O.Dzindzeleta: tapusi žaliavalge pamiršau, kas yra nuovargis, kremai veidui ir dezodorantas

Jau šeštus metus tik žalią maistą valganti Olga Dzindzeleta prisipažįsta didelių sveikatos problemų niekada neturėjusi – gal todėl ir perėjimas prie naujos mitybos jai buvo švelnus. Moteris tikina šiandien visiškai nejaučianti nuovargio, nors jos patiekalų porcijos įprastai valgančiam žmogui gali kelti siaubą. Be to, ji sutaupo milžiniškas sumas, kurias moterys išleidžia kosmetikai ir parfumerijai. Jai nereikia net dezodoranto, kadangi išsivalęs organizmas neskleidžia jokio blogo kvapo.

Prieš pustrečių metų kartu su vyru O. Dzindzeleta atidarė vieną pirmųjų žalio maisto restoranų Vilniuje, vėliau pradėjo rengti kulinarines pamokas, kuriose moko pradedančiuosius žaliavalgius gaminimo principų, o šiemet Knygų mugėje pristatoma visos šeimos parengta knyga „Geriausi RawRaw receptai žaliavalgiams“. „Žalias“ arba „gyvas“ maistas – tai toks maistas, kuris gali būti termiškai apdorotas ne aukštesnėje nei 42 laipsnių temperatūroje, o dažniausiai visai neapdorojamas. Tokiu būdu jame išlieka tiek spalvos, tiek gyvas vanduo, tiek organizmui reikalingi vitaminai ir mineralai bei, kas labai svarbu, enzimai (fermentai).

Pasak pačios knygos autorės, Lietuvoje žaliavalgių judėjimas, lyginant su mūsų kaimynais latviais ir estais, gana sparčiai populiarėja. Jau susikūrė ir bendruomenė, kurioje pradedantieji gauna labiau patyrusių žaliavalgių patarimų ir bendraminčių palaikymą, kurio tuo metu jiems labai reikia. Mat visi kiti aplinkiniai kaip įmanydami spaudžia juos atsisakyti šio sumanymo. Pati O. Dzindzeleta savo mitybą pakeitė per vieną dieną. Išgirdusi apie tai pirmą kartą, ji daug skaitė, bet dar nesiryžo žaliavalgystės išbandyti pati, tačiau netikėtai atėjo suvokimas, kad jos kelias būtent toks. Tuomet ji ir nusprendė, kad nuo šiandien valgys tik termiškai neapdorotą maistą. Tuo metu Lietuvoje buvo sausis – šalčiausias žiemos mėnuo.

- Teko girdėti, kad perėjimas prie žaliavalgystės, kol organizmas neapsipranta, kai kuriems žmonėms būna labai skausminga. Ar patyrėte kažką panašaus?

- Iš tiesų, žmonės apie tai pasakoja, bet man pačiai blogų potyrių nebuvo. Atvirkščiai, jau po 2-3 savaičių norėjosi skraidyti. Sunkiausia buvo įveikti įpročius. Kai tu ateini į parduotuvę, ranka tiesiog automatiškai tiesiasi pasiimti to maisto, kurį valgei daugybę metų. Maždaug pusę metų iš tiesų reikėjo labai galvoti, ką perku: ar tas maistas yra priimtinas, ar galiu jį valgyti. Tačiau kai kurie žmonėms iš tiesų gali įvykti vadinamoji krizė, kai paaštrėja kažkokios ligos. Viskas priklauso nuo žmogaus organizmo, jo sveikatos būklės. Todėl žmonės turi būti tam pasiruošę ir neišsigąsti – taip vyksta labai intensyvus kūno valymasis.

Beje, aš pati per 2 mėnesius numečiau 15 kg. Žmonės klausinėjo, ar aš nesergu. Tačiau mano savijauta buvo puiki ir yra tokia iki šiol. Dingo nuovargis. Regis, visą dieną dirbi – nesvarbu, fizinį ar intelektualinį darbą, tačiau grįžusi namo vakare ir toliau norisi suktis, tarsi amžina varikliuką turėčiau. Labai pagerėjo miego kokybė, jo nebereikia tiek daug, nes vakare atsigulusi jau po kelių minučių užmiegu. Nors man visada buvo svarbi joga, dvasingumas, su mitybos pokyčiais iš tiesų labai pasikeitė gyvenimas, požiūris į jį, į žmones, į santykius, atsirado daugiau taikos ir tolerancijos.

- Kaip atrodo įprastas jūsų dienos valgiaraštis?

- Maisto kiekis per dieną labai sumažėjo, nors žaliavalgystės pradžioje valgiau tikrai daug. Mat neatrodė, kad pavalgęs šiek tiek „žolių“ būsi sotus. Tačiau vėliau supratau, kad tai irgi mano įprotis, mano priklausomybė. Dabar tiek valgyti nebereikia. Iš ryto dažniausiai valgau vaisius. Tai gali būti pusė nedidelio meliono arba pora obuolių ar bananų, arba 2-3 persimonai. Maisto kiekis – maždaug 300 g. Per pietus gali būti džiovinta duonelė ir pora obuolių, o vakare šiuo metu labai mėgstu įvairių žalumynų salotas. Kartais tarp valgymų išgeriu sulčių. Maistas man nebėra toks svarbus, kaip anksčiau. Žinoma, mėgavimasis skoniu išlieka – valgau tik tai, kas patinka, ir ko norisi būtent dabar.

Šiuo metu dažniau valgau sveikus vaisius, o ne tyreles ar kokteilius. Taip pat pastaruoju metu labai mėgstu žalumynų salotas. Aliejaus vartoju labai mažai, tačiau prieskonius mėgstu. Šiuo metu man ypatingai norisi džiovintų žolelių. Beje, džiovintas maistas, skirtingai nei šaldytas, nors jis taip pat nėra blogas, išsaugo visas naudingas savo medžiagas net iki penkerių metų. Grūdų, sėklų, riešutų šiuo metu valgau labai mažai. Iš pradžių mano racione jie sudarė didesnę dalį, nes atrodydavo, kad būsiu alkana. Todėl visada turėdavau su savimi bent riešutų. Dabar, net jei pamirštu pavalgyti ir nieko su savimi neturi, nėra jokios tragedijos. Alkio jausmas taip pat pasikeitęs. Mes labai dažnai neatpažįstame tikrojo alkio ir valgome tik todėl, kad reikia, kad atėjo laikas, dėl įpročio, dėl kompanijos, dėl streso ar kad nėra ką veikti.

- Ką turėtų žinoti žmogus, norintis tapti žaliavalgiu?

- Kiekvienas turėtų įsiklausyti į savo kūną savijautą. Jokiu būdu neturėtų būti fanatizmo. Yra žmonių, kurie nusprendžia, kad nuo šiandien bus monožaliavalgiai. Pastarieji vieno valgymo metu valgo tik vieną produktą. Tai dar radikalesnis pasikeitimas ir ne kiekvieno žmogaus organizmas susidoros su tokiu šoku. Nereikėtų, kad žaliavalgystė taptų savęs įveikimu kelias – bandymu sau įrodyti, kad aš galiu. Pradėti galima nuo to, kad jūs nieko neatsisakote, o tiesiog padidinate žalio maisto dalį racione ir tik vėliau pradedate kažką keisti. Žinau, kad daug žmonių pradeda nuo kokteilių. Mat jie tiesiog skanūs. Be to, tai didelė erdvė improvizacijai, juos galima daryti iš žalių produktų, kuriuos randi šaldytuve. Po to žaliuoju kokteiliu galima pakeisti vieną kavos puodelį.

- Ką atsakytumėte oponentams, teigiantiems, kad žmogaus žarnyno ilgis nepritaikytas didelių žalio maisto kiekių virškinimui?

- Yra ir kitokia nuomonė. Net ir lietuvių kalba išleista rusų mokslininko knyga, kurioje jis įrodo, kad mūsų žarnynas pagal savo ilgį yra kaip pas karvės. Taigi jis pritaikytas tokiam maistui. Tačiau nuomonių įvairovė yra normalus reiškinys. Net darant tyrimus, tiriant tą patį dalyką, skirtingi mokslininkai gauna visiškai priešingus rezultatus. Taigi neretai tenka pasikliauti savo patirtimi ir intuicija. Kita vertus, žaliavalgiai yra labai mažai tirti, o ir visos medicininės normos, pavyzdžiui, kraujo tyrimo, yra nustatytos tradiciškai besimaitinantiems žmonėms. Tiesa, aš pati periodiškai atlieku tyrimus – jie visiškai nenukrypsta nuo įprastų.

Galiu pasakyti tik tiek, kad kalbant apie mitybą, būtina kalbėti apie šarminės ir rūgštinės organizmo terpės įtaką mūsų sveikatai. Šiandien jau ir medikai pripažįsta, kad rūgštinė organizmo terpė sudaro palankias sąlygas ligoms vystytis, taip pat ir vėžiui. Šiuolaikinis maistas organizmą kaip tik rūgština, o žalias maistas atstato jo balansą ir paverčia jo terpę šarmine.

- Ar žaliavalgystėje svarbus produktų derinimas?

- Nuomonių apie produktų derinimą yra labai įvairių, pavyzdžiui, sakoma, kad negalima derinti saldaus su rūgštaus, riešutų su vaisiais ir pan. Aš derinius atrandu per savo patirtį. Kai pavalgysiu jaučiu nemalonius pojūčius, žinau, kad šio maisto kartu geriau nevalgyti. Bet kitam žmogui man netinkamas derinys gali būti visiškai normalus. Tai labai individualu, todėl reikėtų atidžiau įsiklausyti į savo kūną. Pavyzdžiui, riešutus man iš tiesų geriau valgyti atskirai, su niekuo jų nederinant, o po jų padaryti mažiausiai valandos pertrauką.

- Ką atsakytumėte tiems, kurie sako, kad maitintis žaliu maistu užima daug laiko?

- Atvirkščiai, atsiranda tiek laisvo laiko, kad tenka galvoti, kuo užsiimti. Mat valgymas iš tiesų prasideda dar nuo parduotuvės – jau ten kiek daug laiko sugaištame. Žinoma, reikėtų šiek tiek persiorientuoti. Pavyzdžiui, jei per pietus norite valgyti duonelės, ją reikia pradėti džiovinti prieš 10 valandų. Tačiau sriubą paruošti galima per 3-4 minutes.

Ko dažniausiai Jūsų klausia žaliavalgyste besidomintys žmonės?

Labai dažnas klausimas, ar būna šalta. Žmonėms sunku suprasti, kaip Lietuvoje žiemą galima išgyventi be šilto maisto. Tiesa, pirmą pavasarį iš tiesų buvo šaltoka. Atrodė, kad šaltis skverbiasi net iš vidaus. Tačiau yra paprastų priemonių, kurios padeda kūnui gauti šilumos iš išorės, – pirtis du kartus per savaitę, židinys. Prieš dvejus, metus, kai buvo tikrai labai šalta žiema, pradėjome gerti žolelių arbatas, užplikytas 60-80 laipsnių vandeniu. Tačiau tai viskas – niekada nesišildau maisto, o žmonės stebisi, matydami, kad šaltuoju metu vaikštau ne daug pasirengusi. Vyras į šį klausimą mėgsta atsakyti taip pat klausimu: „O ar jums niekada nebūna šalta?“

Taip pat žmonės dažnai klausia, ar būti žaliavalgiu brangu. Šiuo atveju reikėtų kalbėti ne tik apie išlaidas maistui, bet ir kitoms prekių grupėms. Pavyzdžiui, visiškai nebereikia vaistų, labai sumažėjusios išlaidos kosmetikai. Mano odos būklė tokia, kad nereikia jokių kremų, o kvepalų naudoti nebegaliu, nes mano pojūčiai labai pasikeitę – labai jaučiasi, kad tie kvapai nenatūralūs. Kūnui muilo taip pat nebereikia – visiškai užtenka nusiprausti vandeniu, nes kūnas tapo toks švarus, kad nebeskleidžia nemalonaus kvapo, net jei tenka prakaituoti. Todėl ir dezodoranto nereikia. Taigi būti žaliavalgiu tikrai pigiau.

Keletas O. Dzindzeletos receptų

Greipfrutų ir imbiero glotnutis

Sudėtis: 3 bananai arba kriaušės, 1 stiklinė greipfrutų sulčių, 1 arbatinis šaukštelis supjaustyto imbiero, truputis kajeno pipirų

Eiga: Visus produktus sumalti maisto maišytuvu iki vientisos tirštos masės.

Moliūgų užtepėlė

Sudėtis: 1 stiklinė anakardžių riešutų (plautų bei mirkytų 2–3 val.), 2 stiklinės supjaustytų moliūgų, pusė stiklinės vandens, 3 šaukštai citrinų sulčių, pusė arbatinio šaukštelio supjaustytų česnakų, pusė arbatinio šaukštelio Himalajų druskos, pusė arbatinio šaukštelio maltų juodųjų pipirų, pusė arbatinio šaukštelio ciberžolės.

Eiga: Maisto maišytuvu sutrinti anakardžių riešutus su vandeniu. Sumalti juos iki minkštos masės. Po truputį dėti moliūgo. Dar kartą gerai sutrinti. Įmaišyti česnakus, citrinų sultis, druską, ciberžolę bei pipirus. Viską sumalti. Gautą masę užtepti ant moliūgo gabaliukų ir papuošti.

Bazilikų padažas

Sudėtis: 1 stiklinė anakardžių riešutų, 1 stiklinė supjaustytų bazilikų, 1 stiklinė česnako.

Eiga: Gerai nuplauti ir pamirkyti anakardžių riešutus 2–3 val. Nupilti vandenį, sudėti riešutus į maisto maišytuvą. Įpilti vandens, supilti citrinų sultis, įdėti česnaką. Viską suplakti iki vientisos masės. Tada sudėti gabaliukais supjaustytus bazilikus ir dar kartą viską gerai suplakti.

Pomidorų sriuba

Sudėtis: 3 pomidorai, 1 nedidelis agurkas, pusė raudonosios paprikos, 1 aitrioji paprika, 2 šakelės baziliko ir petražolių, pusė skiltelės česnako, Himalajų druskos, 2 šaukštai alyvuogių aliejaus.

Eiga: Į maisto maišytuvą sudėti gabaliukais supjaustytus pomidorus, agurkus, raudonąją papirką, česnakus, petražolių bei bazilikų lapelius, aitriąją papriką, įberti druskos. Gerai viską sumalti. Lėtai malant po truputį pilti alyvuogių aliejų. Sriubą supilti į lėkštę ir papuošti žalumynais bei pomidorų kubeliais.

Šokoladiniai pyragaičiai su įdaru

Sudėtis: 1 stiklinė migdolų riešutų, 1 stiklinė anakardžių riešutų, 5 didelės datulės, 3 šaukštai saldžiavaisio pupmedžio (arba kakavos) miltelių.

Įdarui: pusė banano, 1 šaukštas supjaustytos citrinos.

Eiga: Smulkintuvu labai smulkiai sumalti migdolų ir anakardžių riešutus. Datules supjaustyti ir sudėti kartu su saldžiavaisio pupmedžio milteliais į riešutų masę, gerai susmulkinti. Masė turi tapti lipni. Jeigu trūksta lipnumo – įpilti 2 šaukštus vandens. Paruošti įdarą – smulkiai supjaustyti bananus ir sumaišyti juos su smulkinta citrina. Iš riešutų masės padaryti 5 cm skersmens apskritimus. Ant jų dėti po pusę arbatinio šaukštelio įdaro ir sulipinti šonus, atvertus juos į viršų.