Nors medikai žadėjo, kad moteris niekada nepastos natūraliai, ilgai lauktas stebuklas įvyko.
Šiandien ji augina 3,5 metukų bei vos kelių savaičių vaikučius ir tikina, kad blogi dalykai pasimiršta. Moteris atvirai pasakoja apie patirtus išgyvenimus nevaisingumo gydymo metu bei alternatyvas, kurios, jos manymu, gal ir padėjo susilaukti vaikų.
- Kada supratote, kad turite problemų dėl vaisingumo?
- Nevaisingumo priežastys gali būti įgimtos, įgytos ir neaiškios. Manoji priklausė trečiajai grupei. Nuo didelio streso dar iki santuokos man buvo dingusios mėnesinės ir keletą metų niekas negalėjo nustatyti, kodėl. Po vestuvių kreipėmės į vaisingumo specialistus. Iš pradžių gėriau specialius, nevaisingumo gydymui skirtus vaistus ir bandžiau pastoti natūraliai, tačiau nepavyko. Beje, šie vaistas labai brangūs – vienam 30-40 dienų gydymo ciklui išleisdavome apie 4 tūkst. litų. Tuomet mums buvo pasiūlytos inseminacijos (spermos sušvirkštimas į gimdą – DELFI).
Iš viso jų atlikome tris. Psichologiškai sunkiausia ištverti ne patį gydymą, bet laukimą – bus ar ne. Aišku, ir fiziškai kūnas yra labai paveikiamas. Man atrodydavo, kad ant smegenų tarsi koks debesėlis užsidėjęs, vaistai, matyt, turėjo slopinantį poveikį. Tarsi tu nebūtum tu. Šiek tiek padidėjo svoris. Taigi visomis prasmėmis gydymo metu nesijaučiau komfortiškai. Visa tai truko apie metus – per tą laiką pabuvojau net keliose klinikose, išgėriau 8 vaistų ciklus. Su vyru paskaičiavome, kad iš viso per tą laiką gydymui išleidome apie 50 tūkst. litų. Paskutinius kartus vaistų važiuodavome į Rygą, kadangi ten jų kainos gerokai mažesnės – apsimokėdavo net kelionė.
- Paskutinė inseminacija, kaip sakėte, buvo sėkminga?
- Tai buvo didžiulis džiaugsmas, tačiau dabar manau, kad geriau jau būčiau nepastojusi, nes kai tau iš pradžių duoda, po to atima – tai siaubinga. Šis įvykis mane labai palaužė. Kai jau buvo apie 10 savaičių, per mūsų vestuvių metines, teko gultis į ligoninę valymui, kadangi buvo nustatyta, kad vaisius nebesivysto – jo širdelė nebeplaka.
Po šio įvykio jaučiausi labai išsekinta – ir fiziškai, ir emociškai, todėl su vyru nusprendėme liautis prievartauti organizmą ir pradėjome ieškoti alternatyvų, nes tokioje padėtyje žmogus griebiesi šiaudo. Tiesa, mes neužsiklendėme savyje, kalbėjomės su žmonėmis apie savo problemą, nes negali žinoti, iš kur tau ateis patarimas. Ir viena šeimos draugė pasiūlė išbandyti akupunktūrą. Keturis mėnesius kiekvieną darbo dieną vaikščiojau į akupunktūros procedūras. Tai būdavo mano pietų pertrauka. Pojūtis buvo dviprasmiškas. Tu nematai, ar kažkas vyksta tavo organizme. Tave pabado, geri homeopatinius vaistus, bet nežinai, ar tau jie padeda. Mėnesinių nebuvo ir toliau. Todėl dar didesnis stebuklas buvo, kai per Kalėdas pradėjau jausti kažkokį blogumą. Dar antrą Kalėdų dieną nubėgau pasportuoti, tačiau pykinimui nesiliaujant grįždama nusipirkau nėštumo testą. Pagalvojau – o gal? Ir tai iš tiesų buvo pats didžiausias Kalėdų stebuklas – testas buvo teigiamas. Rytojaus dieną nulėkiau pas gydytoją, kuri patvirtino, kad jau 7 nėštumo savaitės. Tuo tarpu vaisingumo specialistai man buvo sakę, kad natūraliu būdu vaikų nesusilauksiu. Man buvo nustatytas hipofizės liaukos sutrikimas.
- Kaip praėjo šis nėštumas?
- Kai sužinojau, kad vėl esu nėščiu, gyvenau kaip kiaušinis. Pirmo nėštumo metu jaučiausi pilna jėgų ir visur laksčiau laiminga, visam pasauliui norėjosi šaukti, kad esu nėščia. Per antrąjį labai save saugojau – net vaikščioti stengiausi atsargiau. Sekiau savo psichologinę būseną, vengiau bet kokių neigiamų emocijų ir vis atsikvėpdavau ties kiekvienu slenksčiu, kai mažėja tam tikros rizikos: pavyzdžiui, po 12 savaičių sumažėja persileidimo rizika, vėliau ateina riba, kai vaikas, net jei gims per anksti, turi didelį šansą išgyventi. Buvau labai atsargi džiaugtis – kol nelaikiau vaiko ant rankų, vertinau viską nepatikliai, tačiau viskas parėjo sėkmingai. Po gimdymo mėnesinės taip ir negrįžo, tačiau po pusantrų metų susirgau ir netrukus vėl tapau nėščia. Per trečią nėštumą jaučiausi laisviau, be to, jau buvo, kas ant galvos šokinėja, tad taip saugoti savęs ir negalėjau.
- Jei grįžtumėte atgal į praeitį, ar kartotumėte viską, žinodama, kiek pastangų visa tai Jums kainavo?
- Net prisimindama šį skausmingą kelią, viską kartočiau iš naujo. Tai buvo mano kelias į šiuos neklaužadas. Aišku, tokie išgyvenimai palieka savo ženklą. Turbūt tai normalu. Kol gydaisi, gyveni tam tikroje depresijos būsenoje: laukimas, laukimas ir dar kartą laukimas, bandymai, nusivylimai. Ko gera, tas depresijos šešėlis net iki šios dienos užsiliko. Tai žodžiais nenupasakojami išgyvenimai. Tie, kurie nesusidūrė, negali suvokti šios patirties. Aš suprantu šeimas, kurios griebiasi šiaudo. Kita vertus, vaikelis tarsi Dievo dovana, o dirbtinis apvaisinimas turi visokių, taip pat ir etinių, aspektų.
- Ar pati būtumėte ryžusis dirbtiniam apvaisinimui mėgintuvėlyje?
- Taip. Aš nebūčiau laukusi tik Dievo ženklo. Jei įmanoma pasinaudoti realiomis galimybėmis, technologijomis, kurios ne veltui šiuo metu taip ištobulintos, kodėl gi ne? Šiuo atveju problemos buvo mano kūne. Jei mano vyras būtų nevaisingas ir reikėtų donoro spermos, jau būtų kita situacija. Čia kyla įvairių problemų, kadangi vienas iš tėvų yra tik socialinis ir visą gyvenimą gali jausti nepilnavertiškumą.
- Ar tai ir yra priežastis, kodėl tokios poros neskuba įsivaikinti?
- Manau, kiekviena moteris pirmiausiai stengiasi padaryti viską, kad turėtų savo vaiką. Norint priimti svetimą vaiką, reikia būti labai pasiruošusiam. Ačiū Dievu, jei įsivaikinus viskas gerai, bet, manau, tėvams tenka patirti jausmą, kad esi netikras tėvas. Pagaliau niekada negali žinoti, kokį genetinį fondą vaikas atsineša. Tiek nevaisingumo gydymas, tiek įsivaikinimas – vienodai skausmingos išeitys. Visai kas kita, jei įsivaikinama jau turint savų vaikų. Mes su vyru dar nebuvome pasiruošę įvaikinimui – gal tai ir natūralu, mūsų bandymai dar truko ne tiek ir ilgai. Turiu draugę, kuri santuokoje jau 15 metų, darėsi apie 7 apvaisinimo procedūras ir visos buvo nesėkmingos. Jie iki šiol nepasiryžta įsivaikinti, tačiau realizavo save kitose srityse ir susitaikė su vaikų neturėjimu. Yra nemažai porų, kurios, išvargintos ir fiziškai, ir psichologiškai, arba nustoja gydytis ir įsivaikina, arba bando save realizuoti kitose srityse.
Po nesėkmingo pirmojo nėštumo aš taip pat buvau nusprendusi, kad reikia save realizuoti kitur, vėl pradėjau mokytis, įstojau į bioteisės studijas. Mano darbo tema buvo dirbtinio apvaisinimo reglamentavimas Lietuvoje. Mūsų šalyje iki šiol neaišku, kas yra nevaisingumas – liga ar ligos pasekmė. Jei tai liga, turėtų būti skirtas finansavimas jos gydymui, kaip yra kitose šalyse – mastai skiriasi, bet daugiau ar mažiau gydymas finansuojamas. Pavyzdžiui, Latvijoje tai universitetinė paslauga, teikiama universitetinėse gydymo įstaigose tiek gydymo, tiek mokslo tikslais. Tuo tarpu Lietuvoje ši paslauga reglamentuojama tik 1999 m. sveikatos apsaugos ministro įsakymu. Kol nėra normalaus reglamentavimo, tai sudaro sąlygas privačioms įstaigoms teikti paslaugas nekontroliuojamai, todėl pastarosios neatitinka kokybės standartų. Dėl to kenčia nevaisingos šeimos. Pavyzdžiui, apvaisinimo procedūros metu moteris turi būti visiškai sveika. Vieną kartą atėjau su temperatūra, bet daktarė tik pasakė: „Ar dabar man pačiai susileisti tą spermą?“ Ir suleido.
- Manote, kad Lietuvoje šios paslaugos žemesnės kokybės nei svetur?
- Iš tiesų žinau, kad neretai žmonės vyksta šių procedūrų į užsienį – ypač į Latviją, kadangi kainos ir kokybės santykis ten kur kas geresnis. Lietuvoje nevaisingumo procedūros kaina – nuo 500 iki 20 tūkst. litų. Ne daug šeimų gali leisti sau tai pabandyti. Kita vertus, nesu nusiteikusi prieš šioje srityje dirbančius medikus. Tikrai yra šeimų, kurioms jie labai padeda. Mums nepadėjo. Tačiau į dirbtinį apvaisinimą neretai žiūrima tik pro fiziologijos prizmę ir ignoruojami emociniai dalykai, o juk už kiekvienos poros slypi labai skaudi istorija. Nevaisingumas, labai jautrus dalykas, todėl iki šiol atsimenu, kaip gydytoja, kai jos paklausiau, kokios mano nevaisingumo priežastys, užrašė ant lapelio diagnozę ir liepė pasiskaityti internete: „Negi dabar čia aiškinsiu, vis tiek nieko nesuprasite“. Teko išgirsti visokių replikų. Kadangi tarp manęs ir vyro nemažas metų skirtumas, net gavau pasiūlymą pasiieškoti jaunesnio vyro.
Taip pat turite panašios skaudžios patirties? Galite pasidalinti patarimais ir patirtimi su kitomis moterimis? Norite papasakoti savo istoriją? Kviečiame tai padaryti žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: