Neseniai DELFI rašė apie tai, kad chemoterapiją, radioterapiją ir kitus šiandien įprastus vėžio gydymo būdus netolimoje ateityje pakeis per pastaruosius kelis dešimtmečius gerokai ištobulinta ir šiuo metu vis aktyviau taikoma imunoterapija.
Su redakcija susisiekęs medicinos mokslų daktaras, gydytojas-tyrėjas Oksfordo universitete Vincas Urbonas papasakojo, kuriose medicinos srityse tikimasi geriausių pasiekimų ir kodėl gydymas dendritinėmis ląstelėmis kelia abejonių.
Apie klinikinių tyrimų svarbą
„Nuo šių metu pradžios dirbu gydytoju-tyrėju Oksfordo universiteto Churchill ligoninėje Onkologijos ir Hematologijos departamente Ankstyvos fazės klinikinių studijų padalinyje. Ankstyvos fazės klinikinės studijos – tai pirmos bei antros fazės studijos, kuriose vertinama naujo dar neregistruoto vaisto ar vaistų kombinacijos saugumas bei efektyvumas. Didžiąją dalį mūsų centre vykdomų studijų sudaro pirmos fazės studijos, kuriose, kaip minėjau, vertinamas naujo vaisto ar vaistų derinio saugumas, todėl būdamas čia turiu galimybę stebėti naujausias tendencijas onkologijoje bei tiesiogiai dalyvauti gydymo šiais vaistais procese (Lietuvoje šiuo metu pirmos fazės klinikiniai tyrimai nevykdomi)“, - pasakojo V. Urbonas, studijas baigęs VU Medicinos fakultete bei Manchesterio universitete.
Medicinos mokslų daktaras sako suprantantis daugeliui kylantį natūralų klausimą - kam gi tos studijos reikalingos, jei teorinėmis žiniomis ir tyrimais su gyvūnais buvo įrodytas vieno ar kito vaisto veiksmingumas bei efektyvumas?
„Atsakymas yra labai paprastas. Nuo Hipokrato laikų galioja nuostata gydytojams, kuri skamba taip - primum non nocere (lot. pirmiausia nekenk). Taigi, siekiant nepakenkti pacientui ir vykdomos klinikinės studijos, kurių metu naujais vaistais gydomi pacientai aktyviai stebimi (vidutiniškai vienas – du vizitai per savaitę pirmos fazės klinikinių studijų metu), vertinama jų būklė, atliekami tyrimai, stebimi, vertinami ir koreguojami šalutiniai vaisto sukelti reiškiniai, koreguojama vaisto dozė, jei kyla būtinybė gydymas nutraukiamas, galiausiai vertinamas vaisto efektyvumas. Jei klinikinių tyrimų metu surinkti duomenys aiškiai rodo, kad tiriamo naujo vaisto rizika pacientui didesnė už teikiamą naudą, toks vaistas neregistruojamas ir šis vaistas pacientų nepasiekia“, - kalbėjo jis.
Šiuo metu šiame centre vyksta apie keturiasdešimt ankstyvos fazės klinikinių studijų. Kokios gi tendencijos vyrauja peržvelgus Oksfordo universitete vykdomas klinikines studijas?
„Daugumą šiuo metu vykdomų ankstyvos fazės studijų sudaro įvairūs imunoterapijos deriniai - imunoterapijos deriniai tarpusavyje ar deriniai su taikinine terapija, chemoterpija. Tarp imunoterapinių vaistų vyrauja taip vadinami imuninės patikros vietų slopintojai (ang. immune checkpoint inhibitors) – tai baltymai (monokloniniai antikūnai), kurie jungdamiesi prie paviršinių ląstelės struktūrų, esančių tiek ant vėžinės, tiek ant imuninės sistemos ląstelių (T limfocitų) “išjungia” signalus, kurie slopina T limfocitus, ko pasekoje T limfocitai aktyvuojasi ir ima naikinti vėžines ląsteles. Jau turime ir registruotų šio tipo imunoterapinių vaistų, kurie sėkmingai taikomi melanomos, plaučių, inkstų, šlapimo pūslės vėžio gydyme.
Taikininė terapija skiriama vėžinės ląstelės genominių pokyčių (mutacijų) padariniams, kurie dažniausiai pasireiškia nekontroliuojamu vėžinės ląstelės dalinimusi, slopinti. Tarp taikininės terapijos derinių su imunoterapija vyrauja vaistai, kurie slopina RAS/RAF/MEK/ERK bei PI3K/Akt/mTOR taip vadinamus aktyvacijos kelius (ang. pathways). Kalbant apie chemoterapiją, vyrauja modifikuoti chemoterapiniai preparatai, pvz. sujungti su baltymu nešėju, kurio pagalba didesnė vaisto koncentracija gali patekti į naviką, vaistas sukelia mažiau pašalinių reiškinių bei tampa efektyvesnis“, - pasakojo V. Urbonas.
Einama paprastesniu keliu
Visai neseniai DELFI perskaitęs straipsnį apie tai, kad Lietuvoje onkologiniai ligoniai sėkmingai gydomi dendritinių ląstelių pagalba, medicinos mokslų daktaras pripažino nesantis taip optimistiškai nusiteikęs šia imunoterpijos rūšimi.
„Dendritinės ląstelės imunologams žinomos jau daugiau kaip keturiasdešimt metų, kai 1973 m. Cohn ir Steinman atrado šias ląsteles, na ir taip pat niekas turbūt neims prieštarauti, kad šios ląstelės yra vienos iš svarbiausių, indukuojant antinavikinį imunitetą, kurio pagrindą sudaro T limfocitai. Pirmos klinikinės studijos su šiomis ląstelėmis buvo atliktos 1990 m. ir nuo to laiko daugelis studijų buvo vykdoma, siekiant įrodyti šių ląstelių efektyvumą gydant įvairios lokalizacijos vėžius. Dauguma studijų buvo atlikta su pacientais, sergančiais melanoma, priešinės liaukos, inkstų vėžiu bei glioma. Drįsčiau teigti, kad daugumos šių studijų rezultatai buvo ne tokie, kokių tikėtasi. Šiuo metu turime vienintelę dendritinių ląstelių vakciną, kuri yra registruota Europoje bei JAV ir skirta metastatinio priešinės liaukos vėžio gydymui, tačiau nei Lietuvoje, nei Didžiojoje Britanijoje kasdieninėje klinikinėje praktikoje ji nėra taikoma“, - pabrėžė pašnekovas.
Jo manymu, didžiausia problema yra ta, kad šios ląstelės yra tik tarpininkai, informacijos apie atitinkamo naviko baltyminius produktus nešėjai T ląstelėms, kurios, jei yra kryptingai informuojamos, tampa aktyvios ir atlieka naviko naikinimą.
„Tačiau indukuoti tą kryptingą informacijos pateikimą T ląstelėms laboratorinėmis sąlygomis, yra pakankamai sudėtinga, todėl ir daugumos klinikinių studijų rezultatai nėra tokie optimistiniai bei pozityvūs, kokių norėtųsi. Šiuo metu daugelyje studijų bandoma eiti paprastesniu keliu, t.y. koncentruotis ne į tarpines ląsteles, bet į tas, kurios naikina vėžines ląsteles – T limfocitus “žudikus” (ang. killers). Ir kaip jau minėjau prieš tai, tarp imunoterapinių vaistų – tiek patvirtintų, tiek esančių tyrimų fazėje - vyrauja imuninės patikros vietų slopintojai (angl. Immune checkpoint inhibitors),kurie tiesiogiai be tarpininkų aktyvuoja T ląsteles ir kurių efektyvumas daugelio lokalizacijų vėžio gydyme yra įrodytas ir neginčijamas“, - DELFI dėstė gydytojas-tyrėjas.
Apibendrindamas V. Urbonas pažymėjo, kad gyvename įrodymais pagrįstos medicinos eroje, o tai reiškia, kad įrodymai apie vaistus ar vaistų derinius surenkami klinikinių studijų metu.
„Taigi manau, kad kiekvienas onkologinis pacientas turėtų būti gydomas registruotais vaistais, apie kurių dozavimą, poveikį, efektyvumą ir šalutinius reiškinius jau žinome iš atliktų studijų surinktų duomenų, o jei vaistas yra naujas ir dar neregistruotas, gydymas šiuo vaistu turėtų būti vykdomas tik klinikinės studijos rėmuose, kuri padėtų ne tik surinkti reikiamą informaciją apie vaistą, bet ir užtikrintų saugumą pacientui“, - reziumavo jis.
Šis straipsnis yra socialinės akcijos „Kylame į kovą su vėžiu“, kurį inicijavo Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija kartu su Delfi, dalis. Plačiau apie akciją čia.