Nuo vėžio apsaugo ląsteliena
Storosios žarnos vėžys Lietuvoje kasmet nusineša apie tūkstantį gyvybių, dar per 1,5 tūkst. registruojama naujų susirgimo atvejų. Jei ši liga diagnozuojama anksti, ji visiškai išgydoma. Deja, I-II stadija Lietuvoje diagnozuojama mažiau kaip 40 proc. pacientų, todėl vos pusė sergančiųjų žarnyno vėžiu gali planuoti gyvenimą penkeriems metams į priekį.
Pasak Vilniaus universiteto onkologijos instituto direktoriaus prof. dr. Narimanto Evaldo Samalavičiaus, kolorektalinis arba storosios žarnos vėžys yra XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios rykštė. Manoma, kad storžarnės vėžio rizikos veiksniai yra mityba, mažas judrumas, nutukimas ir kiti gyvenimo būdo ypatumai, tačiau pastebima, kad kai kuriose pasaulio šalyse šių veiksnių lyg ir mažiau, bet storosios žarnos vėžio atvejų jose taip pat daugėja.
„Tyrimų, patvirtinančių, kokie mitybos įpročiai didina vėžio riziką, nėra, todėl kategoriškai teigti, kad tai vienintelis rizikos veiksnys, negalime. Visgi manoma, kad žmonėms, kurie vartoja daug raudonos mėsos, mažai daržovių bei vaisių, mažai juda, turi polinkį į vidurių užkietėjimą, rizika susirgti storosios žarnos vėžiu yra didesnė. Tačiau šiai nuomonei prieštarauja faktas, kad šių susirgimų daugėja ir Indijoje, nors mes žinome, kad šioje populiacijoje yra labai daug žmonių, kurie visai nevalgo mėsos. Tiesa, susirgimų Indijoje yra trečdaliu mažiau nei Vakaruose, Amerikoje ar Australijoje, bet didėjimo tendencija matoma ir čia. Ką tai reiškia? Susirgimo mechanizmas yra toks sudėtingas, kad negalime išskirti vieno rizikos veiksnio. Mityba – tik vienas iš veiksnių“, - svarstė medikas.
Kita vertus, prof. Sunilas Kumaras Gupta iš Indijos, dalyvavęs Lietuvoje neseniai vykusioje konferencijoje storosios žarnos vėžio tema, Indijoje smarkiai augantį naujų storosios žarnos vėžio atvejų skaičių susiejo su tuo, kad į Indiją plūstelėjo vakarietiški mitybos įpročiai. Indai pradėjo valgyti daugiau mėsos, kas tradiciškai šioje šalyje nebuvo įprasta. „Indijos žmonės keliauja po visą pasaulį ir parsiveža namo kitokių, tradiciškai neįprastų valgymo įpročių, patiekalų pavyzdžių. Storžarnės vėžio situacija keičiasi gana sparčiai, nes keičiasi ir mūsų įpročiai“, - teigė medikas.
Raudonoji mėsa, kuri dažnai minima kaip bet kurios vėžio rūšies rizikos veiksnys, išskirta analizuojant pacientų, kurie susirgo storosios žarnos vėžiu, mitybinius įpročius. Visi specialistai sutinka, kad pagrindinė mitybos rekomendacija dėl storosios žarnos vėžio prevencijos – vartoti kuo daugiau skaidulinio maisto, t. y. daržovių ir vaisių. Tai, beje, pagrindinis sveikos mitybos principas.
„Manoma, kad storosios žarnos vėžio vystymuisi labai didelės įtakos turi genetiniai veiksniai. Yra žinoma keletas paveldimų sindromų, kurie susiję su tam tikru patologiniu genu. Todėl aš linkęs manyti, kad negalima nė vienam rizikos veiksniui suteikti didesnės reikšmės“, - svarstė N. E. Salamavičius.
Statistiškai 1-5 proc. storosios žarnos vėžio atvejų diagnozuojami asmenims, kurie yra paveldėję sindromus, kai storžarnės vėžys perduodamas iš kartos į kartą. Identifikavus tokias šeimas ir atlikus jų narių specialią patikrą bei skiriant profilaktinį gydymą, galima būtų užkirsti kelią storosios žarnos vėžiui.
Vienas iš svarbių veiksnių, kodėl daugėja storosios žarnos vėžio atvejų, pašnekovo manymu, yra ir ilgėjanti gyvenimo trukmė. Mat tam tikros ligos turi tendenciją atsirasti vėlesniame amžiuje.
„Vidutinis amžius, kada didėja rizika susirgti storosios žarnos vėžiu, prasideda nuo 50 metų. Tačiau dabar kalbama apie tai, kad riziką reikėtų paankstinti nuo 45 metų. Jauni žmonės serga rečiau, kita vertus, tai nėra išimtiniai atvejai. Tačiau tokiais atvejais visada pirmiausiai ieškome paveldimų rizikos veiksnių. Tokia tikimybė šioje amžiaus grupėje dažnesnė“, - aiškino N. E. Salamavičius.
Pasak mediko, storosios žarnos vėžys tik jam būdingų simptomų neturi. Jie labai panašūs į tuos, kurie pasireiškia sergant bet kuria kita virškinimo trakto liga. Todėl pirmiausiai būtina atkreipti dėmesį į netikėtą vidurių funkcijos pasikeitimą. Kiekvienas žmogus turi savo ritmą ir jei kažkas keičiasi, nors nepasikeitė nei gyvenimo būdo, nei mityba, tai aiškus simptomas, kad kažkas ne taip. Svarbūs požymiai, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį – vidurių pūtimas, staiga atsiradęs nepaaiškinamas vidurių užkietėjimas, ypač jei jis kaitaliojasi su vidurių funkcijos paleidimu, kraujas išmatose, krintantis svoris, kartais – mažakraujystė.
„Kolorektaliniai navikai laikomi vienais sėkmingiausiai gydomų virškinamojo trakto navikų. Tačiau storosios žarnos navikų gydymo efektyvumas priklauso nuo jų stadijos. Jei navikas diagnozuojamas ankstyvųjų stadijų, didžioji dalis pacientų pasveiksta visiškai“, - teigė medikas.
Kodėl žmonės delsia
Geriausiai anksti diagnozuoti padeda storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa. Žmonės, kurie nesiskundžia sveikata, bet yra vyresni nei 50 metų, priskiriami vidutinei rizikos grupei. Jiems ir taikoma programa, pagal kurią 50–74 metų žmonės kartą per dvejus metus gali ir, kaip ragina gydytojai, turėtų pasitikrinti dėl storosios žarnos vėžio.
N. E. Salamavičius apgailestavo, kad žmonės visgi delsia apsilankyti pas gydytoją. Viena delsimo priežasčių – gėdos dėl pasireiškusių nemalonių simptomų jausmas. Vienas iš laimingųjų, kuriam gėda nesutrukdė, - prieš devynerius metus iš JAV į tėvynę grįžęs lietuvių išeivijos visuomenės veikėjas Leonas Narbutis.
„Kad ir kaip keistai tai skambėtų, žarnyno vėžys mane užklupo tiesiog vonios kambaryje. Kraujo žymės ten, kur neturėtų jų būti, privertė sunerimti, tad kreipiausi į medikus. Po kelių dienų man buvo atlikta kolonoskopija – tyrimai rodė vėžinį susirgimą. Per daug nesigilinau, kas man nutiko, o tiesiog paklausiau medikų rekomendacijų operuotis. Ir tik po operacijos išgirdau, ką medikai sakė anksčiau – man buvo nustatytas pirmosios stadijos vėžys, kuris operacijos metu sėkmingai pašalintas. Anot gydytojo, jeigu būčiau nekreipęs dėmesio į nemalonius simptomus, liga būtų išplitusi. O aš, kaip sakau, šiandien jau sėdėčiau ant parako statinės“, – taip apie savo akistatą su žarnyno vėžiu pasakojo L. Narbutis.
Vyras teigė šiandien esantis visiškai sveikas, o apie ligą, kuri prieš keletą metų galėjo tapti grėsme jo gyvybei, primena tik būtinybė kasmet pasitikrinti, ar liga neatsinaujino.