Laima studijavo vakariniame Kauno technologijos universiteto skyriuje ir dirbo. Po sesijų pradėjo itin silpnai jaustis. Gydytojai skirdavo vaistų neurologinėms ligoms gydyti, tačiau jie, Laimos žodžiais, tik nuodijo organizmą.
„Svaigdavo galva ir tirpdavo kūnas. Pradėjau pastebėti, kad akys tarsi uždengtos purvinu stiklu. Net akiniai nepadėdavo. Nuo vaikystės juos nešiodavau, nes nematydavau į tolį, bet vis dažniau ant akių tarsi koks rūkas užkrisdavo“, – pasakojo Laima.
Gerdavo skirtus vaistus, o kai nepadėdavo, nervindavosi. Tada gydytojai išrašydavo dar stipresnių.
„Negalavimai prasidėjo 1982 metais, o diagnozę nustatė tik 1996-aisiais, – pasakojo L. Morkūnaitė. – Kai nustatė išsėtinę sklerozę, jau buvo atsiradęs magnetinis rezonansas, tomografija, kiti modernūs tyrimai. Iki to laiko nelabai kas tą ligą ir žinojo. Matyt, ankstesni tyrimai buvo per menki“, – mano moteris.
Jauname amžiuje pradėjusi sirgti panevėžietė patyrė, kaip žiūrima į „neaiškius“ pacientus: „Paprastai sesijos man paūmėdavo. Vasarą nedaug ligonių, visi poilsiauja, tad į mane gydytojai kreivai žiūrėjo, kaip į kokią simuliantę, neva jauna graži atėjo ir nedarbingumo prašo. Toks buvo daktarų požiūris, nes kraujo, šlapimo kardiogramų rezultatai nieko blogo nerodė“.
Kai tik atsirado galimybė pasidaryti rimtesnius tyrimus, Laimos žodžiais, jos smegenyse iš karto buvo pastebėti išsėtinės sklerozės židinukai. „Liga nepagydoma, progresuojanti, bet mane nuramino, kad jos forma – gerybinė“, – dalijosi panevėžietė.
Nusprendė nekurti šeimos
Iš pradžių apie išsėtinę sklerozę nežinojo ir per daug nesinervino. „Kai kurie žmonės, perskaitę, kas jų laukia, kad su laiku negalės daryti to ar ano, bijo kurti šeimą, gimdyti. Aš nieko to nežinojau, todėl gyvenau, kaip gyvenusi – pagulėdama ligoninėse, pavartodama vaistų“, – pasakojo L. Morkūnaitė.
Vis dėlto, šeimos nekūrė. Kaip pati sako, sąmoningai taip pasirinko. „Pažiūrėjau į kitas išsėtine skleroze sergančias moteris, kurios dažniausiai paliktos vyrų. Pagalvojau, kad dabar jaunas, sveikas, gražias vyrai palieka ir netekėjau, nors galimybių buvo“, – atvira Laima.
Ištekėti turėjo progų ir ne kartą. Tačiau nusprendė nerizikuoti: „Ką tekėti be vaikų, tai geriau būti vienai“.
Sunkiu momentu jai optimizmo suteikė siužetas apie berankį japoną, kuris išmoko kojų pirštais taisyti laikrodžius. „Pati tada tik viena akimi mačiau. Žiūrėdama ja televizorių pamaniau – jei japonas sugebėjo išmokti kojomis taisyti laikrodžius ir atrado save gyvenime, kodėl aš negaliu? Juk turiu ir kojas, ir rankas. Išsėtinė sklerozė progresuos, tačiau jei aš nesinervinsiu, viskas bus gerai“, – pasakojo.
Paanalizavusi praeitį pastebėjo, kad pablogėdavo po streso. „Supratau, jog svarbiausia – neleisti sau nervintis. Ir dabar tuo vadovaujuosi“, – sakė L. Morkūnaitė.
Pradėjo mirgėti
Vis dėlto, vienu metu išlaikyti ramybę ir nepanikuoti buvo sunkoka. 1998 metais dešine akimi visiškai apako. Kairėje pradėjo mirgėti, kaip sugedusio televizoriaus ekrane.
„Labai sutriko koordinacija, pradėjau griuvinėti į šalis, galėjau paeiti tik atsirėmusi sienos. Akimis atskirdavai tik gyvulys, medis ar žmogus. Tada nutariau taip – jei dabar išsivyniosiu ir man pagerės, kažkiek pradėsiu matyti, keisiu gyvenimo būdą – pasistengsiu dėl nieko nebesukti galvos”, – prisiminė L. Morkūnaitė.
Regėjimą iš dalies pavyko atgauti, nors kai pirmus kartus važiavo į akių klinikas, gydytojai gūžčiojo pečiais. Akiplotis mažytis, o dėl ko – neaišku. „Nežinau, kas man padėjo, ar baro kamera ar sanatorijoje atliktos procedūros, tačiau regėjimas grįžo“, – pasidžiaugė panevėžietė.
Dabar pažiūrėjus į ją net nepagalvotum, kad sunkiai serga. Kaip pati sako, apsiprato ir išmoko gyventi su liga, kuri pamažu progresuoja. Silpsta dešinė kūno pusė, kaip sako sergantys išsėtine skleroze, krinta koja.
„Laiptais lipi ir nežinai, užklius už pakopos, ar ne. Smegenys sako, kad pakėlei koją ir žengi žingsnį, o iš tiesų ji krinta nepasiekusi pakopus viršaus. Todėl reikia visuomet eiti įsitvėrus turėklų, kad neparkristum“, – aiškino panevėžietė.
Apšaukė taksistas
Kaip patyrė DELFI pašnekovė, žmonės kitus linkę vertinti pagal tai, kaip atrodo, ir toli gražu ne visada yra supratingi.
„Išsikvieti taksi, o vairuotojas apšaukia, kad negaliu penkių metrų paeiti, jam benziną dėl lito gadinu. Nesmagu būna, kai kažkur nuėjęs parodai neįgaliojo pažymėjimą, o tau duoda suprasti, kad apsimetinėji, nes gražiai atrodai. Tai kokia liga aš turėčiau sirgti, kad blogai atrodyčiau? Kartais miręs žmogus karste gražiau už gyvą atrodo, tačiau juk niekas nesako, kad gyvas“, – lygino L. Morkūnaitė.
Inžinierės išsilavinimą turinti panevėžietė pagal specialybę dirbo iki pat 2003 metų, kol tik galėjo.
Vienuoliktus metus gyvena iš invalidumo pašalpos, tačiau optimizmo nepraranda.
„Tai aš turiu išsėtinę sklerozę, o ne ji mane“, – garsaus sportininko, kuris susirgo išsėtine skleroze, žodžius kaip savo credo kartoja Laima.
Žino, po paūmėjimų nebebus, kaip buvo, nes dar niekas neišrado vaistų, kurie pagydytų išsėtinę sklerozę. „Pasaulyje dar niekas nuo jos neišgijo. Tačiau kol esi gyvas, gyveni“, – stengiasi nenusiminti L. Morkūnaitė.
Paaiškino, kas vyksta paūmėjimų metu
Metinėje sergančiųjų išsėtine skleroze konferencijoje Seime gydytoja Nataša Giedraitienė skaitė pranešimą apie ligos paūmėjimus, ką galime ir ko negalime.
Kaip priminė specialistė, sergamumas išsėtine skleroze Lietuvoje gali siekti ir 4 tūkst., ši liga – dažniausia negalios priežastis tarp jaunų žmonių.
„Pastaruosius du dešimtmečius išsėtinės sklerozės gydymas keičiasi iš esmės, tačiau paūmėjimai neišvengiamai kartojasi ir išlieka svarbi pacientų priežiūros dalis“, – sakė gydytoja, pabrėždama, kad ligos simptomai kartas nuo karto paaštrėja daugiau nei 80 proc. pacientų.
Išsėtinės sklerozės paūmėjimu vadinamas vienas ar keli nauji neurologiniai simptomai ar buvusių paūmėjimai, kurie trunka ilgiau nei 24 val., sutrikdo žmogaus sveikatą, tačiau nėra lydimi infekcijos ar karščiavimo.
„Ką reiškia paūmėjimas? Žiūrint giliau, tai naujas židinys nugaros ar galvos smegenyse. Simptomatika priklauso nuo to, kurioje vietoje turime tą židinį“, – aiškino gydytoja, primindama, kad dažniausiai išsėtinė sklerozė prasideda vienpusiu regos paūmėjimu, jai būdingas neryškus matymas, apakimas, lydimas skausmo. Sutrinka eisena, žmogus jaučiasi nestabiliai.
Sunkiau pavasarį ir vasarą
„Ypač invalidizuojantis simptomas – blogėjanti pusiausvyra, koordinacija, galūnių nevaldymas. Labai dažnas ir gerai žinomas – elektros iškrovos jausmas, staigiai lenkiant galvą į priekį. Taip pat išsėtinei sklerozei būdingas protinių funkcijų pablogėjimas, kuriam dar nėra skiriama pakankamai dėmesio. Galimos mąstymo problemos. Dažniausiai tai pasireiškia nebežinojimu, kur padėti daiktai, daug kartų bandoma išmokti tą pačią medžiagą, bet sunkiai sekasi. Tai dažnai pasireiškia progresuojant ligai, kaip ir šlapinimosi problemos“, – vardijo gydytoja.
N. Giedraitienės žodžiais, kognityvinės funkcijos labai svarbios žmogui, be jų neįsivaizduojama sveika gyvensena. Joms priskiriamas gebėjimas gauti, perdirbti, išlaikyti ir atgaminti tam tikrą informaciją.
„Sergant išsėtine skleroze kai kuriems pacientams šie gebėjimai silpsta, tuo pačiu blogėja gyvenimo kokybė, neigiamai veikiamas darbingumas. Pastaruoju metu svarstoma, kad tai net labiau kenkia darbingumui, nei paralyžius“, – pabrėžė pranešėja.
Pasak N. Giedraitienės, nieko nedarant paūmėjimai vidutiniškai kartojasi vieną kartą per metus, vieniems daug dažniau, kitiems rečiau. Pasveikimas, deja, dalinis, tik nedideliam procentui pacientų visiškai regresuoja neurologiniai simptomai.
„Paūmėjimus provokuoja kvėpavimo takų infekcija, gripas ar bet kokia kita. Kiti galimai skatinantys veiksmai – mažiau žinomi, minimas stresas, moterims – pogimdyvinis laikotarpis, kai kurie skiepai. Pastebėta, kad paūmėjimai dažnesni pavasarį ar vasarą“, – sakė pranešėja.
Kalbėdama apie paūmėjimų prevenciją gydytoja akcentavo reguliaraus skirto gydymosi svarbą, sveiką mitybą. Patariama vengti streso, infekcijų, kai kuriais atvejais rekomenduojami skiepai nuo gripo.