Kaip rašo žurnalas „New York“, kažkas įvyko kažkuriuo metu tarp danties gydymo procedūros pradžios ir jos pabaigos ir tas kažkas nebeleidžia vyrui suformuoti jokio ilgalaikio atsiminimo. Jo atsiminimai gyvuoja tik maždaug 90 minučių. Toks išskirtinis atvejis neseniai buvo aprašytas žurnale „Neurocase“ išspausdintoje vyrą gydančių medikų ataskaitoje.
Pacientas: Williamas tarnavo Didžiosios Britanijos kariuomenėje ir būdamas 22 vedė savo žmoną Samantha (abu vardai pakeisti siekiant apsaugoti paciento ir jo žmonos privatumą). Jie turi du vaikus – 21 ir 18 metų. Vieną 2005 metų kovo pirmadienį vyras atsibudo, nuėjo į sporto klubą, užbėgo į savo kontorą atsakyti į kelis elektroninius laiškus ir vėliau nuėjo pas odontologą.
„Pamenu, kaip atsisėdau į odontologo kėdę ir jis ėmė leisti man nuskausminamuosius“, – pasakojo Williamas. Tai yra paskutinis dalykas, kurį jis atsimena.
Problema: po danties kanalo gydymo procedūros vyras buvo išblyškęs, jo žvilgsnis buvo abejingas, ataskaitoje rašo jo gydytojai. Vyrui neatsigavus iki tos dienos 17 val., jis buvo nugabentas į ligoninę, kur praleido tris dienas. Ten ir buvo pastebėta, kad jis prarado ilgalaikę atmintį. Tarsi jo smegenys kaip koks kompiuteris persikrauna kas 90 minučių. Ir taip yra jau dešimt metų. „Kiekvieną dieną jis atsibunda manydamas, kad jis vis dar tarnauja kariuomenėje ir yra dislokuotas užsienyje. Kiekvieną dieną jis mano, kad jam reikia eiti pas odontologą“, – rašo medikai.
Kaip filme „Memento“, jo žmona sugalvojo būdą, kaip prisitaikyti prie susidariusios situacijos. Jo išmaniojo telefono užrašų knygutėje, kurią pavadino „Pirmiausia perskaityk šitą“, ji sukūrė savotišką jo gyvenimo vadovą. Jį skaitydamas jis sužino, kas jam nutiko tą dieną pas odontologą ir kad jo vaikai jau užaugę.
Diagnozė: Williamo simptomai rodo, kad jam yra vadinamoji anterogradinė amnezija, kuomet žmogus negali sukurti naujų ilgalaikių atsiminimų, nors be problemų atsimena viską, kas įvyko iki smegenų „traumos“.
Kas sukelia tokį pažeidimą nežinoma. Smegenų tyrimai rodo, kad nėra jokio pažeidimo smegenų dalyje, atsakingoje už atmintį.
Kita galimybė yra, kad kartais anterogradinė amnezija išsivysto dėl rimtos psichologinės traumos. Tačiau Williamo žmona ir jį gydantys medikai tokią galimybę atmeta, nes jo atveju nebuvo jokių emocinių problemų požymių prieš jam prarandant ilgalaikę atmintį.
Tačiau Lesterio universiteto psichologas dr. Geraldas H. Burgessas, vienas iš minėtos ataskaitos autorių, turi savo teoriją.
Jis aiškina, kad mums gyvenime kažką patiriant, tie įvykiai lėtai „įcementuojami“ mūsų ilgalaikėje atmintyje pakeičiant sudėtingus atminties tinklus. Šio „konsolidacijos“ proceso metu gaminasi nauji baltymai, kurie iš naujo suformuoja jungtis tarp dviejų neuronų. Be šio proceso mūsų atmintis būtų labai trapi ir bėgant laikui sunyktų.
Atliekant bandymus su žiurkėmis, kurių metu būdavo užblokuojama tokių baltymų sintezė, žiurkės iš karto pamiršdavo tai, ko neseniai išmoko. Ir toks „konsolidacijos“ procesas būtent ir įvyksta per maždaug 90 minučių. Kitais žodžiais tariant, Williamo smegenys veikia kaip spausdintuvas, kurio rašalas pasibaigia po 90 minučių.
Dr. G. H. Burgessas tikisi, kad po šio atvejo paskelbimo atsilieps kiti psichiatrai ir neurologai, kurie galbūt susidūrė su panašiais atvejais, ir galiausiai bus galima padėti Williamui. Tačiau bent jau kol kas Williamui teks gyventi su atmintimi, kuri išsitrina kas 90 minučių.