Tačiau į juos kreipiasi ne tik tie, kurie nori patobulinti savo išvaizdą, o ir tie, kuriems grožio procedūros tampa būtinybe. Taip nutinka alopeciją turintiems žmonėms. Jiems slenka plaukai, kartais netenkama ir viso kūno plaukų. Rita, ilgalaikio makiažo specialistė, tokių žmonių sulaukia dažnai, tačiau jie nelinkę dalintis savo pasikeitimais, apie šią ligą visuomenė žino labai mažai, todėl dažnai bijoma apie tai pasakoti. Rita tokią problemą turintiems ilgalaikį antakių makiažą atlieka nemokamai, tuo ji sužavėjo feisbuko platformoje naršančius žmones pasidalinusi vienos iš savo klienčių nuotrauka (ją galite pamatyti čia.)
Norėjosi pagelbėti iš solidarumo.
„Vieni ateina darytis ilgalaikio makiažo, nes nori pasigražinti, kiti ateina, nes tai yra būtinybė ir nėra kitos išeities. Žinoma, gal jie ir gali susimokėti, tačiau norisi padėti žmonėms, tiesiog iš solidarumo, palaikyti juos. Tai yra didelis išgyvenimas, netekti plaukų, antakių. Manau, tai turėtų būti kompensuojama valstybės, tokios procedūros, juk žmogui tai svarbu“, – pasakojo Rita.
Tokio susidomėjimo nesitikėjo
„Nesitikėjau, kad tiek žmonių dalinsis, komentuos šią nuotrauką. Nuotrauka surinko daugiau nei 4000 like, gavau virš 200 laiškų, iš žmonių, sergančių panašiomis ligomis.. Reikia gerų dviejų valandų, kad visiems atsakyčiau.
Tokių žmonių (su alopecija) ateina labai daug, tačiau ne visada nori, kad jų nuotraukas publikuočiau tinklapyje. Bijo žmonių reakcijos. Merginai nuotraukoje labai gražiai pavyko padaryti, aš nesitikėjau, kad žmonės taip dalinsis. Klausiau jos, gal išimti tą nuotrauką, bet ji sakė, kad labai smagu, jog žmonės giria“, – pasakojo Rita.
„Reikės kažkaip atskirti, kur tikrai žmogus turintis problemą, o kur apsimeta. Šiaip turėdavau žmonių eilėje 3 - 4 mėnesiams, o dabar bijau, kad išvis nesusitvarkysiu su žmonių srautu. Tikiuosi, kad ir kiti specialistai ims atlikti šią procedūrą nemokamai alopecija sergantiems, tuomet būtų lengviau“, – pasakojo Rita.
Kas ta alopecija?
Remiantis Nacionalinės alopecijos asociacijos leidiniu, alopecija yra liga, nepaveikianti nieko kito, tik plaukus. Susirgus šiuo autoimuniniu sutrikimu nenukenčia niekas, jokie organai, tik plaukai, dažnai viso kūno.
Ji būna įvairių formų - plaukai gali kristi tik nuo galvos, gali nuslinkti ir visi kūno plaukai, įskaitant antakius, blakstienas, viskas gali ataugti po mėnesio, metų, arba išvis nebeataugti. Plaukų slinkimus gali sukelti įvairiausios priežastys. Kai kurias iš jų,(skydliaukės sutrikimai, naudingų medžiagų trūkumas kraujyje) gydytojai nustato lengvai. Tačiau kartais atsakymo jie neranda ir tuomet žmogus lieka sutrikęs, nežino nei kodėl serga, nei kaip pagyti. Tokį sutrikimą pasaulyje turi apie vienas - du procentai žmonių. Jis gali paveikti tiek moteris, tiek vyrūs bei vaikus.
Šią ligą lydi ne fiziniai skausmai, tačiau psichologiniai sunkumai, žmonėms sunku susitaikyti su plaukų netektimi, juk prarandami ne tik jie, tačiau ir blakstienos, antakiai, be jų kitaip atrodantis veidas tampa neatpažįstamas. Atrodo, lyg prarastum dalį savęs, priimti save iš naujo kartais tampa tikru iššūkiu. Tačiau yra žmonių padedančių iš naujo pamilti naują išvaizdą.
Daugiau apie šį retą sutrikimą pasakoja Rūta Barkauskaitė, Nacionalinės alopecijos asociacijos pirmininkė.
- Kiek žmonių yra kreipęsi į asociaciją?
- Į asociaciją kreipėsi 120 žmonių. Kreipiasi, ne tik žmonės patys turintys alopeciją, suaugę, bet ir tėvai auginantys vaikus su alopecija. Didžiausia tikimybė susirgti alopecija yra paauglystėje, vaikystėje, vyresniame amžiuje ji pasireiškia retai. Asociacijoje yra nemaža grupė žmonių nuo 20 -ies iki 30-ies metų. Pagal statistiką, alopecija pasireiškia iki 36-ių metų, vėliau, labai retai.
- Ar dažnai taikomos lengvatos?
- Kartais pasitaiko dovanojimo atvejų, tačiau jie – labai reti. Neseniai, Kazickų šeimos fondas, su Neila Baumiliene priešakyje, padovanojo peruką alopecija sergančiai mergaitei iš Lietuvos. Jis buvo padarytas Floridoje, prie jo dirbo penkiolika žmonių, gamino iš vaikų plaukų, kurie buvo paaukoti Amerikoje. Esame patys suinteresuoti rinkti kerpamus plaukus, jei juos, kas nors norėtų paaukoti, bet, kol kas, tam nelabai yra sąlygų.
Valstybiniu lygmeniu, sisteminio sprendimo, dėl kompensavimo, kol kas nėra. Ministerija visiškai nereaguoja į šią problemą. Į mūsų siunčiamus laiškus atsako lakoniškai, bendro pobūdžio atsakymais. Sako, jog šiuo metu, negali būti skiriama lėšų šiai problemai spręsti. Mes siekiame, kad būtų kompensuojamos tokios procedūros, kaip antakių korekcija, vienas, ar keli perukai.
Tai yra daroma užsienyje: Anglijoje, Norvegijoje, Švedijoje, skandinavų šalyse, Vokietijoje, ten yra kompensuojami du perukai per metus, taip pat, pasirinktinai, veido korekcijos procedūros.
- Kokius jausmus išgyvena susirgę šia liga?
- Didžiausia problema yra ta, kad tai, mažai visuomenei žinomas sveikatos sutrikimas. Todėl susirgus, gasdina plaukų slinkimo intensyvumas. Autoimuninė alopecija yra lydima baimės, nerimo ir nesuvokimo, kas vyksta su organizmu. Atrodo, kad tai yra, labai rimtų bėdų organizme ženklas. Žmonės eina pas gydytojus ir sužino, kad tai yra tokia, su imunine sistema susijusi problema, kai imuninė sistema atmeta plauką, kaip svetimkūnį. Iš tyrimų paaiškėja, kad organizmas yra sveikas, tada nurimstama, bet prasideda sudėtingas adaptacijos periodas.
Jis pasireiškia tuo, kad paliečia visas gyvenimo sritis, tiek darbo, tiek asmeinio gyvenimo, nes žmogus visur dalyvauja su pasikeitusiu kūnu. Aišku, tai sukelia nemažai streso. Turi praeiti laiko, kol atrandami estetiniai sprendimai. Atrandama kaip atrodyti, kur nusipirkti priemonių, kur parduodami perukai, ką daryti su veidu, antakiais, blakstienomis, kaip atstatyti buvusį vaizdą. Tai sukelia daug praktinių problemų, nes žmonės nebūna tam pasiruošę. Prasideda paieškos, kurios yra pakankamai skausmingos bei sudėtingos. Tai universalūs dalykai, kuriuos išgyvena vyrai ir moterys. Po kurio laiko, atrandamas naujas tapatumas, su kuriuo susigyvenama.
- Kaip padėti artimam žmogui, pažįstamam, susidūrusiam su tokiu sutrikimu?
- Bet kuriam žmogui padeda kitų priėmimas. Svarbu priimti jį, kaip kitokį, nes ta pakitusi išvaizda gali likti visam gyvenimui. Gail ir nelikti, nes jos eiga nėra kontroliuojama vaistais, nežinoma kada kas įvyks. Svarbu draugiška, supratinga reakcija. Kai žmonės reaguoja baime į žmogų su alopecija, tai tik sustiprina jo paties baimę, nerimą, geriausia nebijoti, o atvirai paklausti kas tam žmogui atsitiko. Ar jis gerai jaučiasi, ar galima kuo nors padėti. Dažnai žmonės patys bijo, nerimauja, jaudinasi, galvoja, kad tai vėžys. Tačiau, būtų gerai įsitikinti, ar už to neslypi kokia nors sunki onkologinė liga, ar tai tikrai alopecija, ir išreikšti savo nuoširdų susirūpinimą. Vietoj to, kad tylėti, ignoruoti tą problemą, nors ją matai. Geriau nevengti bendravimo ir būti pakankamai atviru su žmogumi turinčiu alopeciją. Tai labai atpalaiduoja visus. Išsiaiškinama, kas tai yra, tuomet visiems pasidaro ramiau.
- Kaip pačiam priimti save iš naujo?
- Nėra vieno atsakymo, žmonės skirtingi, taiko skirtingus problemų įveikos būdus. Vieni bando koreaguoti išvaizdą, kiti ieško atsakymų filosofijoje, knygose, arba bando toliau gydytis. Žmonės renkasi skirtingus kelius įveikti šiam sunkumui. Visi būdai yra geri, jei tik jie padeda susitaikyti su šia būkle. Jei priimi save su pakitusiu kūnu, tai išlaisvina. Juk neaišku, kada tie plaukai ataugs, ar ataugę neiškris. Kūnas prieš susergant būna aiškus, plaukuotas, paskui jis pakinta, nebeaišku kaip bus toliau.
Svarbu per daug neužsisklęsti, ieškoti tinkamo būdo pasijusti geriau, pamilti save iš naujo. Galbūt ieškoti tokių grupių, kaip alopecijos asociacija (www.alopecia.lt), tačiau, tai ne visiems tinkantis sprendimas. Galima bandyti ieškoti atskirų specialistų pagalbos. Būtinai reikia rasti, su kuo galėtum apie tai daug kalbėtis, nes naujam savęs priėmimui reikia žmonių, kurie padėtų.
Tai gali būti psichologai, psichoterapiautai, tinka visos priemonės padedančios rasti nusiraminimą. Kiek pastebėjau, nelabai padeda, nuolat eiti pas gydytojus ir nekreipti dėmesio į savo vidinę būseną, nes žmonės ir dvidešimt metų gydosi, galvoja, na va, gal ši tabletė padės. Tai dažnai yra tuščios vilties palaikymas. Per tuos dvidešimt metų jis gali nepasikeisti, toliau būti prislėgtas, besislepiantis nuo kitų.