. Davidson.
Motina sako prisimenanti kartą su Niamh vykusį pašnekesį.
„Vieną dieną vaikščiojomės parke. Kartu buvo ir jos brolis dvynys. Tada ji pasakė, kad nenori būti palaidota. Mintis, kad gali būti sudeginta, jai atrodė grėsminga ir visiškai nepriimtina“, – pasakojo G. Davidson.
Jai pačiai, atvirkščiai, kapinių vaizdas kėlė niūrias mintis.
Kad ir kaip būtų, šeima nutarė palaikus laidoti.
Kadangi motina niekaip negalėjo apsispręsti, ar guldyti dukters kūną į karstą, laidojimo namų darbuotojos patarė įsupti Niamh į specialią skraistę.
Vis dėlto paskutinę akimirką mergaitės tėvas persigalvojo, todėl Niamh buvo palaidota iš vytelių nupintame karste.
„Per tą laiką, kol iki laidotuvių buvo laikoma namie, mergaitė mažai tepasikeitė, – prisimena S. Clarke-Kent. – Ji ir karste atrodė labai rami ir mažutė.“
Niamh nepaprastai mylėjo šunis, todėl jos laidotuvių dieną susirinkę kaimynai bei draugai atsivedė ir savo augintinius.
„Buvo tiesiog gražu žiūrėti, kaip visi stengiasi dalyvauti, kuo nors prisidėti“, – sakė C. Mair.
Ji pati lėtai vežė Niamh karstą gatve. Automobilį lydėjo gedinčiųjų ir užuojautą pareikšti norinčiųjų procesija.
Kažkas net nešė balionus, o vėliau visi susėdo į automobilius ir nuvyko į kapines.
Ta diena įsirėžė G. Davidson atmintin.
„Viskas vyko taip, kaip reikia. Nors per laidotuves tariame „Sudiev“, jos žymi naujo etapo pradžią: mes juk pradedame naują gyvenimo be brangaus žmogaus tarpsnį, – kalbėjo G. Davidson, – todėl jei atsisveikinama bet kaip, netekties sukeltas sielvartas niekada nepraeina – apkartina ne tik tavo, bet ir tavo vaikų gyvenimą.“
Reikia pasakyti, kad G. Davidson šeimos sprendimas paaukoti donorystei mirusios dukters akis, sukėlė itin palankią reakciją.
„Su mumis susisiekė begalė žmonių, – sakė G. Davidson. – Esama įsitikinimo, kad akys – sielos veidrodis, todėl norą po mirties tapti organų donorais pareiškiantys asmenys neretai kortelėse įrašo, kad akių persodinti nevalia. Vis dėlto, matydami mūsų pavyzdį, daugelis prisipažino pakeitę nuomonę.“
Sužinojusi, kad dukters akių ragena įsodinta sėkmingai ir po transplantacijos operacijų pavyko sugrąžinti regą paaugliui ir jaunuoliui, G. Davidson nuoširdžiai apsidžiaugė.
„Vadinasi, nedidelė Niamh dalelė tebėra gyva“, – sakė ji.