Rizikinga apšvitos dozė
Pasak Radiacinės saugos centro Radiacinės saugos priežiūros ir kontrolės skyriaus vyriausiosios specialistės Dovilės Šerėnaitės, dauguma rentgenodiagnostinių tyrimų akivaizdaus neigiamo poveikio organizmui nesukelia. Pavyzdžiui, atliekant krūtinės ląstos ar galūnių rentgeno tyrimus, paciento gaunama apšvita panaši į per kelias dienas gautą iš gamtinio jonizuojančiosios spinduliuotės fono (kosminės spinduliuotės, statybinių medžiagų, maisto). Esant tokiai jonizuojančiajai spinduliuotei, vėžinių ir genetinių pakitimų tikimybė labai maža, tačiau jos atmesti negalima.
O štai kompiuterinės tomografijos tyrimo (atliekant jį naudojami tie patys rentgeno spinduliai) metu gauta efektinė apšvitos dozė gali svyruoti nuo 1 iki 20 mSv. Tokią dozę žmogus gauna iš gamtinio fono per 1–8 metus. „Pavyzdžiui, kompiuterinės tomografijos dubens tyrimo metu gaunama iki 10 mSv efektinė dozė, tai atitinka 500 krūtinės ląstos rentgenodiagnostinių tyrimų“, – komentuoja specialistė. Panaši dozė ir darant kompiuterinę krūtinės ląstos tomografiją.
Taip yra dėl to, kad atliekant kompiuterinę tomografiją, rentgeno vamzdžiui besisukant apie ligonio kūną, apšvita gaunama iš visų pusių. Tam tikrų kompiuterinės tomografijos tyrimų metu paciento kūnas gali būti skenuojamas keletą kartų, taigi apšvitos dozė gerokai padidėja.
Nauda didesnė nei galima žala
Atliekant branduolinės medicinos procedūrą (diagnostinę ar gydomąją) pacientams suleidžiami specialūs radiofarmaciniai vaistiniai preparatai, kurie tam tikrą laiką išlieka organizme. Šių procedūrų metu pacientas tampa radioaktyvus. Apšvita priklauso nuo tyrimo paskirties, naudojamo radionuklido ir jo aktyvumo. Diagnostinių procedūrų metu gaunamos efektinės dozės svyruoja nuo 2 iki 8,6 mSv, gerokai daugiau nei rentgenografinių tyrimų metu.
„Vienos didžiausių apšvitos dozių gaunamos atliekant intervencinės radiologijos gydomąsias procedūras. Tai lemia gana ilgas jų atlikimo laikas. Jų metu rentgeno aparatu stebimas įleisto į paciento kraujagysles kateterio judėjimas, todėl operacija gali užtrukti iki kelių valandų. Tačiau būtina pabrėžti, kad, rentgeno įrangą naudojant intervencinėms radiologinėms procedūroms, išvengiama itin sudėtingų ir gresiančių komplikacijomis operacijų bei ligonių mirčių“, – teigia D. Šerėnaitė.
Spindulinės terapijos procedūrų metu siekiama sunaikinti vėžines ląsteles, todėl apšvitos dozės gali būti gerokai didesnės nei darant rentgeno diagnostinius tyrimus. Tačiau šiuo atveju taip pat gelbstima paciento gyvybė, todėl šio gydymo nauda nekelia abejonių. Suaugusiesiems tikimybė susirgti vėžiu dėl gydymo spinduline terapija yra labai maža. Ji didesnė vaikams, nes jie jautresni jonizuojančiosios spinduliuotės poveikiui, be to, jų gyvenimo laikotarpis ilgesnis.
Jonizuojančiosios spinduliuotės sukelta vėžio rizika maža, bet jeigu atliekami pakartotiniai tyrimai, ji didėja. Todėl rekomenduojama vengti procedūrų, kurios tik patvirtina prieš tai atliktų išvadas, bet nesuteikia vertingos diagnostinės informacijos, atkreipia dėmesį pašnekovė. Vėžio rizikos didėjimas dėl atliekamų rentgenodiagnostikos procedūrų santykinai nedidelis, jei jį palyginame su natūralia vėžio išsivystymo rizika – ji siekia nuo 14 iki 40 proc.
Bet kuriuo atveju prieš skirdamas tyrimą, kurio metu bus naudojama jonizuojančioji spinduliuotė, gydytojas privalo įvertinti, kokią jis atneš naudą ir kokia jo rizika, esamą paciento būklę, galimybes tyrimus atlikti nenaudojant jonizuojančiosios spinduliuotės ir gauti tą patį diagnostinį rezultatą. Kai kuriais atvejais diagnozei nustatyti pakanka įprasto rentgenografijos tyrimo, kompiuterinės tomografijos tyrimą gali pakeisti ir magnetinio rezonanso ar ultragarso tyrimai.
Dėmesys vaikams ir nėščiosioms
„Jautriausi spinduliuotės poveikiui kūdikiai ir vaikai, todėl siekiama užtikrinti, kad visos procedūros panaudojant jonizuojančiąją spinduliuotę jiems būtų atliekamos pagrįstai, turėtų aiškią klinikinę motyvaciją ir teiktų didesnę naudą nei žalą. Atliekant rentgenodiagnostikos tyrimus kūdikiams ir vaikams vadovaujamasi taisykle: jonizuojančiosios spinduliuotės dozė turi būti tokia maža, kad jos pakaktų diagnozei nustatyti ir ji kuo mažiau apšvitintų pacientus“, – pažymi D. Šerėnaitė.
Todėl parenkami optimalūs parametrai ir naudojamos specialios apsauginės priemonės (prijuostės, kepurėlės ar apykaklės). Lietuvoje yra nustatyti vaikams rekomenduojami rentgenodiagnostikos procedūrų apšvitos lygiai. Bet kokia procedūra kūdikiui ar vaikui gali būti atliekama tik su tėvų (globėjų ar kt.) sutikimu. Statistiniai duomenys rodo, kad kasmet vaikams atliekama vis daugiau tyrimų ir procedūrų, kai jie patiria apšvitą.
Kita pacientų grupė, kuriai skiriamas didelis dėmesys – nėščiosios. Prieš joms skiriant radiologinius tyrimus, gydytojas pirmiausia apsvarsto galimybę šiuos tyrimus pakeisti kitais. Esant būtinybei, patartina radiologinius tyrimus besilaukiančioms moterims atlikti po 25 nėštumo savaitės. Apšvitos dozė vaisiui turi būti minimali, todėl naudojamos apsauginės priemonės, pilvo sritis dengiama specialia švinine prijuoste.
Po branduolinės medicinos procedūrų moterims tam tikrą laiką rekomenduojama vengti nėštumo.
Branduolinės medicinos procedūrų metu gydymui ir diagnostikai naudojami specialūs cheminiai junginiai – radiofarmaciniai vaistiniai preparatai, kurių sudėtyje yra radionuklidų (pavyzdžiui, skydliaukės vėžiui gydyti naudojamas 131I radionuklidas).
Suskaičiuoti padės registras
Prieš atliekant tyrimą, kurio metu bus naudojama jonizuojančioji spinduliuotė, pacientas turi būti supažindintas su jos poveikiu sveikatai. Gydytojas privalo paaiškinti, kokią numatytas tyrimas duos naudą ir kokią riziką. Tik gydytojas sprendžia, reikia ar nereikia tyrimą atlikti.
„Net jeigu pacientas mano kitaip, vertėtų įsiklausyti į gydytojo argumentus ir nepulti į privačią gydymo įstaigą, kur galima tuos tyrimus pasidaryti už savo pinigus be siuntimo. Pakartotinis tyrimas laikomas pagrįstu tuo atveju, jei be jo negalima apsieiti ir jis suteikia daugiau naudos nei žalos. Taip pat pacientai turėtų atkreipti dėmesį, kad ne visais atvejais rentgenodiagnostinį tyrimą įmanoma pakeisti tyrimu be rentgeno spinduliuotės“, – akcentuoja specialistė.
Tyrimo paskyrėjas (šeimos gydytojas ar gydytojas specialistas) ir medicinos praktikas (gydytojas radiologas) vaisingo amžiaus moters turi paklausti, ar ji nesilaukia, o kai diagnostikai arba terapijai bus naudojami radiofarmaciniai vaistiniai preparatai – ar ji nesilaukia ir ar nemaitina krūtimi. Pacientės taip pat turėtų apie nėštumą ar žindymą informuoti gydytoją. Nereikia pamiršti, kad pacientas visada turi teisę siūlomos procedūros ar tyrimo atsisakyti.
Paciento pareiga yra ne tik atsiminti, kada ir kokie rentgenodiagnostiniai tyrimai, procedūros jam buvo atlikti, bet ir pasakyti apie juos savo gydytojui, o jam paprašius – pateikti nuotraukas ar tyrimų išvadas. Jei jų pacientas neturi, reikėtų kreiptis į medicinos įstaigą, kurioje tyrimai buvo atlikti. Deja, kartais ligoniai patys reikalauja gydytojo jiems paskirti atlikti rentgenodiagnostikos tyrimus (ypač trokštama kompiuterinė tomografija), nors tam ir nėra jokio medicininio pagrindo.
Siekiant užtikrinti ilgalaikę individualaus paciento gaunamos medicininės apšvitos ir Lietuvos gyventojų gaunamos medicininės apšvitos stebėseną, Radiacinės saugos centras inicijavo ir kartu su Tarptautinės atominės energetikos agentūra (TATENA) vykdė nacionalinį projektą. Įgyvendinus jį E.sveikatos sistemoje įdiegta galimybė gydytojams matyti duomenis apie pacientams atliktų procedūrų skaičių ir gautas apšvitos dozes.