Maisto produktai, kuriuos verta vartoti šaltuoju metų laiku
Keleto knygų apie vaistažoles ir natūralius gydymo būdus autorius fitoterapeutas dr. Juozas Vasiliauskas teigė, kad egzistuoja labai daug augalų, kurių sudėtyje esančios medžiagos veikia kaip antibiotikai, kitaip tariant, turi priešuždegiminį poveikį.
Tai česnakas, meškinis česnakas, svogūnas, garstyčių eterinis aliejus, arbatmedžio aliejus bei kiti eteriniai aliejai, krienai, pipirmėtė, greipfrutų sėklos (bet ne pats vaisius), čiobrelis, gvazdikėlis, raudonėlis, alijošius, medetka, ramunėlė.
Pasak fitoterapeuto, pastaroji vaistažolė nepelnytai nuvertinama. Ypač teigiamai ji veikia virškinimo sistemą.
Antibiotikinį šių augalų poveikį lemia dviejų medžiagų, esančių augale, sintezė. Svarbiausia, kad šios medžiagos, skirtingai nei cheminiai antibiotikai, veikia tik ligą sukeliančias bakterijas, o vadinamųjų gerųjų bakterijų neveikia.
„Šiuose augaluose esančios medžiagos kažkokiu būdu išsirenka tik patologines bakterijas, kurias ir veikia. Be to, jos stiprina organizmo imuninę sistemą, kad jis pats galėtų geriau kovoti su šiomis bakterijomis, išvalo kraują, todėl audiniuose pagerėja sąlygos tarpti geriesiems mikrobams“, - aiškino pašnekovas.
Jis pats šaltuoju metu nuo ligų saugojasi vartodamas keturis produktus ir tikina, kad jų jam visiškai pakanka – neatsimena, kada sirgęs, kai aplink siaučia kasmetinės epidemijos.
Mokslinėje literatūroje teigiama, kad česnakuose esantis alicinas veikia stafilokokus, streptokokus ir net kai kurias antibiotikams atsparias šių bakterijų padermes.
1 miligramas alicino veikia taip pat, kaip 15 miligramų penicilino. Tiesa, padauginti česnako negalima. Nors jo galima valgyti kasdien, tačiau užtenka vienos skiltelės. Svogūno galvutės per dieną užtenka ketvirčio.
„Žinau žmonių, kurie taip daro ir tikrai neturi jokio pašalinio poveikio“, - teigė fitoterapeutas.
Pajutus peršalimo simptomus šiuos produktus galima pavartoti ir didesnėmis dozėmis, tačiau tik keletą dienų. Kasdien dideliais kiekiais nei česnako, nei svogūno, nei krienų valgyti negalima, kadangi jie turi stiprių eterinių aliejų, kurie toksiški, taigi labai apkrauna kepenis.
„Bet kuriuo atveju, prieš pradėdamas vartoti vieną ar kitą vaistinį augalą, žmogus turėtų įvertinti savo organų būklę kepenis, skrandį, įsitikinti, ar jis neapkrauna kitų organų, ar nesukelia alergijos,. Todėl pirmiausiai reikėtų išbandyti labai mažas dozes, augalą vartoti gerokai atskiestą“, - patarė J. Vasiliauskas.
Nors naudingiausia šiuos produktus vartoti žalius, neapdorotus, kad nesuirtų juose esantys fermentai, turintiems silpną virškinimo sistemą žmonės česnaką patariama užpilti karštu vandeniu ir gerti kaip arbatą. Į šią arbatą galima pridėti ir svogūno. Tokia arbata aprūpins organizmą flavonoidais, kitais naudingais junginiais, be to, išvengsime toksiškumo – kepenims nereikės detoksikuoti česnako eterinių aliejų.
Kuo skiriasi bičių pikis, duonelė ir pienelis
Pasak homeopatės Zitos Martinaitienės, puikus antiseptikas – bičių pikis. Siaučiant gripui ji netgi pataria bičių pikio ekstrakto tirpalu skalauti gerklę, o vietoj kramtomų gumų trečdalį šaukštelio pasisemti bičių pikio miltelių, kurių galima įsigyti bitininkų arba sveiko maisto parduotuvėse. Jie susikramto į vientisą masę – kiek su seilėmis nusiris tiek, o kitką galima tiesiog išspjauti.
Bičių produktai, anot homeopatės, gali būti trijų rūšių: žiedadulkės, duonelė ir pienelis. Žiedadulkės ir duonelė yra tas pats.
„Kaip aš mėgstu sakyti, žiedadulkės – šviežias agurkas, duonelė – raugintas. Duonelę žmonės geriau toleruoja, ji geriau virškinama, mažiau alergizuoja“, - aiškino pašnekovė.
Anot jos, tiek žiedadulkių, tiek duonelės reikėtų vartoti per dieną po 1-2 šaukštus, maždaug 20 min. po valgio. Beje, Austrijoje bičių produktų prieš varžybas duoda žirgams.
Tuo tarpu bičių pienelis labiausiai tinka jau po ligos, esant komplikacijoms arba po cheminių antibiotikų kurso. Tačiau šio produkto reikėtų atsargiai duoti paaugliams, kadangi gali pakisti jų hormonų pusiausvyra.
Tiems, kuriuos nuolat vargina šlapimo takų infekcijos, mokslininkai rekomenduojama per dieną suvalgyti po 25 g spanguolių, kadangi nuo 1995 m. atliktų tyrimų duomenimis, šias uogas reguliariai į savo racioną įtraukiančios moterys šiomis infekcijomis serga rečiau.
Šios uogos turi šlapimą skatinančių savybių, stabdo akmenų susidarymą inkstuose, mažina kraujospūdį, karščiavimą. Taip pat spanguoles, o taip pat ir bruknes, patariama vartoti sergantiesiems gastritu ir besiskundžiantiesiems sumažėjusiu skrandžio rūgštingumu.
O štai spanguolių sulčių su medumi patariama gerti peršalus, kadangi jos veikia kaip natūralūs antibiotikai.
Kaip vartoti alijošių
Labai geras augalas – alijošius. Tik iš pradžių reikėtų išbandyti mažas jo dozes, geriausia jį atskiesti, kad įsitikintumėte, kad augalas nealergizuoja organizmo.
Alijošiaus sultys išspaudžiamos iš alijošiaus lapų ir vartojamos iš karto, nes ilgiau laikant praranda savo gydomąjį poveikį.
Esant slogai, tinka toks derinys: šviežias alijošiaus sultis praskieskite virintu vandeniu santykiu 1:10 ir kasdien įlašinkite į nosį 2-3 lašus.
Esant vidurių užkietėjimui, gerkite po 1-2 šaukštelius alijošiaus sulčių 2-3 kartus per dieną 30 min. prieš valgį.
Virškinimui pagerinti gerkite po 8-9 lašus šviežių alijošiaus sulčių 2-3 kartus per dieną.
Prieš infekcinius susirgimus reikia vartoti po 1 valgomąjį šaukštą alijošiaus sulčių 3 kartus per dieną 30 min. prieš valgį. Skoniui pagerinti jas galima maišyti su bananais ar obuoliais.
Kokių žolelių arbatų nevertėtų pirkti
„Pastebėjau, kad žmonės pastaruoju metu vis labiau linksta prie natūralių gydymosi priemonių, jau atsivalgė vaistų. Tačiau natūralios medicinos sritį reikia tvarkyti. Labai sveikintinas sprendimas uždrausti pardavinėti vaistažoles visiems, kurie tik susigalvojo, o reikės gauti licenziją. Mat dažnai įvairiose mugėse pardavinėjamos arbatos ar tinktūros sudarytos neatsižvelgiant į augalų tarpusavio sąveiką, o juk vieni augalai tiesiog neutralizuoja kitus ir gaunasi, kad geri ne vaistažolių arbatą, bet praktiškai vandenį, už kurį susimokėjai didelius pinigus.
Todėl jei žmogus renkasi žoleles pats, nepasitaręs su profesionaliu žolininku, reikėtų rinktis kokią nors vieną rūšį ir pavartoti ją, tarkime 2-3 savaites, tuomet keisti kita. O kai pardavinėjami 25 žolių deriniai, jokio stebuklo iš jų negalima tikėtis, bet žmonės tiki reklama ir perka. Deja, kol kas kiekvienas gali pasivadinti žolininku, net jei žolelėmis susidomėjo visai neseniai“, - teigė J. Vasiliauskas.
Ką bendra turi prieskoniai ir rauginti kopūstai
Rytietiškoji ajurvedos tradicija kaip vaistus plačiai naudoja ir prieskonius. Žinomiausias iš jų – ciberžolė. Seniai žinoma, kad ji padeda gerinti kepenų veiklą, padeda kovoti su artritu, naudojama kaip galingas antioksidantas, valo kraują, detoksikuoja, taip pat yra žinių, kad turi priešvėžinį poveikį ir padeda kovojant su vėžio ląstelėmis.
Vakarų medicina ypač susidomėjo ciberžole, kai buvo nustatyta, kad joje esantis kurkuminas, tai yra fenolių junginys, kuriame gausu C, B1, B2, B3 vitaminų, mikroelementų (geležies, kalcio, fosforo, jodo), pasižymi uždegimą slopinančiu poveikiu - mažina uždegimą palaikančių medžiagų sintezę.
Taip pat kurkuminas padeda iš organizmo pašalinti medžiagų apykaitos procesuose susidariusius laisvuosius radikalus, kurie skatina senėjimo procesus organizme.
Ann Wigmore fondo direktorius Paulius Jaruševičius, skaitantis paskaitas ir rengiantis gyvo maisto bei organizmo valymosi programas, paminėjo, kad verta nepamiršti ir lietuviams labai įprastų raugintų kopūstų.
„Beje, raugintas maistas buvo labai paplitęs visose didžiosiose senovės civilizacijose. Jis buvo vartojamas Egipte, Graikijoje, raugintais kopūstais buvo maitinami Kinijos darbininkai, kurie statė Kinijos sieną, romėnai į karą kartu su kariuomene siųsdavo raugintų kopūstų statines kaip priemonę, tai yra natūralų antibiotiką, nuo žarnyno infekcinių ligų. Tuo metu blogoji mikroflora dar nebuvo taip agresyviai įsitvirtinusi kaip dabar ir bifido bakterijos išstumdavo blogąsias bakterijas. Tik šiuo metu jos vis dažniau tampa atsparios antibiotikams ir išstumti jas sudėtingiau. Beje, garsus 18-to amžiaus atradėjas kapitonas James'as Cookas atrado, kad rauginti kopūstai gelbėja jūreivius nuo avitaminozės ir skorbuto.
Kalbant apie antibiotikus, dar praėjusiame amžiuje pats brangiausias vynas būdavo Tokajus, kurio kilogramas kainuodavo tiek pat, kaip kilogramas aukso. Deja, jo receptas žuvo per Pirmąjį pasaulinį karą ir dabartinis vynas jau kitoks. Jis būdavo gaminamas Vokietijoje, fermentuojamas apie 100 metų. Vynui naudojamos vynuogės būdavo visiškai supelijusios. Kai jos susifermentuodavo, gaudavosi labai saldus vynas, kuris turėjo labai didelį kiekį natūralių antibiotikų. Šį vyną kasdien gerdavo Rusijos caro šeima. Vokietijos kaizeris negalėdavo sau leisti to daryti kasdien, jis šį vyną gerdavo tik per šventes“, - pasakojo pašnekovas.