Ko gero, reiktų pradėti nuo paprasto klausimo: ar Lietuvai reikia specializuotos įstaigos, teikiančios pagalbą onkologiniams ligoniams?
Mano atsakymas būtų: vienareikšmiškai taip. Eurostat duomenimis, 2014 m. dažniausios mirties priežastys Europos sąjungoje buvo kraujotakos sistemos ligos ir vėžys. Mirtys nuo vėžio sudarė daugiau kaip ketvirtadalį (26,4 proc.) visų mirčių skaičiaus. Pasaulio sveikatos organizacija prognozuoja, kad per ateinančius dvidešimt metų naujų susirgimų vėžiu skaičius išaugs net 70 proc.
Remiantis Amerikos vėžio asociacijos prognozėmis, mirčių nuo vėžio iki 2030 m. padaugės 60 proc. Manau, kad pateikti skaičiai iškalbingi savaime ir jų komentuoti nereikia. Tačiau gali kilti klausimas, kuo gi vėžio gydymas skiriasi nuo, pavyzdžiui, diabeto ar kitos lėtinės ligos gydymo. Na, visų pirma, tuo, kad diabeto kontrolei dažniausiai pakanka šeimos gydytojo bei endokrinologo pastangų, o vėžį įveikti vienos specialybės gydytojų pastangų, deja, nepakanka.
Šiuolaikinis vėžio gydymas vis labiau tampa kompleksinis, laikmetį atitinkančio diagnostikos bei gydymo procese dalyvauja patologai, klinikinės laboratorijos specialistai, radiologai, onkochirurgai, chemoterapeutai bei radioterapeutai, o gydymo taktika – individualizuota, pritaikyta konkrečiam pacientui. Vėžio gydymo taktika aptariama multidisciplininiuose susirinkimuose, kuriuose dalyvauja aukščiau paminėtų specialybių gydytojai. Taigi sėkmingam vėžio gydymui reikalinga profesionalų komanda, kuri idealiu atveju turėtų būti susibūrusi po vienos gydymo įstaigos stogu.
Kokia gi situacija kalbant apie specializuotas vėžio gydymo įstaigas Europoje, JAV bei kitose šalyse? Pateiksiu tik keletą pavyzdžių – Royal Marsden (Didžioji Britanija), Christie (Didžioji Britanija), Gustave Roussy (Prancūzija), MD Anderson (JAV), Melanomos Institutas (Australija) – tai pasaulinius standartus atitinkantys, prestižiniai vėžio gydymo centrai, į kuriuos stažuotis ir semtis žinių važiuoja gydytojai iš kitų šalių, pacientai gydomi taikant naujausius gydymo būdus bei metodikas, aktyviai vystoma mokslinė veikla.
Tarkim, mano paminėti vėžio centrai Didžiojoje Britanijoje yra vieni didžiausių Europoje ir investicijos, kurias jiems skiria Nacionalinė sveikatos tarnyba (angl. National Health Service, Sveikatos apsaugos ministerijos Lietuvoje atitikmuo), yra vienos didžiausių tarp gydymo įstaigų, nes jų nauda visuomenei yra akivaizdi bei neginčijama.
Taigi norėtųsi palinkėti Sveikatos apsaugos ministerijos atstovams plačiau atmerkti akis ir apsidairyti, kas vyksta Europoje bei pasaulyje onkologijos srityje, racionalumo, priimant sprendimus, bei strateginio mąstymo, dėliojant prioritetus sveikatos apsaugos srityje.
Mano galva, reikėtų ne griauti Nacionalinį vėžio institutą, o galvoti apie tai, kaip stiprinti šią gydymo įstaigą, siekiant, kad artimiausioje ateityje savo teikiamų paslaugų spektru, kokybe bei moksline veikla nenusileistų mano paminėtiems tarptautinį pripažinimą turintiems vėžio gydymo centrams.
