Nepakankama padidėjusio kraujo spaudimo kontrolė gali tapti mirties priežastimi, todėl kiekvienas iš mūsų turėtų pasirūpinti ankstyva padidėjusio kraujospūdžio diagnostika ir gydymu, rašoma pranešime spaudai.
Sergamumo mastai didėja
Sergamumo arterine hipertenzija statistika grėsminga. Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, situacija Lietuvoje blogėja – nuo 2004 m. sergamumas išaugo beveik dvigubai.
Skaičiuojama, kad hipertenzija serga maždaug keturi iš dešimties suaugusiųjų. Taip pat 33 proc. mirčių lemia pirminės arterinės hipertenzijos komplikacijos.
Hipertenzija skirstoma į pirminę ir antrinę. Pirminė hipertenzija – tai įvairių aplinkos ir genetinių veiksnių poveikio pasekmė žmogaus organizmui. Antrinė hipertenzija nustatoma tada, kai žinoma tiksli ligos priežastis, pavyzdžiui, tai gali būti įgimtas inkstų kraujagyslių susiaurėjimas, įvairios endokrininės, inkstų ligos ir kita. Žinant priežastį, liga gydoma gana sėkmingai. Deja, antrinė hipertenzija tesudaro apie 5–10 proc.
Kodėl turime stebėti kraujospūdį?
Medicinos diagnostikos ir gydymo centro, įsikūrusio V. Grybo gatvėje Vilniuje, gydytoja kardiologė Vidmanta Milašienė atkreipia dėmesį, jog „10 mmHg padidėjęs arterinis kraujo spaudimas iki 30 proc. padidina riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, 7 kartus dažniau pasireiškia galvos smegenų kraujotakos sutrikimai (pavyzdžiui, insultas), 4 kartus dažniau sergama širdies išemine liga, 2 kartus dažniau pažeidžiamos kojų kraujagyslės“.
Kai spaudimas pakyla staiga, kad ir nežymiai, žmogus iškart pajunta negalavimus: svaigsta galva, ją skauda, kartais jaučiami nedideli skausmai širdies plote, stiprus širdies plakimas, gali atsirasti dusulys, kūno drebėjimas, tirpimas, regos sutrikimų. Kai kraujospūdis kyla pamažu, keletą metų, žmogus gali nejausti jokių simptomų, nes kraujagyslės spėja adaptuotis. Tačiau ilgainiui pasireiškia širdies ir kraujagyslių ligos.
Padidėjusio arterinio kraujospūdžio rizikos veiksniai
Prie nekoreguojamų rizikos veiksnių priskiriamas žmogaus amžius (senstant kraujospūdis didėja dėl mažėjančio kraujagyslių elastingumo), lytis (moterys iki 60 metų rečiau serga arterine hipertenzija) ir paveldimumas. Tikimybę susirgti arterine hipertenzija taip pat padidina genetiniai veiksniai – jeigu šia liga sirgo tėvai, vaikams taip pat yra didesnė rizika susirgti. Koreguojami veiksniai yra nutukimas, padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje, rūkymas, alkoholio vartojimas, mažas fizinis aktyvumas, gausus druskos vartojimas.
Ką reiktų žinoti prieš matuojant kraujospūdį?
Kraujospūdis – tai kraujo spaudimas į kraujagyslių sieneles. Sistolinis kraujospūdis (dar vadinamas viršutiniu) visada yra aukštesnis, o diastolinis (apatinis) – žemesnis. Sistolinis kraujospūdis matuojamas širdies susitraukimo metu. Tai yra didžiausias tuo metu kraujo spaudimas į sieneles. Diastolinis kraujo spaudimas matuojamas, kai širdis atsipalaiduoja. Tai – žemiausias tuo metu kraujo spaudimas į kraujagyslių sieneles. Kraujo spaudimas nėra pastovus – jis kinta dėl įvairių biologinių, emocinių ir aplinkos veiksnių.
Bazinis kraujo spaudimas nustatomas ryte, esant ramybės būsenos. Sunkiai dirbant, sportuojant, patyrus stresą, spaudimas pakyla, tačiau ramybės metu ar miegant jis sumažėja.
Neturintys sveikatos sutrikimų asmenys kraujospūdį turėtų matuotis keletą kartų per savaitę įprastinėje aplinkoje, atsipalaidavę, po dešimties minučių ramaus sėdėjimo. Vyresnio amžiaus, turintys antsvorio, sergantieji cukriniu diabetu ir inkstų ligomis, nėščiosios tai turėtų daryti du kartus per dieną – ryte ir vakare. Jei jums nustatė hipertenziją, svarbu reguliariai matuoti kraujospūdį ir gautus duomenis surašyti į tam skirtą lentelę. Pagal juos gydytojas gali tiksliau parinkti vaistų dozes, tinkamiausius medikamentus.
Kardiologė V. Milašienė pastebi, kad arterinio kraujo spaudimo rodmenys, uždėjus aparatą ant skirtingų rankų, gali skirtis 10–20 mmHg, tad patariama matuoti ant tos rankos, kur rezultatai būna blogesni.
Skirtingi kraujospūdžio rezultatai namuose ir pas gydytoją
„Namuose paciento neveikia veiksniai, kurie sukelia fizinę arba nervinę įtampą. Jam nereikia laukti eilėje prie gydytojo kabineto. Gydymo įstaigoje gali atsirasti „baltojo chalato“ hipertenzija – kai paciento kraujospūdis pakyla dėl nevalingai padidėjusios įtampos pamačius gydytoją. Ši būklė būdinga apie 10 proc. visos populiacijos. Tokiais atvejais pacientams pritvirtinamas nešiojamasis prietaisas, kuris matuoja ir įrašinėja kraujo spaudimą 24 valandas“, – pasakojo gydytoja V. Milašienė.
Kaip sėkmingai kontroliuoti padidėjusį kraujospūdį?
Atlikti moksliniai tyrimai parodė, kad kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo geresnių rezultatų pasiekiama. Pirminė arterinė hipertenzija – nepagydoma liga, todėl labai svarbu sureguliuoti kraujo spaudimą, kol neišsivystė komplikacijos. Arterinė hipertenzija gydoma antihipertenziniais vaistais.
Jų yra kelios grupės. Kokius vaistus skirti ir kada juos keisti kitais, gydytojas nuspręs įvertinęs paciento tyrimų – elektrokardiogramos, širdies echoskopijos, krūvio mėginio, akių dugno, skydliaukės ir inkstų funkcijos – rezultatus. Jei po savaitės gydymo kraujo spaudimas normalizuojasi, galima teigti, kad vaistai parinkti tinkamai, tačiau būtina tęsti gydymą.
Nemedikamentinis gydymas dažnai taikomas ankstyvesnėje ligos stadijoje. Tuomet vertinamas žmogaus gyvenimo būdas, mityba, rekomenduojama numesti svorio, mažinti suvartojamos druskos kiekį, mankštintis, vengti streso. Jeigu pabandžius šį gydymo būdą kurį laiką rezultatų nepasiekiama, skiriama medikamentų. Vyresnio amžiaus žmonėms, kraujospūdžiui esant 150/100 mmHg ir didesniam, medikamentų skiriama iškart. Svarbu reguliariai ir taip, kaip nurodyta, vartoti paskirtus medikamentus bei nuolat stebėti arterinį kraujospūdį. Kraujospūdis gali normalizuotis, tačiau gydymą būtina tęsti.
Nors arterinė hipertenzija neišgydoma, laikantis visų gydytojo nurodymų, kontroliuojant kraujospūdį ir koreguojant rizikos veiksnius, galima išvengti didesnių problemų – pavyzdžiui, insulto tikimybė sumažėja net 40 procentų. Labai svarbu, kad sergantieji šia liga suprastų arterinės hipertenzijos gydymo svarbą, laikytųsi gydytojo nurodymų ir patys aktyviai dalyvautų gydymo procese.