Ir jau daugelį metų jų tyrimų rezultatai labai skirtingi ir dažnai prieštaringi. Bendra išvada, jei apie tokią apskritai galima kalbėti, yra ta, kad įprastų mobiliųjų telefonų poveikis sveikatai veikiausiai yra labai nedidelis, jei apskritai yra. Tačiau sudėtinga įrodyti, kad jo nėra. Todėl klausimas ir lieka atviras, rašo žurnalo „The Atlantic“ žurnalistė Adrienne LaFrance.
Atsakymo į šį klausimą paieškos kol kas buvo klaidžios ir ne itin vaisingos – jau vien dėl to, kad mobilieji telefonai yra palyginti naujas dalykas. Bendrovės „Pew Research Center“ duomenimis, šiandien mobiliaisiais telefonais naudojasi 95 proc. amerikiečių. Atsižvelgiant į tai, kad 2000-aisiais besinaudojančiųjų jais buvo vos 28 procentai (taip nurodoma kito tyrimo medžiagoje), padarytas šuolis vertintinas kaip išties milžiniškas.
Reikalaujama sugriežtinti taisykles
2008 m. žurnale „Environmental Health Perspectives“ vėžio profilaktikos specialistas, tyrėjas ir konsultantas M. Nathanielis Meadas yra rašęs, kad „spinduliuotės sukeliami smegenų augliai paprastai išsivysto per maždaug 10–15 metų“, o mobiliaisiais telefonais pradėta masiškai naudotis prieš mažiau negu du dešimtmečius. Todėl nieko keista, kad kol kas jokio ūmaus piktybinių smegenų auglių – būtent į tokio pobūdžio susirgimus veikiausiai būtų atkreiptas didžiausias dėmesys, jei paaiškėtų, kad mobilieji telefonai iš tiesų sukelia vėžį, – padažnėjimo neužfiksuota.
Kadangi mobilieji telefonai neskleidžia tokios spinduliuotės, kuri galėtų nulemti kokias nors žmogaus DNR mutacijas (kaip kad atsitiktų, pavyzdžiui, sprogus branduolinei bombai), mokslininkai, atlikdami tyrimus, gilinasi į kitus su spinduliuote susijusius klausimus.
Ankstyvuosiuose šios srities tyrimuose daryta prielaida, kad mobiliųjų telefonų skleidžiama spinduliuotė gali būti kenksminga žmogaus ląstelėms, nes sušildo supančius audinius. Ši prielaida grįsta tuo, kad dauguma žmogaus audinių sudaryti iš vandens molekulių, o radijo bangos gali padidinti vandens temperatūrą. Tačiau dabar tyrėjai mėgina išsiaiškinti, ar mobiliųjų telefonų skleidžiama spinduliuotė gali pakenkti žmogui, jei ląstelės vis dėlto nesušyla.
Apstu mokslininkų, sprendimų priėmėjų ir – visiškai nieko nuostabaus – belaidžio ryšio technologijų bendrovių atstovų, teigiančių, esą nėra jokio pagrindo nerimauti dėl to, kad mobilieji telefonai galėtų būti vėžio priežastimi. Pasak jų, įrodymų, kad šiuos dalykus sieja priežastinis ryšys, tiesiog nėra. Ir taip yra ne dėl to, kad per mažai stengiamasi šį ryšį aptikti. Keliais didelio masto šios srities tyrimais, kuriais siekta surasti ryšį tarp mobiliųjų telefonų ir vėžio, jokios koreliacijos nenustatyta (nuorodos į du daugiausia dėmesio sulaukusius plačios apimties tyrimus, kuriais ryšio buvimo įrodymų neaptikta, yra čia ir čia). Šiuo metu laukiama Londono imperatoriškojo koledžo (Jungtinė Karalystė) tyrėjų atliekamo tyrimo, aprėpiančio penkias Europos valstybes, išvadų – juo siekiama išsiaiškinti galimą ilgalaikio naudojimosi mobiliaisiais telefonais poveikį sveikatai.
Tačiau tai jokia paguoda tiems, kuriems neramu. 2015 m. beveik 200 mokslininkų iš viso pasaulio pasirašė atvirą laišką, kuriame paragino Jungtines Tautas ir Pasaulio sveikatos organizaciją sugriežtinti taisykles, susijusias su belaidžio ryšio technologijomis ir visuomenės sveikata.
Susirūpinimą mokslininkai išreiškė ne tik dėl mobiliųjų telefonų, tačiau ir dėl tokių prietaisų kaip vadinamosios mobiliosios auklės, maršruto parinktuvai, belaidžiai telefonai ir kt.
Net ir išsamūs tyrimai nemažai kritikuojami
Praėjusią gegužę grupė tyrėjų žurnale PLOS ONE paskelbė plačios aprėpties tyrimo rezultatus, kuriais patvirtinama sąsaja tarp ilgalaikio naudojimosi mobiliaisiais telefonais ir rizikos, kad gali išsivystyti glioma – auglių rūšis, kuriai priskiriama ir glioblastoma. Vis dėlto, pasak straipsnio autorės, nustatytosios sąsajos patikimumas kelia nemažų abejonių. Tyrėjai naudojosi vienuolikos jau atliktų tyrimų duomenimis, aprėpiančiais 1980–2016 metų tarpsnį, tačiau jie patys pripažįsta, kad įrodymų nėra gausu ir kad nemaža dalis duomenų – prastos kokybės. Turbūt daugiausia abejonių tyrimo patikimumu sukelia išvadų teiginys, esą šiuo klausimu būtina atlikti daugiau tyrimų, rašo A. LaFrance.
Tyrimais nustatyta, kad žiurkių patinams, kurie dvejus metus maždaug po devynias valandas kasdien buvo veikiami mobiliųjų telefonų spinduliuotės, dažniau išsivysto dviejų tipų piktybiniai augliai, įskaitant gliomą.
Kitais tyrimais taip pat patvirtinta, kad tarp ilgalaikio naudojimosi mobiliaisiais telefonais ir gliomos esama tam tikro ryšio – ypač tarp tiriamųjų, kurie įpratę savo mobilųjį visada laikyti prie tos pačios ausies. Pavyzdžiui, 2010 m. žurnale „International Journal of Epidemiology“ paskelbtoje tyrimo medžiagoje nurodoma, kad žmonėms, kurie mobiliaisiais telefonais naudojasi intensyviausiai, t. y. apie 30 minučių per dieną dešimties metų laikotarpiu, gliomos rizika padidėja 40 proc., palyginti su tais, kurie mobiliaisiais naudojasi rečiau.
Tačiau ir šis tyrimas sukritikuotas dėl trūkumų. Pavyzdžiui, bendras visų mobiliųjų telefonų naudotojų gliomos rizikos lygis nustatytas įtartinai žemas. Tyrėjų spėjimu, taip galėjo nutikti dėl potencialių dalyvių šališkumo priimant sprendimą dėl dalyvavimo tyrime. Jų teigimu, šis reiškinys pastebimas todėl, kad atitinkama liga sergantys žmonės vieni yra labiau, kiti – mažiau linkę dalyvauti su ta konkrečia liga susijusiuose tyrimuose.
Atlikdami tokio pobūdžio tyrimus, su šališkumo problema tyrėjai susiduria dažnai. Pasak jų, žmogaus prašyti tiksliai prisiminti, prie kurios ausies per pastaruosius 10 metų jis laikė telefoną, yra vargu ar prasminga. Maža to, žmogaus prašoma šį įprotį prisiminti tokioje aplinkoje, kuri jam peršte perša mintį, kad tarp naudojimosi telefonu ir vėžio egzistuoja ryšys. Neįmanoma atsakyti, kaip šios aplinkoje vyraujančios užuominos apie mobiliųjų telefonų ir vėžio sąsajas gali paveikti žmogaus gebėjimą įvertinti savo elgesio ypatumus.
Nemažai klausimų tyrėjams kelia ir tai, kaip mobilieji telefonai gali paveikti vaikus, visaverčiais šių prietaisų naudotojais tampančius jau ankstyvoje vaikystėje. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad toks reiškinys fiksuojamas pirmą kartą istorijoje. Atsakyti į šiuos klausimus vis dar neleidžia tinkamos metodikos stoka.
Telefonus – ne į kišenes, o kuo toliau nuo kūno
Žmonių naudojimosi mobiliaisiais telefonais įpročiai, o taip pat ir patys telefonai nuolat keičiasi. Vis daugiau žmonių ima jais naudotis grįsdami savo apsisprendimą tuo, kad esą naujesni telefonų modeliai skleidžia mažiau radijo bangų negu jų pirmtakai. Gali būti, kad su mobiliaisiais siejama rizika sveikatai mažėja dar ir dėl to, kad vis populiariau darosi susirašinėti arba skambinti vaizdo režimu – abiem atvejais telefonas laikomas bent rankos atstumu, o ne prie galvos.
Atsižvelgdami į tai, kad duomenų, kuriais būtų galima pagrįsti mobiliųjų telefonų ir vėžio sąsają, esama pernelyg menkų, tie, kuriems rūpi vartotojų sveikata, teigia, kad žmonės turėtų bent retkarčiais naudotis laisvų rankų įranga, o telefonus nešiotis ne kišenėse, o užrašinėse arba specialiuose prie diržo tvirtinamuose dėkluose. „Tai ypač svarbu, kai mobilusis ryšys yra silpnas – kai telefone rodoma vos viena padala, – praėjusiais metais portale consumerreports.com rašė sveikatos temų apžvalgininkė Jeneen Interlandi, – nes tuomet telefonas gali veikti intensyviau.“
Kaip nurodo straipsnio autorė A. LaFrance, Jungtinių Amerikos Valstijų maisto ir vaistų administracija savo tinklalapyje skelbia, esą rizika susirgti vėžiu dėl mobiliųjų telefonų poveikio „greičiausiai yra labai maža“, nors tikslių duomenų nėra. Vis dėlto, kad radijo bangų poveikis būtų kuo mažesnis, tarnyba pataria naudotis laisvų rankų įranga – maža ką.