Raupai – tai mirtina praeitų šimtmečių liga, kuria nebesergama nuo 1977-ųjų metų. Pasirodo, atitirpstant Sibiro tundros dirvožemiui virusas gali atgyti. Specialistai įspėjo, kad kol kas jis „užkonservuotas“ prieš maždaug 120 metų palaidotų žmonių, kurių gyvybes nusinešė prasiautusi epidemija, palaikuose.
Raupai kadaise buvo laikoma viena iš pavojingiausių ligų. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, net 30 proc. ligos atvejų baigiasi mirtimi. Būdingiausi raupų požymiai – aukšta temperatūra ir specifinis pūlingas bėrimas.
Manoma, kad juodligę sukeliančiomis sporas formuojančiomis bakterijomis, kurių aptikta dar neseniai amžinojo įšalo sukaustytuose žmonių ir šiaurės elnių palaikuose, jau infekuoti 24 šiuo metu Salechardo ligoninėje gydomi pacientai.
Laimei, „The Siberrian Times“ duomenimis, sveikatos priežiūros specialistai paaiškino, kad tai tik perspėjimas apie galimą grėsmę.
Sibiro mokslų akademijos atstovas Borisas Keršengoltsas sako: „1890-aisiais prasiautė daug gyvybių nusinešusi raupų epidemija. Viename mieste išmirė net 40 proc. gyventojų. Jų kūnai, aišku, buvo palaidoti viršutiniame įšalusio dirvožemio sluoksnyje šalia Kolymos upės. Nuo to įvykio praėjo daugiau nei 100 metų. Kolymos tėkmė pradėjo ardyti krantus.“
Erozija paspartino amžinojo įšalo atitirpimą.
Kai Jamalo pusiasalyje netoli Salechardo buvo aptikta juodligės sporų, specialistai iš Novosibirsko virusologijos ir biotechnologijų centro pradėjo ir su kitomis ligomis susijusius tyrimus.
Jie aptiko žmonių palaikus, kuriuose rastos sporos primena raupų užkratą.
Dėl kylančios rizikos specialistai dirba vilkėdami specialią aprangą. Paties viruso jie neaptiko: nustatyti tik jo DNR fragmentai.
Jakutijos regione paprastai atitirpsta 30–60 centimetrų storio amžino įšalo sluoksnis, bet šiais metais, pasak amžinojo įšalo tyrimų instituto direktoriaus pavaduotojo Michailo Grigorjevo, dirvožemis atitirpo daugiau nei per metrą.
„Uolėtame Jamalo pusiasalio dirvožemyje yra labai daug ledo, – aiškina „The Siberian Times“ kalbinamas mokslininkas. – Tirpstant ledui dirvožemis gali palyginti greitai prarasti tvirtumą, todėl atsiranda didelė tikimybė, kad į paviršių iškils kadaise užkasti nugaišę galvijai. Jiems skirtos duobės neretai siekdavo vos tris metrus. Ant galvijų palaikų būdavo užberiamas labai plonas dirvožemio sluoksnis. Todėl ligos [raupų] sporos dabar iškilo į paviršių ir tapo pavojingos.“
Taip pat baiminamasi, kad iš Sibiro amžinojo įšalo sluoksnio pasklis ir į atmosferą pateks didžiuliai metano dujų kiekiai. Metano dujos daug labiau paspartina šiltnamio efektą nei anglies dioksidas. Taigi, kyla vis didesnė visuotinio atšilimo rizika.