Skaičiuojama, kad Lietuvoje 2 iš 10 žmonių gali būti užsikrėtę hepatito C virusu, kuris yra sunkus ir sunkiai atpažįstamas. Nuo 1993 metų Lietuvoje išaiškinta apie 10-15 tūkst. šios ligos atvejų, tačiau, medikų teigimu, tokių žmonių yra tris kartus daugiau.
Prie to prisideda ir mitai, esą Hepatitu C užsikrečia tik narkotines medžiagas vartojantys asmenys.
Pasak prof. habil. dr. Jono Valantino, VUL Santaros klinikos Hepatologijos, gastroenterologijos ir dietologijos centro direktoriaus, Europoje išaiškinama 42-43 proc. sergančiųjų, kai tuo metu Lietuvoje – tik 12-13 proc. Mus pagal sergamumo šia liga nustatymą lenkia ir kaimyninės šalys Latvija ir Estija, kurių rodikliai atitinka Europos vidurkį.
Užkrečiamų ligų ir AIDC centro direktoriaus prof. dr. Sauliaus Čaplinsko teigimu, nors oficialiai registruojamas sergamumas ūmiais hepatitais Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį mažėja, tačiau užsikrėtusiųjų hepatitų virusais ir sergančiais lėtiniais hepatitais gali būti kur kas daugiau, nes dviem trečdaliams žmonių ši liga nesukelia jokių simptomų ir susirgimai dažniausiai išaiškinami atsitiktinai ir, deja, ligai įžengus į komplikacijų stadiją.
„Todėl reikėtų pasikalbėti su šeimos gydytoju apie galimą asmeninę riziką ir, esant jai, atlikti pirminius kraujo tyrimus dėl hepatito C viruso. Pirmiausia susirūpinti turėtų tie, kurie turėjo įvairių invazinių medicininių procedūrų, nors kartą yra vartoję švirkščiamuosius narkotikus, turintys tatuiruočių, dažnai atliekantys manikiūrą, pedikiūrą, odontologijos procedūras, ypač ten, kur pažeidžiamos instrumentų dezinfekcijos ir sterilizacijos taisyklės“, – pažymėjo prof. dr. S. Čaplinskas.
„Lėtiniu hepatitu C sergančiųjų ligonių išaiškinamumas yra nepakankamas hepatito pirminėje sveikatos priežiūros grandyje. Šeimos gydytojai turėtų labiau atkreipti dėmesį į rizikos veiksnius, kurie būdingi užsikrėtusiems šia infekcija“, – pabrėžė J. Valantinas.
Pataria pasitiktinti
Hepatito C virusas plinta per kraują ir kitus organizmo skysčius, tad rizikos grupėms pirmiausia priskiriami intraveninius narkotikus vartojantys, kalinimo įstaigose buvę žmonės, taip pat – medicinos darbuotojai. Tačiau juo serga ne tik šie žmonės.
Vakarų šalyse būtent šios gyventojų grupės sudaro didžiausią sergančiųjų hepatitu C dalį, bet Lietuvoje situacija kiek kitokia: daug mūsų žmonių viruso aukomis tapo prieš kelis dešimtmečius dėl nesaugių procedūrų medicinoje.
„Vakarų Europos šalyse vienkartiniai medicininiai instrumentai buvo pradėti naudoti 15–20 metų anksčiau nei Lietuvoje, todėl ten užsikrėtimo kelias perpilant kraują ir jo komponentus nustatytas tik mažai daliai infekuotų žmonių. Lietuvoje didžiausią ligonių, užsikrėtusių iki 1994 m., grupę sudaro būtent tie, kuriems virusas buvo perduotas įvairių medicininių procedūrų metu“, – sako LSMU Gastroenterologijos klinikos vadovas prof. Limas Kupčinskas.
Hepatito C viruso sukeliamos kepenų ligos vystosi lėtai ir be požymių, todėl žmogus ilgus metus gali nė neįtarti, kad rimtai serga. Nustatyta, kad kepenų cirozė išsivystyto vidutiniškai per 25 metus, kepenų vėžys – per 30 metų.
„Tik dabar susiduriame su kepenų ciroze ir vėžiu sergančiais ligoniais, kurie davė kraujo arba buvo operuoti dar sovietmečiu. Apie pusė pacientų, Vilniaus ir Kauno klinikose laukiančių kepenų persodinimo, yra sergantieji lėtiniu virusiniu hepatitu C.“, – sako prof. L. Kupčinskas.
Pasak jo, hepatito C gydymas šiuo metu gali būti vadinamas mokslo sėkmės istorija. Jei anksčiau naudoti vaistai išgydydavo tik 40 proc. sergančiųjų, tai naujausi vaistai, kurie pradėti naudoti nuo 2015 metų, leidžia išgydyti 99 proc. sergančiųjų.
Gydytojo nuomone, sėkmingai įdiegus naujas technologijas, galima pakartoti tokią medicininės sėkmės istoriją, kaip buvo su raupais, kurių viruso plitimas buvo išnaikintas.
Profesorius pastebi, kad iki šiol buvęs sudėtingas, metus trukęs gydymas, kurį dažnai lydėdavo sunkios komplikacijos, dabar trunka tris mėnesius, be to, neturi sunkių pasekmių. Žmogus gydymą pereina greitai ir lengvai.
Tačiau profesorius pastebi, šiuo metu valstybės kompensuojamas gydymas tik antros stadijos hepatito C infekcijai, o pirmos stadijos užsikrėtusieji turi gydymą apmokėti patys.
Tyrimų duomenimis, 20–25 proc. užsikrėtusiųjų hepatito C virusu suserga kepenų ciroze, o apie 7–8 proc. – kepenų vėžiu. Kadangi kepenyse nėra nervinių receptorių, prasidėjus lėtinei ligai žmogus nejaučia jokių skausmų.
2016 metų gegužę Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) patvirtino virusinio hepatito strategiją, kurios tikslas – pasiekti, kad iki 2030 metų virusinis hepatitas būtų eliminuotas iš svarbiausių visuomenės sveikatos problemų sąrašo.
Kam rekomenduojama pasitikrinti dėl hepatito C?
Jei buvo perpiltas kraujas / kraujo produktai iki 1993 m.
Jei buvo atliktos chirurginės operacijos (taip pat cezario pjūvis) arba invazinės procedūros.
Jei dėl neaiškių priežasčių padidėję kepenų fermentų ALT, AST rodikliai.
Hemodializuojamiems pacientams.
Sergantiems hemofilija ir kitomis kraujo ligomis.
Organų, audinių, kraujo ir komponentų donorams.
Asmenims po organų transplantacijos.
Medicinos įstaigų darbuotojams.
Vaikams, kurių motinos nėštumo ir gimdymo metu sirgo hepatitu C.
Jei šeimos nariui diagnozuotas hepatitas C.
Nors kartą vartojusiems švirkščiamuosius narkotikus.
Buvusiems įkalinimo įstaigose.
Turėjusiems daug lytinių partnerių (daugiau nei 1 per 12 mėn.).
Infekuotiems ŽIV.