Ką jaučia po operacijos praėjus aštuoneriems metams
Nors regėjimo korekcijos operacijos šiandien vis dar gali kainuoti beveik iki tūkstančio eurų, žmonių, galinčių sau tai leisti, daugėja. Taigi ir pačios operacijos, ypač atliekamų šiuolaikiniais lazeriais, populiarėja. Tiesa, apie jas egzistuoja vis dar prieštaringų nuomonių, todėl dar ir šiandien ne visi trumparegiai joms ryžtasi.
„Apie akių operacijas lazeriu sužinojau maždaug prieš penkerius metus, tačiau dar ir šiandien baiminuosi, kad tai pakankamai nauja procedūra ir nėra visiškai aišku, kokį poveikį ji turės akims po 10 ar 20 metų. Esu prisiklausiusi daug įvairių mitų, pavyzdžiui, kad tau nugramdo rageną, ji tampa labai plona ir jeigu jau tada pablogėja regėjimas, niekas nebepadės. Taip pat esu girdėjusi, kad operacija padeda ne visiems, tuomet į balą būtų išmesti didžiuliai pinigai ir sugadinta akis. Todėl dar laukiu, kad technologijos patobulėtų. Turiu draugę, kuri ryžosi operacijai ir sakė, kad pasaulį pamatė visai kitomis akimis ir dėl to labai laiminga. Tačiau mane vis dar gąsdina nežinia dėl operacijos poveikio ilgajame periode, nors labai norėčiau gerai matyti“, - pasakojo vilnietė Irma.
Pagal dioptrijas merginos regėjimas nėra labai prastas, tik minus du, bet labai stiprus astigmatizmas, kuris iškreipia vaizdą, padaro jį neryškų. Taigi ji negalinti be akinių ar linzių žiūrėti nei į tolį, nei iš arti.
„Pirmas dalykas, ką darau ryte, - ieškau akinių. Net namie be jų jaučiuosi nesaugiai – tuomet kliūnu visur už kampų. Vairuoti gerai matant taip pat būtų patogiau, pagaliau negaliu nešioti tokių akinių nuo saulės, kokių norėčiau, kadangi stiklai su dioptrijomis gali būti įdėti ne į visus rėmelius. Tenka rinkti ne iš tų kurie patinka, bet kurie galimi“, - vardijo pašnekovė.
Tuo tarpu Asta regėjimo korekcijai lazeriu ryžosi dar prieš 7-8 metus. Jos regėjimo sutrikimas siekė apie 5 dioptrijas, taigi be akinių moteris tikrai nematė.
„Vėliau perėjau prie kontaktinių lęšių, kurie patogesni, tačiau gyvenu pakankamai aktyvų gyvenimo būdą ir, pavyzdžiui, atsibudus palapinėje miške būdavo sudėtinga švariai nusiplauti rankas, kad įsidėčiau lęšius, reikėdavo visur su savimi vežiotis konteineriuką su skysčiu. Pagaliau nuo lęšių akys darėsi jautrios. Gal dabar jie geresni, bet tuo metu lęšiai man kėlė diskomfortą. Mano kolegė buvo pasidariusi operaciją, nors jos regėjimas buvo geresnis nei mano. Kai paklausiau jos po metų, kaip ji jaučiasi, sakė besidžiaugianti. Taigi nusprendžiau ryžtis ir aš.
Prieš operaciją gavau sutartį su kokiais šešiais lapais, kuriuose buvo vardijamos galimos komplikacijos. Tačiau pagalvojau – šiaip ar taip nematau, taigi nelabai turiu ką prarasti. Prieš operaciją man atliko labai daug išsamių tyrimų – tai tikrai kėlė pasitikėjimą. Pagrindinis sunkumas operacijos metu buvo visą laiką žiūrėti į vieną tašką. Pirmas 20 minučių dar buvo įmanoma, tačiau kai operavo antrą akį, jau buvo labai sunku sutelkti dėmesį. Gerai matyti pradėjau iš karto, kai tik atsimerkiau, nors pirmą parą po operacijos jautėsi akyse šioks toks diskomfortas. Po paros jau nuėjau į darbą, tik kolegos išvarė namo. Kurį laiką reikėjo nepamiršti susilašinti antibiotikų į akis – tai ir buvo visa priežiūra po operacijos“, - prisiminė moteris.
Tiesa, šiokių tokių pašalinių reiškinių liko iki šių dienų – akys gerokai jautresnės nei prieš operaciją. Pavyzdžiui, svogūnų pjaustyti moteris negali: kiti tik verkia, o jai net skauda akis.
„Taip pat akys labai reaguoja į saulę, bet man ir buvo pasakyta, kad jei kitiems akiniai nuo saulės rekomenduojami, man yra privalomi. Kadangi daug vairuoju sutemus priešpriešiais važiuojančių mašinų žibintai šviečia, mano manymu, kiek stipresne aureole nei turėtų. Tačiau geras regėjimas visus šiuos nepatogumus atperka. Ir jei klaustumėte, ar dar kartą taip padaryčiau, pasakyčiau „taip“. Prieš metus kaip tik tikrinausi regėjimas – nuo operacijos laikų jis nepakitęs. Man sakė, kad reikės akinių, kai sulauksiu vidutinio amžiaus. Kol kas nereikia“, - pasakojo Asta.
Kauno klinikų Akių ligų klinikos vadovas prof. Vytautas Jašinskas, paklaustas, ar pelnytai ne visi žmonės ryžtasi akių operacijoms, pabrėžė, kad pirmiausiai reikia prisiminti, kad chirurgijoje negali būti užtikrintos šimtaprocentinės sėkmės. Nors daugumą nepageidaujamų reiškinių galima prognozuoti iš anksto, visada lieka erdvės nenumatytiems netikėtumams.
„Akių refrakcinė chirurgija gali būti skirstoma į keletą šakų. Šiuolaikiškiausias chirurgijos būdas – lazeriai. Jų pagalba galima gauti labai tikslų rezultatą. Svarbiausias klausimas – teisingas pacientų atrinkimas, t. y. kuriems pacientams reikia ir galima atlikti tokias operacijas. Čia susipina medicina, etika ir komercija. Sąžiningi gydytojai atmes komerciją ir pirmenybę teiks medicininiams dalykams. Norisi tikėti, kad taip Lietuvoje ir yra. Kitaip tariant, egzistuoja indikacijos, kada tokias operacijas galima atlikti, o kada – ne. Pavyzdžiui, negalima daryti operacijų, jeigu akis yra per sausa, jeigu netinkamas ragenos storis. Mat lazeriais koreguojant trumparegystę ragena dažniausiai suplonėja, o jeigu ji ir taip plona, gali būti peržengta nustatyta saugaus jos storio riba. Tiesiogiai apakimo ragenos suplonėjimas nesukelia, tačiau gali išsivystyti jį sukeliančios komplikacijos, pavyzdžiui, ragenos išsigaubimas. Tuomet regėjimą dažniausiai galima atstatyti tik persodinus rageną. Visa laimė, kad tokios komplikacijos pasitaiko retai, kadangi gydytojai jų bijo ir labai kruopščiai tiria ragenos storį. Tačiau mes negalime prognozuoti visų ragenos savybių, nuo kurių priklauso kai kurios išeitys“, - pasakojo medikas.
Kokį regėjimą jau verta koreguoti chirurginiu būdu, pašnekovo teigimu, yra diskusijų objektas, susijęs ir su etiniais klausimais. Anksčiau būdavo sakoma, kad jeigu trumparegystė siekia iki 2-2,5 dioptrijos, tai tarsi Dievo dovana, nes tokiam žmogui niekada neprireiks akinių skaitymui. Žinia, jeigu jaunas žmogus gerai mato į tolį, nuo tam tikro amžiaus jam sutrinka regėjimas iš arti. Tai susiję su neišvengiamais fiziologiniais pokyčiais. Tiesa, dabar yra atsiradusi nauja lazerių karta, kuriais galima regėjimą koreguoti taip, kad vėliau nereikėtų akinių skaitant.
„Tam tikrų profesijų žmonėms – vairuotojams, pilotams, narams, baleto šokėjams ir pan. - netinka koreguoti regėjimą akiniais, o kontaktiniai lęšiai taip pat ne visada priimtini. Tokiu atveju operacija prasminga. Bet ar trukdo akiniai įprastame kasdieniame gyvenime, reikia labai gerai pagalvoti. Lazeriu regėjimą galima atstatyti labai tiksliai, bet žmogus sulauks 40 metų ir jam jau reikės akinių skaitymui. Be to, net ir prisilietimas lazeriu yra operacija, o tai ragenai – didelė trauma. Nors pats žmogus rando nejaučia, jis lieka ir keičia ragenos mechanines ir fizines savybes. Visai kita situacija, kai žmogus aukšto laipsnio trumparegis, pavyzdžiui, 8 dioptrijos. Be akinių toks žmogus praktiškai aklas, nepažįsta žmogaus, esančio už 2-3 metrų. Tačiau pirmiausiai turi būti gera ragena, kad galėtume atlikti operaciją. Taigi lazerių taikymo galimybės labai plečiasi“, - svarstė V. Jašinskas.
Operacijos nerekomenduojamos žmonėms, norintiems maksimalaus regėjimo
Pasak mediko, išlieka ir tikroji chirurgija akies viduje. Į akį dedamas papildomas lęšis, kuris leidžia gerai matyti į tolį, o dėl akomodacinių akies savybių žmogus gerai mato ir iš arti. Tačiau maždaug po 40 metų regėjimas po truputį kinta ir skaitymui jau gali reikėti akinių.
„Šios operacijos ypatybė ta, kad prireikus, pavyzdžiui, jeigu vystosi katarakta, papildomą lęšį galima lengvai išimti, operuoti kataraktą ir įdėti naujos kitokį dirbtinį lęšį. Ar tai paprasta operacija? Manau, kad operuojant akyje tai jau nėra paprasta procedūra. Ši metodika renkamasi, kai regėjimo koreguoti negalima lazeriu arba yra labai didelė trumparegystė – per 11-12 dioptrijų. Tokiais atvejais tektų labai ploninti rageną ir būtų peržengta saugi riba“, - aiškino pašnekovas.
Dar vienas regėjimo korekcijos būdas, naudojamas jau labai seniai, - natūralus lęšiuko pašalinimas. Jis taikomas esant ypač didelei trumparegystei – per 20 dioptrijų. Anksčiau lęšiukas būdavo tiesiog šalinamas ir žmogus geriau matydavo į tolį, bet skaitymui jam vis tiek reikėdavo akinių. Šiuo metu pašalinus lęšiuką į jo vietą įdedamas dirbtinis lęšis, kuris, priklausomai nuo jo rūšies, leidžia be akinių gerai matyti į tolį arba užtikrina gerą regėjimą tiek į tolį, tiek iš arti. Vis dėlto, kaip rodo tyrimai, daliai pacientų, kuriems įdedamas modernus dirbtinis lęšis, reikia ir papildomų akinių.
Pasak V. Jašinsko, taip pat didėja grupė žmonių, kurie nori būti „amžinai jauni“ ir nesusitaiko, kad po 40 metų nebegali skaityti be akinių. Jiems šalinami lęšiukai ir keičiami dirbtiniais. Šios operacijos Vakaruose labai paplitusios, Lietuvoje – kiek mažiau, kadangi pakankamai brangūs dirbtiniai lęšiai (taip vadinami mulfifokaliniai lęšiai). Apskritai regėjimo korekcija lazeriais visame pasaulyje nekompensuojama, kadangi laikoma „kosmetine“, akinių nuėmimo operacija.
„Iš esmės visi chirurginiai regėjimo korekcijos metodai taikomi pakankamai ilgai, kad žinotume, ko iš jų tikėtis ilguoju periodu. Labai svarbu, kad tai žinotų ir pacientai. Reikia suprasti, kad dirbtinis lęšis – ne natūralus. Viskas, kas dirbtina, yra tik pakaitalas, ir ne toks kokybiškas kaip natūralus matymas. Gaudamas gerą regėjimą tu gauni ir tam tikrų pašalinių poveikių – pavyzdžiui, gali atsirasti įvairių matymo diskomfortų. Dažniausiai jie praeina, bet ne visiems. Jei žmogus kelia regėjimui labai didelius reikalavimus, jam daryti operacijos nerekomenduojama, nes dirbtinis lęšis nesuteikia maksimalaus regėjimo nei į tolį, nei iš arti. Jis duoda gerą regėjimą, bet ne maksimalų. Jei žmogus nori matyti skrendančio lėktuvo numerį ir tomis pačiomis akimis pagauti šokinėjančią blusą, tai neįvyks. Nieko nėra tobulesnio už natūralią akį. Aišku, jeigu gamta žmogų nuskriaudė ir ta akis yra trumparegė, mes stengiamės padėti, bet padėdami visada kažką ir išardome“, - įsitikinęs medikas.