Duobutės skruostuose mums siejasi su mielais kūdikiais – būtent ši sąsaja padėjo vaikystėje išgarsėjusiai žvaigždei Shirley Temple ketvirtajame dešimtmetyje uždirbti nemažai pinigų (vienas iš filmų, kuriame ji atliko pagrindinį vaidmenį, netgi ir vadinosi „Duobutės skruostuose“ – jis pasirodė 1936 metais).
Mokslininkai jau seniai bando išsiaiškinti, kodėl kai kurie žmonės apskritai turi duobutes skruostuose. Egzistuoja nemažai teorijų, o mokslininkų nuomonė šiuo klausimu stebėtinai skiriasi.
Visų pirma, ant veido būna dviejų rūšių duobučių – skruostų ir smakro. Smakro duobutę turi tie žmonės, kurių apatinis žandikaulis smakro srityje yra skeltas, tai yra, turi įdubimą.
Viena iš teorijų, kuri yra populiari tarp mokslininkų, teigia, kad smakro duobutė išsivysto nuo to, kad vaisiui daug žagsint gimdoje, kairioji ir dešinioji žandikaulio pusė iki galo nesusijungia. Aktoriai Henry Cavillas, Jude‘as Law ir Benas Affleckas būtent dėl savo seksualių smakro duobučių yra pripažinti gražuoliai, bet jei paaiškėtų, kad tai tiesiog vaisiaus raidos sutrikimas? Vis dar taip pat seksualu?
O štai skruostų duobučių kilmė yra kiek labiau komplikuota.
Kodėl kai kurie žmonės turi duobutes skruostuose?
Visuotinai sutariama, kad duobutės skruostuose yra genetiškai paveldimos – tačiau dėl detalių kyla ginčų. Ilgą laiką duobutės skruostuose buvo laikomos dominuojančiu genetiniu požymiu: jei abu tėvai turi duobutes, reiškia, ir jų vaikas gims su duobutėmis skruostuose. Tačiau dabar kai kurie mokslininkai teigia, kad tai nėra įprastas dominuojantis požymis, nes net jei abu tėvai turi duobutes, nėra 100 proc. garantijos, kad ir jų vaikas jas turės. O vienas mokslininkas – profesorius Johnas McDonaldas – mano, kad nėra atlikta užtektinai mokslinių tyrimų, kurie pagrįstų faktą, kad duobutės skruostuose yra dominuojantis požymis. Visa tai mokslininkams yra galvosūkis.
Taip pat egzistuoja dvi skirtingos teorijos, aiškinančios fizines duobučių skruostuose priežastis. Viena teorija teigia, kad duobutės atsiranda dėl trumpesnių raumenų aplink burną, bet populiaresnė yra teorija, teigianti, kad tai veido raumens, kuris lotyniškai skambiai vadinasi zygomaticus major, defektas. Tai didelis raumuo veido šone, o duobutė atsiranda tada, kai šis raumuo, kuris paprastai būna vientisas, būna perskirtas. Kai raumuo turi tokį defektą, šypsantis skruoste ir atsiranda įdubimas.
Koks duobučių skruostuose evoliucinis pranašumas?
Šį klausimą taip pat aiškina kelios teorijos. Viena iš jų teigia, kad duobutės skruostuose mums primena kūdikių ir vaikų veidus, kurie evoliuciškai išsivystė taip, kad žmonėms būtų kuo patrauklesni.
Tai, kad šypsodamiesi ūbaujame virš mažo mielo rubuilio, yra pasekmė daugybę amžių trukusios evoliucijos, kurios tikslas – paversti žmonių kūdikius kuo patrauklesniais (didelės akys, putnūs skruostai ir duobutės juose), kad mes prie jų prisirištume ir jais rūpintumėmės, o ne atiduotume vilkams. Duobutės skruostuose mums ko gero primena tą rūpinimosi instinktą, todėl mums ir patinka veidai, kuriuos puošia duobutės.
Kita idėja, išsakyta 2008 metais paskelbto tyrimo išvadose, teigia, kad duobutės skruostuose evoliuciškai atsirado kaip priemonė, padedanti žmonėms komunikuoti su veido išraiškų pagalba.
Tyrime, kuris buvo publikuotas leidinyje „American Journal of Physical Anthropology“, iškelta idėja, teigianti, kad duobutės skruostuose yra privalumas, paryškinantis veido išraiškas, arba suteikiantis informaciją apie išraiškos intensyvumą. Tai yra, duobutės galbūt padeda žmonėms geriau pastebėti, ar jūs šypsotės, ar pykstate, tad jiems lengviau perprasti jūsų emocijas.
Be to, duobutės skruostuose taip pat gali padidinti seksualinį patrauklumą: jei žmonės labiau pastebi jūsų veidą, egzistuoja didesnė tikimybė, kad jie norės susilaukti su jumis vaikų. Be to, duobutės skruostuose siejamos su jaunyste ir vaikyste, o mūsų visuomenėje, kuri yra apsėsta jaunystės kulto, tai papildomas pranašumas.
Ar įmanoma turėti duobutes, jei gamta jų pašykštėjo?
Vaikų literatūros klasika tapusioje Susan Coolidge 1887 metais parašytoje knygoje „Ką nuveikė Keitė“, aprašoma veikėja Klavera, kuri turi mielas duobutes skruostuose. Rašoma, kad duobutės iš dalies yra natūralios, bet iš dalies ko gero atsiradusios dėl mergaitės įpročio kaskart ruošiant pamokas gilinti jas aštriu mėlynu pieštuku.
Bet ar realybėje iš tiesų įmanoma pasidaryti skruostų duobutes?
Ko gero vis dėlto ne. Tačiau žmonės vis bando tapti patrauklesni. Prisiminkime kad ir „Duobučių aparatą“ (angl. „Dimple Machine“), kurį 1936 metais išrado Isabella Gilbert iš Niujorko (būtent tais metais ir pasirodė minėtasis filmas „Duobutės“ su Shirley Temple – vargu ar tai buvo atsitiktinumas). Dabar šis išradimas reguliariai patenka į labiausiai netikusių grožio pramonės išradimų sąrašus, bet tais laikais buvo tikima, kad apynasrį primenantis įrenginys – kuris suspausdavo veido šonus taškuose, kur paprastai būna natūralios skruostų duobutės – gali užtikrinti mielą vaikišką šypseną, jei tik užteks valios jį reguliariai nešioti.
Šiuo mitu tikima iki šiol: vaizdo įrašų svetainėje „YouTube“ galima rasti daugybę nerimą keliančių vaido įrašų apie įvairias skruostų duobučių „gamybos“ technologijas.
Niekas neabejoja, kad laikinas duobutes pasidaryti galima – stipriai spaudžiant skruostų odą (nerekomenduojama) arba naudojant stebuklingas makiažo technikas.
Tačiau nuolatinių duobučių neįmanoma turėti be chirurginio įsikišimo arba pradurtų skylių. Pradurti skyles ir įverti nedidelį bumbuliuką ar plokščio metalo gabalėlį duobučių vietoje yra gana madinga – taip išgaunama skruosto duobutės iliuzija.
Vis dar netenkina sprendimas? 2012 metais plastikos chirurgai paskelbė straipsnį, kuriame pranešė apie staigiai išaugusį skaičių pacientų, kurie nori dirbtinių įdubimų. Straipsnyje pasiūlytas naujas būdas išgauti duobučių iliuziją uždedant siūles ant skruostų ir juos „sutraukiant“. Įdomiausia tai, kad vidutinis pacientų (ir vyrų, ir moterų) amžius yra 31 metai. Tai vis dar ne amžiaus vidurio krizė, bet jau akivaizdžiai ir ne paaugliškas kvailiojimas. Ko gero žmonės tokiu būdu bando sulaikyti po truputį praeinančią jaunystę.