Žinia pasiekė atsitiktinai
Pasak Oskaro mamos Sandros Rimkutės, žinia, jog jos sūnus turi įgimtą širdies ydą ir jam prireiks organo transplantacijos, buvo ne tik netikėta, tačiau ir išsiaiškinta visiškai atsitiktinai.
„Gal net nebūtume žinoję, kad turime problemų su širdimi, jei Oskaras nebūtų sukarščiavęs. Skambinome į greitąją pagalba pasikonsultuoti, ką daryti. Mums buvo išsiųsta greitoji pagalba. Taip patekome į ligoninę, kur gydytojai pastebėjo šį tą rimtesnio nei tik temperatūra, atliko tyrimus. Jų manymu, Oskarui buvo padidėjusi čiobrialiaukė. Niekam net nekilo mintis apie širdies problemas“, – pasakoja paciento mama.
– Kiek vėliau patekome į Kauno klinikas, kur sužinojome, jog sūnaus širdis visgi yra gerokai padidėjusi, o vienintelė vieta, kur mums gali padėti yra Santaros klinikos. Taip ir atsidūrėme šių gydytojų globoje.“
Santaros klinikose Oskaras pateko į gydytojų rankas ir sužinojo savo diagnozę – vainikinės arterijos atsišakojimas iš plaučių arterijos – įgimta širdies yda, palaipsniui sutrikdžiusi širdies raumens mitybą.
Pasak Santaros klinikų vaikų kardiologės daktarės Ritos Sudikienės, vos gimęs vaikas atrodė visiškai sveikas, o ši problema vystėsi pamažu, tad laiku nebuvo pastebėta.
„Įgimtos širdies ydos yra itin retas atvejis, o jų rūšių – daugybė. Šiuo atveju tai buvo neteisingas širdį maitinančios kraujagyslės atsišakojimas, jos eiga. Kai Oskaras atvyko pas mus ir nustatėme diagnozę, jo širdies raumens silpnumas buvo didžiulis. Tikėtis sėkmingos operacijos tokiu atveju jau nebegalėjome – jis su savo širdele susitvarkęs nebūtų. Jam itin pasisekė, kad donorinė širdis atsirado nepaprastai greitai – maždaug per mėnesį“, – pasakojo gydytoja.
Širdis skraidinta iš Latvijos
Tai, jog Oskaro širdies donoras atsirado per tokį trumpą laiką, nors įprastai pacientams tenka laukti apie metus, galima vadinti stebuklu. Tačiau tam, kad šis stebuklas įvyktų, reikėjo ir didžiulės medikų komandos, jų patirties bei profesionalumo. Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) sraigtasparnio pilotai dukart tūpė greta Santaros klinikų esančiame žiede – naktį paimdami medikus, keliaujančius į Rygą išimti donorinės širdies, ir ankstų rytą pargabendami juos atgal su transplantacijai parengtu organu.
Pasak Santaros klinikų Vaikų anesteziologijos-reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjo Virginijaus Jakučio, atliekant transplantaciją kiekvieną kartą dalyvauja skirtingas medikų ir medicininio personalo skaičius – priklausomai nuo situacijos, jos sudėtingumo.
„Esame suskaičiavę apie 30 tiesioginiai transplantacijoje dalyvaujančio personalo, tačiau kur dar tie, kurie atlieka nematomus darbus – pavyzdžiui, radiologas, aprašinėjantis nuotraukas, arba laboratorijose dirbantis personalas. Tad bendras visų prisidedančių skaičius greičiausiai siekia ir pusę šimto“, – teigia gydytojas.
Šios komandos dėka, po sėkmingai atliktos transplantacijos, šiandien Oskaro krūtinėje plaka nauja širdis. Mažojo paciento tėvai, Sandra Rimkutė ir Laurynas Butanavičius, atvirai džiaugiasi sėkmingai įvykusia sudėtinga procedūra ir dėkoja medikams, išgelbėjusiems jos sūnaus gyvybę.
„Šiandien jaučiamės gerai, džiaugiamės, nors kartais pagalvoju, kad galbūt dar kiek per anksti. Dienos kol kas bėga čia, ligoninėje, geriame vaistus, kontroliuojame mitybą, nuolatos esame po padidinamuoju stiklu ir kompetentingų gydytojų priežiūroje. Pamažu kartais pasirodo ir viltis Naujuosius metus jau sutikti savo namuose“, – viltimi dalijasi Oskaro mama.
Transplantacija nėra tik operacija
Pasak gydytojo V. Jakučio, organo transplantacijos procesas yra gerokai sudėtingesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio – lemiamu faktoriumi čia tampa laikas bei visų proceso dalių sinchronizacija. Nors širdį persodinti stengiamasi kuo greičiau, tačiau optimalus laikas, kiek ji gali išbūti be kraujotakos, svyruoja apie 5 valandas. Įvertinus atstumą ir turimus laiko išteklius pasirenkama ir organo transportavimo priemonė – greitosios pagalbos automobilis, lėktuvas arba, kaip šiuo atveju, sraigtasparnis.
„Organo paėmimo procedūros sudėtingumą lemia būtinybė širdį išimti nesutrikdant kraujotakos – kitu atveju bus pažeistas pats organas. Kartais paimama ne tik širdis, bet ir kepenys, inkstai ar kiti organai. Tokiu atveju procedūra tampa dar ilgesnė ir sudėtingesnė. Mano vaidmuo – užtikrinti donoro kraujotakos stabilumą organo paėmimo metu, saugiai ją transportuoti. Atvykus į vietą, organas yra įsodinamas recipientui, kurio operacija jau būna prasidėjusi.
Suderinti šiuos laikus yra nemažas iššūkis, ypač jei organas gabenamas iš toliau, kadangi taip tampa sunkiau numatyti laiką. Transplantacija nėra tik operacija. Tai – procesas, besitęsiantis parą, o kartais ir daugiau – nuo informacijos apie donoro širdį gavimo iki pat jos ėmimo plakti kitame kūne momento“, – sako V. Jakutis.
Gydytojas pabrėžia, jog nors rizikos, kylančios gabenant organą, atrodo didelės, jos tokios yra tik iš pirmo žvilgsnio.
„Techninės rizikos neprilygsta toms, kurios tyko paimant širdį, transplantacijos metu ar jai jau praėjus – kad kažkas nepavyks, kad prisiūta širdis nepajėgs plakti. Nors pasitaiko atvejų, kai dėl techninių kliūčių neleidžiama pakilti sraigtasparniui ar kai skrendant į Latviją sužinai, jog pilotai nėra tikri, kad oro sąlygos leis pakilti ir grįžti atgal. Aišku, tuomet visada turime alternatyvą sėsti į greitosios pagalbos automobilį, tačiau jei oro sąlygos prastos – skubėti, lėkti įjungus švyturėlius taip pat ne visuomet galime. Tai rizikinga tiek mums patiems, tiek ir transportuojamam organui“, – teigia V. Jakutis.
Gyvenimas tarp atmetimo ir infekcijos
Pasak gydytojos R. Sudikienės, patys sudėtingiausi ir pavojingiausi yra pirmieji metai, kadangi šiuo laikotarpiu išlieka didžiausia organo atmetimo tikimybė. Visgi visas šių pacientų gyvenimas po transplantacijos yra laviravimas siaura riba tarp organo atmetimo ir organizmo infekcijos.
„Infekcija savaime provokuoja organo atmetimą, o šiems pacientams jos būdingos tokios, kuriomis mes tiesiog nesergame. Netgi mikroflora, esanti mūsų burnose ir visiškai nekenkianti mūsų organizmams, jiems lengvai gali tapti patologine. Tai – ypatingos priežiūros ir žinių reikalaujantys pacientai“, – teigia gydytoja.
– Kai nesusiduriama su atmetimu arba infekcija, mes matome sveiką vaiką – jis gerai jaučiasi, gali lankyti mokyklą, vėliau studijuoja, laisvai keliauja po pasaulį. Tačiau visą gyvenimą būtina laikytis tam tikrų atsargumo priemonių ir būti stebimam medikų.“
Požiūris į donorystę keičiasi
Gydytojai džiaugiasi galėdami stebėti kintantį visuomenės požiūrį į donorystę, tačiau pastebi, jog dažnai pasitaiko ir paciento bei jo šeimos narių nesutarimo ar priešpriešos šiuo klausimu.
„Per visus šiuos metus, kuriuos čia dirbame, stebime itin ryškią požiūrio į patį donorystės procesą kaitą. Abejingumo nuolat mažėja, galbūt žmonės ima suprasti, jog nežinia, kada ir jiems patiems to aukojamo organo gali prireikti. Tai, kad pavyksta gauti trūkstamus organus vaikams, kas visame pasaulyje įvardinama kaip sudėtingiausia užduotis, yra visuomenės didėjančio sąmoningumo ir brandos ženklas“, – džiaugiasi gydytoja R. Sudikienė.
– Tačiau dažnai susiduriame su situacija, kad paciento, netgi iš anksto turėjusio donoro kortelę, šeima apie tai nieko nežino, o sužinojus patiria šoką. Situaciją paprastai aštrina tai, kad tai būna jaunas žmogus, mirtis staigi, netikėta. Tam tikra prasme artimieji ima priešintis išėjusio žmogaus valiai. Tačiau, tokiu atveju, siekiant užglaistyti kilusį konfliktą, dažniau atsižvelgiama į artimųjų poziciją, o ne paskutinę paciento valią.“