Kokios musės kanda nemaloniausiai
„Į miškelį karštą dieną nosies nekišome, kadangi žinome, jog per karščius labai puola sparvos ir gyliai. Tačiau sėdint pajūryje, praktiškai į vandenį įmerkus kojas, mus visus tris apspito musės. Iš pradžių į jas nekreipėme dėmesio, juk tai ne uodai, kurių įkandimų norisi pasisaugoti. Tačiau netrukus supratome, kad musės mus kanda ir, beje, skausmingai. Kol susizgribome, jau buvo sukandžiota visa mano nugara. Įkandimo vietos ištino ir beprotiškai niežėjo. Visa tai kėlė nerimą – atrodė, kad vystosi uždegimas. Aš pati esu šiek tiek alergiška vabzdžių įkandimams, tačiau panaši reakcija buvo ir žmogui, kuris tikrai toks nėra“, - pasakojo ką tik iš atostogų prie Lietuvos pajūrio grįžusi DELFI skaitytoja.
Kenkėjus naikinančios įmonės „Dezinfa“ vadovo Liutauro Grigaliūno teigimu, įprastos musės, kurios sukinėjasi aplink maistą, dažniausiai nekanda.
„Jas daug labiau traukia mūsų paliktas maistas arba nešvarios vietos, visi žinome, kokios. Jos viską iš eilės ragauja savo liežuvėliu. Musės, kurios gali kąsti, vadinamos musėmis kandiklėmis arba piktmusėmis. Pastarųjų burnos aparatas yra duriamasis, panašus į uodo. Jos maitinasi žmonių ir gyvūnų krauju. Tačiau jos labiau suaktyvėja artėjant rudeniui. Bent jau taip apie jas žinoma, todėl būtų keista, jei kandžiotų būtent jos. Kita vertus, visai atmesti tokios tikimybės negalima. Gali pasitaikyti ir jų. Jos iš tiesų labai panašios į įprastas muses. Kandančios musės gyvena gamtoje, todėl ir žmogus su jomis susiduria ne namuose, o, pavyzdžiui, sodyboje šalia miško, pievose ar kitur“, - pasakojo biologas.
Pasak jo, šiuo metu labai aktyvios vadinamosios sparvos. Jų išvaizda panaši kaip musių, bet jos labiau pailgos, dažniausiai didesnės už įprastas muses, tačiau gali būti ir įvairių dydžių, jų akys paprastai spalvotos. Sparvos labiausiai zuja aplink gyvulius, tačiau mielai kandžioja ir žmones.
„Dabar šios sparvos labai aktyvios, ypač drėgnesnėse pamiškėse, tačiau gali pulti beuogaujantį žmogų ir sausame pušyne. Mat žmogus prakaituoja, o šis kvapas jas atvilioja. Kita vertus, šios musės neperneša pavojingų ligų. Kandiklių, sparvų netraukia išmatos, jos kraujasiurbės. Tai nėra vadinamosios mėsinės musės, arba lavonmusės, kurios tupia ant gendančios mėsos, mirusio gyvūno, o vėliau gali atlėkti pas mus į namus ir nutūpti ant sumuštinio“, - teigė L. Grigaliūnas.
Prie kandančių vabzdžių priskiriami ir mašalai, tačiau pastaruosius supainioti su normaliomis musėmis sunku. Jie labiau primena uodus. Nors šie vabzdžiai smulkūs, jų įkandimai labai nemalonūs. Pavyzdžiui, jeigu jie sukandžioja veidą, šis gali gerokai ištinti.
Specialistai pataria įkandimo vietą iš karto kruopščiai nuplauti vandeniu ir dezinfekuoti. Šiam tikslui tinka vandenilio peroksidas, spiritas ar tiesiog vandenyje ištirpinta aspirino tabletė. Minėti antiseptikai mažina ir niežėjimą. Taip pat tinka ir druskos ar sodos tirpalai. Jei odos reakcija labai stipri, verta išgerti priešalerginių vaistų.
Koks skirtumas tarp įkandimo ir įgėlimo?
Pasak Kauno visuomenės sveikatos centro Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės skyriaus vyriausiosios specialistės Irinos Bulsienės, vabzdžius, kurie kanda ar gelia, sąlyginai galima suskirstyti į dvi kategorijas – nuodingus ir nenuodingus. Nuodingi vabzdžiai: bitės, vapsvos, kamanės, širšės, skruzdėlės. Nenuodingi vabzdžiai: uodai, musės, blakės, utėlės.
Nuodingi nariuotakojai atakuoja gindamiesi, geluonies pagalba suleisdami skausmingus nuodus. Nenuodingi vabzdžiai kanda ir dažniausiai suleidžia seiles su antikoaguliantais (medžiagomis, stabdančiomis kraujo krešėjimą) tam, kad galėtų misti mūsų krauju. Nors po nenuodingų vabzdžių įkandimo kartais gali atsirasti įvairios odos sudirginimo reakcijos, tačiau tik nuodingų nariuotakojų geluonis gali sukelti tokias ryškias alergines reakcijas, kaip anafilaksinis šokas.
Kai bitė įgelia, ji palieka geluonį su nuodų maišeliu. Nuodai toliau skiriasi iš maišelio, kol šis neištuštėja arba kol nepašalinamas geluonis. Bitė, palikusi savo geluonį, žūsta. Tuo tarpu vapsvos, širšės ir kamanės geluonies nepalieka, taigi gali gelti pakartotinai. Geldami jie išskiria ir tam tikrus aliarminius feromonus, kurie sukelia dar didesnį į talką skubančių bendražygių agresyvumą. Taigi įgėlus širšei ar bitei reikia pasišalinti kuo toliau nuo įvykio vietos.
Nuodingi įgėlimai visada labai skausmingi, juos lydi paraudimas ir patinimas, gali atsirasti dilgėlinė apie įkandimo vietą. Šios išplitusios reakcijos gali progresuoti ir sukelti tokius negalavimus, kaip viso kūno dilgėlinė, bendras silpnumas, dezorientacija, virškinamojo trakto veiklos sutrikimai (pilvo pūtimas, viduriavimas, pykinimas, vėmimas), gimdos spazmai, šlapimo ir išmatų nelaikymas, dusulys, kosulys, kraujospūdžio kritimas, mieguistumas, apalpimas ir kt.
Nors nenuodingi nariuotakojai yra sąlyginai mažiau pavojingi (jų įkandimas daug rečiau sukelia alergines reakcijas, kurios gali baigtis mirtimi), tačiau jie platina tokias ligas, kaip dėmėtoji šiltinė, maliarija ir kt.
Vienos musės atnešto užkrato užtenka, kad susirgtume
Pasak Vilniaus visuomenės sveikatos centro Užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės skyriaus vedėjos pavaduotojos Birutos Zdanevičienės, musės pavojingiausios kaip ligų, sukeliančių labai nemalonius simptomus, pernešėjos. Atskridusios iš nešvarios aplinkos, jos tupia ant maisto – mėsos, pieno produktų, daržovių, vaisių. Kai kurioms ligoms to užkrato kiekio, kurį atnešė viena musė, ir užtenka, kad žmogus susirgtų.
„Žinoma, neįmanoma nustatyti, ar žmogus susirgo dėl musės atneštos infekcijos. Gali būti daug kitų veiksnių – pavyzdžiui, maisto produktai laikomi netinkamai, nešvarios rankos. Visgi faktas, kad musės perneša ligų sukėlėjus, neginčijamas. Beje, kuo daugiau aplink zuja musių, tuo labiau tikėtina, kad netoliese yra daug šiukšlių ir netvarkinga aplinka“, - DELFI aiškino pašnekovė.
B. Zdanevičienė mokslinėje literatūroje rado aprašytų atvejų, kad musės, pernešdamos ant savo kojyčių askaridžių kiaušinėlius, netgi gali platinti šunų askaridozę – sunkią kirmėlių sukeltą ligą, taip pat kitas ligas. Taigi su maistu reikia elgtis dėmesingai, nepalikti neuždengto, laikyti jį šaldytuve. Palikdami maistą šilumoje mes sudarome sąlygas musės atneštam ligos užkratui dar ir pasidauginti. Ilgiau pastovėjusį maistą specialistė patarė prieš valgant dar kartą nuplauti arba apdoroti karščiu – virti, kepti, troškinti.
Užkrečiamų ligų ir AIDS centro specialistai taip pat sutinka, kad įkyriai aplink namus ar poilsiavietę besisukančios musės gali tapti net žarnyno infekcinių ligų protrūkių priežastimi. Daug ligų sukėlėjų jos nešioja ir savo žarnyne, kuriuos platina kartu su išmatomis, nutūpdamos ant maisto produktų, indų, drabužių, baldų.
Lietuvoje aptinkama daugiau nei 60 įvairių musių šeimų atstovų. Žmonių gyvenamosiose vietose dažniausiai sutinkamos naminės, kambarinės, piktmusės ir mėlynosios musės. Musės gyvena ir veisiasi arklių, karvių, kiaulių, paukščių mėšle, žmonių išmatose, sugedusioje mėsoje, dvėselienoje, skrepliuose, supuvusiuose vaisiuose ir daržovėse, virtuvės atliekose, pūvančių augalų likučiuose, sąvartynuose. Iš vystymosi vietų išskridusios musės gyvena tarp žmonių, tupia ant maisto ir buitinės paskirties daiktų. Per dieną musė gali nuskristi iki 7 kilometrų ir ant savo kojų pernešti net 6 mln. bakterijų.