Dar viena priežastis sportuoti
Lietuvos sporto universiteto rektorius prof. Albertas Skurvydas savo knygoje „Modernioji neuroreabilitacija. Judesių valdymas ir proto treniruotė“, kurią išleido leidykla „Vitae Litera“, analizuodamas, kaip išnaudoti neišsemiamas žmogiškų smegenų galimybes reabilituojant pacientus po insultų ir kitų traumų, daugybę patarimų pateikia ir sveikiems žmonėms, norintiems praplėsti savo galimybių ribas.
Mokslininkas paliečia ir ypač aktualią šiais laikais temą – lėtinio nuovargio sindromą. Tai ilgai trunkantis žmogaus nuovargis, kuris pirmiausia pasireiškia bendru organizmo silpnumu pradedant arba atliekant netgi nedidelio intensyvumo fizinį krūvį. Esant lėtinio nuovargio sindromui, dažnai būna ir depresija, nerimas, raumenų skausmas, sumažėja raumenų darbingumas. Jis gali tęstis labai ilgai – net ištisus metus).
Pasak A. Skurvydo, viena geriausių priemonių, mažinančių lėtinio nuovargio sindromo pasireiškimą, yra nedidelio intensyvumo fizinis krūvis (aerobiniai ir jėgą lavinantys fiziniai pratimai), derinamas su adekvačia mityba (ypač svarbu, kad maiste būtų pakankamai folinės rūgšties, B12 ir C vitaminų, Q-10, magnio, cinko). Tačiau staigus fizinio krūvio padidinimas (kai žmogus tam nepasiruošęs), kaip ir fizinio krūvio nutraukimas (kai žmogus buvo prie jo pripratęs), gali skatinti lėtinio nuovargio sindromą.
Beje, nustatyta, kad po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristų atakos statistiškai reikšmingai JAV sumažėjo žmonių skaičius, kuriems pasireiškia lėtinio nuovargio sindromas. Visai įmanoma, kad tai susiję su tuo, kad lėtinį nuovargį efektyviai mažina žmogaus socialinis aktyvumas.
Kokį cheminį kokteilį gauname sportuodami
„Lėtinis stresas, nerimas ir depresija yra vienos iš pagrindinių fizinio negalavimo, psichoanalitinių sutrikimų ir mirtingumo priežasčių visame pasaulyje. Stresas yra tam tikras pusiausvyros tarp mūsų pačių ir situacijos, kurioje atsiduriame, sutrikimas. Jį sukelia normalias organizmo funkcijas deformuojantis spaudimas, darbų gausa, emocinė įtampa, konfliktai, priklausomybės, negebėjimas valdyti savo jausmų ir aistrų. Didžiulius stresinius pokyčius gali sukelti tokie įvykiai, kaip vedybos, skyrybos, artimo žmogaus mirtis, liga, prarastas darbas, gamtinė katastrofos ir pan.
Stresinė būsena išsekina organizmo rezervus, priverčia organus funkcionuoti ekstremaliomis sąlygomis, ant galimybių išsekimo ribos. Jei stresinės būsenos dažnos arba tęsiasi ilgai, organizmo rezervai išnaudojami. Tai gali sukelti įvairias ligas: didelį kraujospūdį, infarktą, vėžį, cukrinį diabetą, depresiją. Iki šių ligų pasireiškimo gali pasireikšti įvairūs simptomai, sąlygoti lėtinio streso. Tai padažnėję galvos skausmai, susilpnėjusi atmintis, padidėjęs irzlumas, miego sutrikimai, nemiga, apetito susilpnėjimas, kūno svorio mažėjimas“, - teigiama knygoje.
Tyrimai rodo, kad įvairiose žmonių grupėse tarp dalyvavimo fizinėje veikloje ir psichinės būklės pagerėjimo yra glaudus ryšys. Net po vienos treniruotės pagerėja nuotaika ir kūrybingumas. Manoma, kad treniruotės atitraukia dėmesį nuo gyvenimo rutinos, mankštinantis didėja pasitikėjimas savimi. Pagaliau psichinę sveikatą gerina sportuojant susiformavę socialiniai ryšiai ir tarpusavio pagalba, kurią atliekantieji pratimus teikia vieni kitiems.
Fiziologiniai fizinių pratimų poveikio stresui mechanizmai dar nepakankamai ištirti. Mankštinantis daugėja noradrenalino, dofamino ir serotino, kurie veikia susijaudinimą bei atidumą, taip pat turi įtakos depresijai ir miego sutrikimams. Ilgalaikiai pratimai skatina endorfino išsiskyrimą, kuris mažina skausmą bei sukelia euforiją, nors kai kurie tyrimai nepatvirtino, kad endorfino kiekis labai stipriai pakeistų nuotaiką“, - teigė mokslininkas.
Judesiai lavina ne tik raumenis, bet ir protą
Anot judesių prigimtį tyrinėjančio knygos autoriaus, mūsų smegenys niekada nedirba atskirai – joms padeda tiek judesiai, tiek emocijos, tiek sensorinė, tiek socialinė veikla. Taigi judesiai padeda treniruoti ne tik raumenis, bet ir mūsų protą. Tačiau jie turi būti ne bet kokie. „Jei nuo žemės pakeli sunkų akmenį ir padedi ant stalo, dirba viena nervinė ląstelė. Bet jei nuo žemės pakeli ploną adatą arba sagą, išteptą aliejumi, dirba milijonas nervinių ląstelių, kitaip tariant, galvos smegenys dirba tuomet, kai reikia atlikti sudėtingą, tikslingą, prasmingą veiksmą“, - aiškino A. Skurvydas.
Reabilitacijoje atkuriant žmonių judėjimo funkcijas taip pat pastebėta, kad jei pacientas pats žengia žingsnį be atpildo, dirba milijonas nervinių ląstelių, jeigu po žingsnio gauną atpildą, emociją, įsijungia milijardas ląstelių, jei jis žengia žiūrėdamas į gydytoją – dirba tik tūkstantis, o jei padedamas gydytojo – vos 10 nervinių ląstelių. Ne veltui kai kuriose baleto mokyklose šokant neleidžiama žiūrėti į veidrodį, nes tuomet nustoja dirbusios smegenys.
„Taip pat atrasta, kad neuronai prarandami ir tuomet, jei naudojami neprasmingai. Nervinių ląstelių daug greičiau daugėja, susidaro didesni tinklai, gerėja atmintis, jeigu žmogus, atlikdamas judesį, kaip minėjau, gauna kažkokį atpildą. Pavyzdžiui, žengia žingsnį ir pasiekia tikslą. Dar svarbu, kad atpildas būtų netikėtas, pavyzdžiui, žmogus nežinojo, kad gali žengti. Tuomet išsiskiria dofominas, džiaugsmo hormonas, stimuliuojantis neuronų gamybą. Tačiau galvos smegenys labai nemėgsta paprastų, mechaniškų judesių – pavyzdžiui, tokiu pačiu būdu kilnojama ranka. Jos skaičiuoja, ir jei apskaičiuoja, kad atpildo yra mažiau negu darbo, nustoja tobulėti. Tai tinka bet kokiam veiksmui – juk žmogus visada skaičiuoja, ar atpildas bus adekvatus įdėtam darbui“, - teigė mokslininkas.
Taigi mankšta, susijusi su geromis emocijomis ir maloniu rezultatu, taip pat lavina ir atstato smegenis, taip saugodama ir nuo lėtinio nuovargio sindromo. Pasak A. Skurvydo, fiziniai pratimai – tai paprastas, nebrangus ir veiksmingas būdas depresijai, stresui ir nerimui gydyti, o šie sveikatos sutrikimai priskiriami vis didėjančioms dirbančios ir senėjančios visuomenės sveikatos apsaugos problemoms.
Nenorite pirma laiko pasenti – nebūkite darboholikais
Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Daiva Balčiūnienė pabrėžė, kad lėtino nuovargio tema kuo toliau, tuo labiau aktuali. Ji atkreipė dėmesį, kad yra toks terminas, kaip sudegimo sindromas. Jis labai panašus į depresiją, bet pasireiškia dažniausiai tiems, kurie labai daug dirba su žmonėmis, patiria nuolatinį stresą. Klasikinės profesijos, kurias paliečia šis sindromas, – gydytojai, mokytojai, psichologai, gaisrininkai, kita vertus, šiandien daugybė žmonių dirba labai įtemptą, streso kupiną darbą bei rizikuoja perdegti.
„Jei praėjus savaitei vėl svajojama apie atostogas, akivaizdu, kad kažką reikia keisti. Beje, šiuo metu daugėja žmonių, kuriuos rytais tiesiog pykina. Labai dažnas simptomas. Akivaizdu, kad kažkas ne taip. Streso būsenoje mes mobilizuojamės. Turbūt visi esame pastebėję, kad prireikus mes susikaupiame, galime dirbti gana ilgai, jeigu reikia – ir naktį. Tačiau stresui atslūgus pasireiškia pasekmės. Žmogus patiria begalinį nuovargį. Todėl ir rekomenduojama turėti režimą, apsibrėžti savo darbo ir poilsio ribas, pageidautina panašiu laiku gultis, panašiu laiku keltis, valgyti, išmiegoti tam tikrą valandų skaičių, kuris įvairiems žmonėms gali skirtis, pajudėti, atsipalaiduoti, užsiimti kokia nors veikla – sportu, dainavimu, o kartais, labai retai, tai netgi gali būti šiek tiek alkoholio. Taip pat labai svarbu turėti atostogas. Vyrauja nuostata, kad bent porą savaičių atostogos turėtų trukti, nes pirmą savaitę žmogus dar nebūna visiškai atsijungęs nuo darbų. Tačiau jei pasiekiamas toks taškas, kad jau šeštadienio vakare negera nuo minties, jog pirmadienį vėl į darbą, tai ženklas, kad kažko per daug“, - įsitikinusi pašnekovė.
Vilniaus universitetinės slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninės Neurologijos skyriaus vedėjas Jokūbas Fišas taip pat įsitikinęs, kad šiais laikais stipresnius ar silpnesnius lėtinio nuovargio požymius patiria dauguma žmonių, kadangi mūsų gyvenimo būdas – pernelyg įtemptas.
