Tyrime, kuriam vadovavo daktaras Charlesas Bernickas iš Klivlando klinikos, dalyvavo profesionalūs sportininkai – 93 boksininkai ir 131 mišrių rytų dvikovų atstovas, rašo „HealthDay News“. Jų amžius svyravo nuo 18 iki 44 metų. Sportininkai buvo lyginami su 22 panašaus amžiaus žmonėmis, anksčiau nepatyrusiais galvos traumų.
Laikas, kurį boksininkai ir rytų dvikovų kovotojai praleido profesionaliai sportuodami, varijavo nuo nulio iki 24 metų, o vidutinė sportinės karjeros trukmė siekė ketverius metus, sakė Ch. Bernicko komanda. Profesionalių rungtynių, kuriose jie dalyvavo, skaičius svyravo nuo nulio iki 101, o vidutinis rungtynių kiekis buvo 10 mačų per metus.
Nors tyrimas negalėjo įrodyti priežasties ir pasekmės ryšio, pasekmės buvo akivaizdžios ir siejosi su didesne mąstymo bei atminties problemų rizika, teigė Klivlando mokslininkai.
Kuo daugiau kovų sportininkai būdavo turėję, tuo pasekmės jų smegenims būdavo ryškesnės, rodo tyrimas. Įvertinusi turėtų kovų skaičių, Ch. Bernicko komanda išvedė specialius kontaktų su smūgiais balus. Jie nustatė, kad kuo šie balai būdavo aukštesni, tuo mažesnė būdavo tam tikrų smegenų struktūrų apimtis ir tuo prastesnis būdavo „smegenų darbinio greičio“ rezultatas.
Boksininkų laukė prasčiausios žinios: jie pasižymėjo mažesne smegenų apimtimi, o testus atliko lėčiau negu rytų dvikovų meistrai, rodo tyrimas, kuris sausio 29 dieną pasirodė žurnale „British Journal of Sports Medicine“.
„Turbūt akivaizdžiausias paaiškinimas būtų tas, kad boksininkai gauna daugiau smūgių į galvą, - rašė tyrėjai. –Tuo tarpu rytų dvikovų kovotojai gali pasitelkti ir kitus kovinius įgūdžius, kad laimėtų varžybas, nesukeldami kontūzijos“.
Mokslininkai pabrėžia, kad egzistuoja svarbūs smegenims padarytos žalos rodikliai, susiję su pasikartojančiais smūgiais į galvą. Jais galima remtis, ateityje ruošiant naujas taisykles ir nustatant kriterijus būtiniems neurologiniams patikrinimams ar pasitraukimui iš sporto.