Negyvą kūdikį pagimdžiusi Neringa nori žinoti, ar medikai padarė viską, ką galėjo

Į portalą TavoVaikas.lt kreipėsi Elektrėnuose gyvenanti 24 metų Neringa, kuri prieš kelis mėnesius išgyveno, turbūt, baisiausią savo gyvenimo dieną. Devynis mėnesius nešiojusi po širdimi laukiamą vaikelį, moteris Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Akušerijos skyriuje pagimdė negyvą naujagimį. Šoką patyrusi moteris nori papasakoti savo istoriją, tikėdama, kad viešumas ir jos patirtis padės kitoms moterims.

Atsisakė aborto ir laukė gimstant vaikelio

Tai, kad laukiasi pirmojo vaikučio, Neringa sužinojo po savaitės, kai išsiskyrė su draugu: „Sužinojau, kad laukiuosi 6 nėštumo savaitę. Su vaiko tėvu jau buvome išsiskyrę savaitė prieš tai. Džiaugiausi nėštumu, neturėjau nei vienos minties atsikratyti vaikelio. Pasakiau savo „buvusiam“, kad laukiuosi, bet jis iš karto liepė daryti abortą. Mūsų bendravimas nutrūko.

Pradėjau lankytis pas ginekologą. Nėštumo eiga buvo sklandi, vaikelis vystėsi ir augo gerai. 7 nėštumo mėnesį apsilankius eilinį kartą pas ginekologą, jis pastebėjo, kad padaugėjo vaisiaus vandenų ir išrašė siuntimą į Vilnių, Santariškių klinikas“.

Nėštumo komplikacija: per daug vaisiaus vandenų

Tai buvo pirmas kartas, kai Neringa atvažiavo į Santariškių klinikas, nėštumui tada buvo 33 savaitės. „Mane paguldė į ligoninę, ieškojo, kodėl per daug vaisiaus vandenų. Iš pradžių sakė, kad galbūt vaikas neturi skranduko (nors jis buvo), tada įtarė nėščiųjų cukraligę, nors visada visi kraujo, šlapimo tyrimai buvo geri. Taip iki šiol ir nežinau priežasties, kodėl jų pas mane buvo per daug. Ligoninėje man nuleido vaisiaus vandenų. Po kelių dienų išleido namo, o po poros savaičių vėl turėjau vėl atvažiuoti apžiūrai“, – pasakoja Neringa. Moteris labai laukė būsimojo vaikelio, todėl kruopščiai klausė gydytojų rekomendacijų ir 35 nėštumo savaitę vėl atvažiavo į Santariškes: „Nuvažiavau, ir paaiškėjo, kad vėl vaisiaus vandenų padaugėję, mane paguldė į ligoninę ir traukė vandenis. Iš viso jų buvo nutraukta apie 3 litrus. Tada vėl liepė atvažiuoti po poros savaičių ir, jeigu bus vėl per daug vaisiaus vandenų, skatins gimdymą , kadangi jau bus 37 nėštumo savaitės, vaikelis išsivystęs".

Suteikė viltį, kad viskas bus gerai

37 nėštumo savaitę Neringa apsilankė Santariškėse įsikūrusiame Perinatologijos koordinavimo centre, kur ją apžiūrėjo gydytojas. 

„Man turėjo 37 savaitę skatinti gimdymą. Kai nuvažiavau 37 savaitę pasitikrinti, pamatavo, kad vandenų nepadaugėjo. Tada pasakė, kad man gimdymo neskatins. Jau tada sakiau, kad man atrodo, jog po truputį laša vaisiaus vandenys. Ne bėga, o laša, bet mane nuramino, kad negali taip būti, jeigu jie bėgtų, tai pajausčiau iš karto. Esą kadangi pas mane vaisiaus vandenų labai daug, jei jie bėgtų, tai visi iš karto. Važiavau namo apsidžiaugusi ir laiminga, kad viskas pagaliau yra gerai. Kitą dieną nuėjau pas savo miesto ginekologą, nunešiau išrašus, papasakojau jam, kad mane išleido, užsiminiau ir apie vaisiaus vandenų lašėjimą. Jis man atsakė, kad bėgti gali šoniniai vaisiaus vandenys. Man buvo liepta toliau stebėti vaisiaus judesius ir jeigu pajusiu kažką negero, iš karto kreiptis“, – prisimena pašnekovė.

Gimdymo pradžia

Išnešioti vaikelį iki pabaigos, 40 nėštumo savaitės, Neringai nebuvo lemta. Vasario 7 dieną, šeštadienį, kai jau buvo 38 nėštumo savaitės, pasirodė pirmieji gimdymo ženklai. Pasakoja Neringa: „Atsikėliau naktį apie 4.30 ir pradėjusi eiti pajutau, kad bėga vaisiaus vandenys. Išsigandau labai, stovėjau nejudėdama, pasišaukiau mamą iš kito kambario. Išvažiavau gimdyti. Vaikelio judesius jaučiau. Aš visą nėštumą judesius jausdavau mažiau, negu paprastai jaučia nėščiosios, todėl, kad gimdoje buvo per daug vaisiaus vandenų.

Apie 6.30 išvažiavau į Santariškes, ten buvau apie 7.30. Priimamajame mane patikrino - gimdos kaklelis buvo prasivėręs 3,5 cm, atliko vaiko širdies tonusų matavimą - vaiko širdelė plakė, bet silpnai, buvo pasakyta „vaisiaus tonusai „kažkokie neaiškūs“. Klausiau medikės, ką tai reiškia, bet ji man paaiškino, kad „vaikeliui nepatogu, čia prieš gimdymą taip būna“. Nutarė mane guldyti į gimdyklą. Perėjau iš 1 aukšto į 2, atsiguliau į lovą, girdžiu, kaip gretimoje palatoje kita gimdyvė gimdo. Su manimi mama buvo. Klausiau dar jos, negi ir aš taip rėksiu, dar pajuokavom. Tada vėl atėjo matuoti vaisiaus tonusų, išgirdau priekaištų, kad esu stora, daug vaisiaus vandenų, todėl „kaip čia išmatuosim“. Tokia tikrai labai nemaloni daktarė. 

Tada atėjo dar viena daktarė, atsivežė dar vieną aparatą. Buvo konstatuota vaisiaus žūtis. Visa tai įvyko taip greitai, vos per 15 minučių, kol iš priimamojo nukeliavau iki gimdyklos. Kai pasakė, kad vaisius jau žuvęs, atrodė, kad žemė iš po kojų slysta“.

Negyvo kūdikio gimdymas

Apie tai, kaip tą akimirką jautėsi Neringa, sunku nupasakoti žodžiais. Tačiau prieš akis laukė dar vienas darbas - negyvo vaikelio gimdymas. „Prašiau, kad padarytų cezario pjūvio operaciją, kad nieko nematyčiau, bet medikai nesutiko. Man nuleido vaisiaus vandenis, ir gimdymas truko nuo 8.30 ryto iki 19 valandos. Vaikelis gimė 3140 g svorio. Kai pagimdžiau, virkštelė buvo apsisukusi aplink savo ašį kelis kartus, būtent todėl vaikelis ir užduso, taip man aiškino“, – prisimena Neringa.

Beje, kai nubėgo vandenys, moteris apstulbo, jos žodžiais, vaisiaus vandenų buvo „kokie 10 litrų“.

„Per nėštumą priaugau 18 kilogramų, o kai po gimdymo kitą dieną pasisvėriau namuose, 16 kilogramų jau nebuvo, vadinasi, vaisiaus vandenų buvo labai daug.

Be to, dar noriu pridurti dėl Santariškių medikų aplaidumo: po gimdymo kai mane tvarkė, viduje buvo paliktas tampono gabalas. Aš negalėjau vaikščioti – paeidavau keletą metrų ir viskas, jaučiau kažką ten, viduj, man trukdydavo, galėjau eiti tik išsiskėtusi, skleidė nemalonų kvapą. Sėdėti irgi negalėjau normaliai, gulėti galėjau tik ant šono. Buvo labai nepatogu, man jį ištraukė čia, Elektrėnuose, po savaitės“.

Atsisveikinimas

Pagimdžius negyvą vaikelį, Neringai leido pasirinkti – ar palikti jį ligoninėje, ar parsivežti palaidoti.

„Mano giminėje kažkada buvo panašus įvykis, kai pusseserė pagimdė negyvą kūdikį, tada ji pasakojo, kad jai buvo per sunku pamatyti mirusį vaikelį. Aš pagalvojau, kad bus geriau, jei pamatysiu. Pamačiau savo vaikelį, kurio netekau, kai nuvažiavome pasiimti į morgą - mačiau plaukučius, užmerktas akytes. Toks negyvas sušalęs kūnelis, kaip maža lėlytė... Galbūt čia buvo taip man lemta. Aš tik nerandu ramybės dėl to, kad man kai buvo 37 savaitės ir turėjo skatinti gimdymą, jo neskatino, nes nebuvo vandenų padaugėję, nors aš skundžiausi, kad man vandenys po truputį bėga. Manęs tada net nepatikrino - gimdos kaklelio, vaisiaus tonusų, nieko... Galbūt jeigu būčiau gimdžiusi tada, turėčiau savo Angelėlį...

Beje, susitaikiau su ankstesniu draugu, su kuriuo draugavau iki sutinkant šio vaiko tėvą. Norėčiau ateityje vaikų, bet kol kas bijau. Pasakoju savo istoriją, nes tikiu, kad ir kitoms moterims gal panašiai yra buvę, kad ir jos pasidalintų savo patirtimi. Labai noriu visoms nėščiosioms pasakyti, kad jos nebijotų medikų klausti, reikalauti, tikslintis. Labai laukiau savo vaikelio, sugalvojau vardą, buvau viską supirkusi, net pirmąjį dantų šepetėlį... Ji buvo taip laukiama ir mylima, jau nuo pat pirmos minutės, kai sužinojau, jog laukiuosi, deja, man nepasisekė...

Medikų komentaras: padarėme viską, ką galėjome

Pakomentuoti situaciją ir atsakyti į Neringai rūpimus klausimus paprašėme Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Akušerijos skyriaus vedėjo Romoaldo Juršėno ir Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Akušerijos ir ginekologijos centro doc. dr. Audronės Arlauskienės.

Audronė Arlauskienė: pacientė gulėjo pas mus Akušerijos patologijos skyriuje du kartus - 33 ir 35 nėštumo savaitę. Pateko į skyrių, nes buvo diagnozuota per daug vaisiaus vandenų ir mes ieškojome priežasčių, kodėl taip yra. Taip dažniausiai būna dėl infekcijos, dėl angliavandenių apykaitos sutrikimų, dėl nėščiųjų diabeto. Darėme atitinkamus tyrimus, ieškodami priežasties, taip pat konsultavomės su genetikais. 

Kadangi buvo per daug vaisiaus vandenų, atlikome gydomąją amniocentezę – sumažinome vandenų kiekį. Procedūra buvo atlikta du kartus – 33 ir 35 nėštumo savaitę. Procedūros tikslas – kad nebūtų pertempta gimda, ir moteris nepagimdytų prieš laiką. Iš tų labiausiai tikėtinų priežasčių, kodėl būna per daug vaisiaus vandenų, mes nė vienos nesuradome. Po dviejų savaičių, kai buvo 37 nėštumo savaitės, ji pateko pas mus į ambulatorinę grandį, Perinatologijos koordinavimo centrą, kur ateinančias moteris konsultuoja mūsų specialistai. Tada buvo dar kartą įvertintas vaisiaus augimas, vandenų kiekis. Kadangi būklė buvo patenkinama, ji buvo išleista į namus ambulatorinei priežiūrai. Buvo nurodyta, kad svarbu nepernešioti vaisiaus.

Kai atvyko 38 nėštumo savaitę, ji parą laiko nejautė vaisiaus judesių, turime tokį įrašą, atliktą guldant į Akušerijos skyrių. Tai blogas ženklas. Jei moteris nejaučia vaisiaus judesių arba jaučia mažiau negu 6 judesius per 2 valandas, tai jau yra blogai. Priėmimo skyriuje įvertinta vaisiaus širdies veikla, užrašyta kardiotokograma ir buvo nustatyta, kad yra vaisiaus hipoksija (deguonies stoka). Vaisius tuo metu buvo gyvas, bet pagal kardiotokogramos duomenis, jo būklė buvo labai sunki, prieš pat mirtį.

Romoaldas Juršėnas: yra žinoma, kad vaisius, kai jam trūksta deguonies, pradeda mažiau judėti. Visoms pacientėms nėštumo metu akcentuojame, kad nuo 32 nėštumo savaitės rekomenduojama kasdien skaičiuoti vaisiaus judesius, jeigu kyla dvejonių, reikia iš karto važiuoti į gydymo įstaigą, kur būtų galima suteikti pagalbą.

Tačiau kai yra per daug vaisiaus vandenų, moteriai sunku apskritai jausti vaisiaus judesius.

- Iš priėmimo kambario ji buvo perkelta į gimdyklą, o ne operacinę, kodėl?

Romoaldas Juršėnas: ji pateko į ligoninę esant labai blogai vaikučio būklei. Gydytoja įvertino tai ir pasiruošė teikti pagalbą. Tačiau norint atlikti cezario pjūvio operaciją, tam reikia pasiruošti. Tai nėra ta operacija, kurią galima atlikti laiptinėje. Tai sudėtinga operacija, kurios metu turim du pacientus - naujagimį ir mamą. Jei būtų laiko, galimybės - vaiko būklė būtų geresnė, greičiausiai jai būtų atlikta cezario pjūvio operacija, tačiau šiuo aptariamu atveju tai buvo neįmanoma. Gimdykloje vaisiaus širdies veikla buvo neberegistruota.

Priėmimo kambaryje buvo diagnozuotas bežūvantis vaisius. Po 10 minučių gimdykloje jau buvo diagnozuota vaisiaus mirtis. Per tą laiką net pasiruošti operacijai mes nebūtume spėję. Metodiniai reikalavimai atlikti operacijai yra 30 minučių, tai yra pats greičiausias laiko tarpas. Supraskite, kad moters pilvas nėra užtrauktukas, kad atitraukei jį ir išėmei vaiką. Operacija yra sudėtinga. Kiekviena cezario pjūvio operacija yra rizika ir mamos sveikatai ir gyvybei, netinkamai atliekant operaciją gali nelikti nė vieno gyvo - vaiko ir mamos.

Audronė Arlauskienė: žinant, kokia vaikelio širdies veikla buvo diagnozuota priėmimo skyriuje, net jeigu mes ir būtume per 10 minučių atlikę operaciją, jis būtų žuvęs arba operacijos metu, arba pirmas minutes po gimimo iš karto po jos. Operacija vaiko nebūtų išgelbėjusi.

- Kokia yra vaisiaus mirties priežastis?

Audronė Arlauskienė: patanatominis tyrimas parodė, kad vaisius žuvo dėl ūmios asfikcijos (uždusimo) esant apie savo ašį smarkiai apsisukusiai virkštelei. Kitaip sakant, dėl virkštelės patologijos. Gydytojai, kurie prižiūrėjo gimdymą, kai vaikutis gimė, užfiksavo: nuo bambos 5 cm ilgio labai plona virkštelė ir labai smarkiai apsisukusi aplink savo ašį. Dėl deguonies stokos nutrūko kraujo tėkmė virkštelėje.

Romoaldas Juršėnas: mes galime užjausti pacientę ir pasakyti, kad tada, kai ji atvyko, gydytojai padarė viską, ką galėjo, daugiau padaryti jokioje pasaulio klinikoje nebuvo galima. Pasaulyje net iki 50 proc. tokių atvejų priežastys taip ir lieka neaiškios. Taip atsitinka visame pasaulyje ir įvairiu nėštumo laiku, šiai moteriai atsitiko tokiu nėštumo laiku. Laimė, kad tokie atvejai yra labai reti. Medicina šiais laikais nėra visagalė. Yra tam tikri dalykai, kai galim padėti ir padedam, o kai kada negalim padėti. Kai taip atsitinka, tai yra šokas visiems gydytojams, kurie teikia pagalbą. Žinau, kad gydytojai po šio atvejo tą rytą jautėsi baisiai. Jie norėjo padėti, kažką padaryti, bet... Buvo taip, kaip buvo.

Po šitos nelaimės moteris turi būti labai gerai ištirta, nes jei kažko nesužinosim, kitas nėštumas irgi gali baigtis blogai. Pacientė turėtų aiškintis priežastis, kodėl taip atsitiko. Jų gali būti daug: ir infekcijos, dėl kurių pacientė nėra tiriama nėštumo metu ir nejaučia jokių jų simptomų (chlamidijos, mikoplazma, kt), taip pat kaltas gali būti antifosfolipidinis sindromas. Kai staiga žūva vaisius, atliekant tyrimus, net 10 procentų moterų surandamas šis sindromas. Kol nesužinoma apie antifosfolipidinį sindromą ir nepradedama gydyti, tol nėštumo rezultatai gali būti blogi. Nereikia rankų nuleisti.

- Moteris tvirtina, kad jai buvo pasakyta, kad atvykus apžiūros 37 nėštumo savaitę, kuomet vaisius jau laikomas išnešiotu, jai bus skatinamas gimdymas, nelaukiant, kol jis prasidės pats.

Audronė Arlauskienė: 37 nėštumo savaitę ji buvo atvykusi į Perinatologijos koordinavimo centrą, čia įvertinta vaisiaus būklė, kraujotaka, vaisiaus vandenys ir esant pakankamai būklei nutarta nėštumą tęsti. 35 nėštumo savaitę, kai aš ją konsultavau ir atlikau vaisiaus vandenų sumažinimo procedūrą, yra toks rekomendacinis įrašas medicinos kortelėje: stebėti vaisiaus judesius, 37 nėštumo savaitę apsilankyti Perinatologijos koordinavimo centre. Tą ji ir padarė, atvyko, įvertinta, kad vaisiaus vandenų nedaugėja, vaisiaus būklė gera, skirta tolesnė ambulatorinė priežiūra ir rekomenduota nepernešioti vaisiaus. Palankiausia vaisiui gimti yra natūrali gimdymo eiga.

- Tai jūs norite pasakyti, kad moteris pati išsigalvojo tą posakį apie gimdymo skatinimą 37 savaitę?

Audronė Arlauskienė: nežinau, kas galėjo taip jai sakyti. Gal ji kažką ne taip suprato.

Romoaldas Juršėnas: 37 ar 38 nėštumo savaitę gimdymas skatinamas tik tada, kai tai yra būtinybė. Būna situacijų, kai reikia užbaigti nėštumą – kyla kraujospūdis, tyrimai blogi, tada reikia užbaigti nėštumą. Toks nėštumo užbaigimas skatinant gimdymą susijęs su didele rizika, kad prireiks cezario pjūvio operacijos. Operacijų atliekama labai daug, ir Lietuvoje tai yra didelė problema. Jeigu pradėtume visas pacientes skatinti, kurios nėštumo metu turėjo kokių nors problemų, tai operacijų dar padaugėtų.

- Ar buvo nustatyta vaisiaus raidos defektų?

Audronė Arlauskienė: Nebuvo, ir patanatominis tyrimas jokių defektų nenustatė.

- Moteris negyvą vaikelį gimdė pati ir po to jai teko siūti tarpvietę. Buvo paliktas tamponas, kuris sukėlė nepatogumų.

Romoaldas Juršėnas: nebuvo tikslinga daryti cezario pjūvio operaciją esant žuvusiam vaisiui. Pacientei gimdymo metu buvo 1 laipsnio tarpvietės plyšimas, reikėjo pagalbos susiūti. Kai kuriose šalyje net yra rekomendacijų nesiūti tarpvietės, jei kraujavimo nėra, gal čia buvo kraujavimas, todėl susiūta.

Audronė Arlauskienė: aš manau, kad tų nuoskaudų yra. Matyt, pacientė buvo suinteresuota nėštumu, anksti kreipėsi į medikus, labai reguliariai lankėsi nėštumą prižiūrinčioj įstaigoj Elektrėnuose, konsultuota ir Perinatologijos centre pora kartų, ir gydyta nėštumo patologijos skyriuje, o rezultatas blogas. Tai moteriai nuoskaudos liko. Vaisiaus mirties priežastis - vaisiaus uždusimas esant virkštelės apsisukimui aplink savo ašį. Virkštelė natūraliai būna susisukusi aplink savo ašį, o čia buvo virkštelės patologija. Mes galvojam, kad vaisiaus žūtį nulėmė virkštelės patologija, tokiu atveju mirties priežastis neišvengiama. Kiekvienas nesėkmingai pasibaigęs atvejis niekur nedingsta, mes turim specialią Perinatalinio centro mirčių komisiją, kuri platesniu mastu nagrinėja, dėl kokių priežasčių gimė vaikutis negyvas ar mirė per pirmąsias gyvenimo dienas. Turim registrus ir statistiką, kiekvienais metais analizuojami tokie nesėkmingai pasibaigusių nėštumo atvejų duomenys iš visos Lietuvos. Šis atvejis įvyko neseniai, todėl dar nebuvo svarstytas.