Kai miesto rutiną suplėšo besileidžiantis karinis sraigtasparnis, o iš jo išbėgę medikai, nešini krepšiu su donoriniu organu, skuba į jų jau laukiančius greitosios pagalbos automobilius, įprastas laikas tarsi sustoja – kvapą sulaiko ne tik policijos kelioms akimirkoms sustabdytų automobilių vairuotojai ir keleiviai.
Kaip jaučiasi patys pilotai, kai jiems patikima tokia neeilinė užduotis?
Valstybės sienos apsaugos tarnybos Aviacijos valdybos Eskadrilės vadas pulkininkas leitenantas Mindaugas Keršys neslepia: „Tikrai nepasakyčiau, kad donorinių organų ir medikų komandos gabenimas – tik rutininė darbo dalis. Ir emocijos tokios pakylėtos – žinai, kad vykdai gerąją misiją, kad suteiki galimybę gyventi kitiems, padedi greičiau gauti ilgai lauktą donorinį organą. Tokie skrydžiai suteikia pozityvumo, moralinį pasitenkinimą, kad tuo, ką išmokai, pasitarnauji visuomenei, gali būti jai naudingas. Labai džiaugiuosi, kai prie to prisideda ir kiti kolegos kariškiai.“
Anot, Karinių oro pajėgų piloto karo lakūno, sraigtasparnių eskadrilės B grandies vado majoro Kazimiero Lomano, tokie skrydžiai reikalauja daug tikslumo ir greičio. „Esu įgulos vadas, atsakingas už viską – ir už komandą, ir už techniką. Nors nėra pasitaikę, kad mūsų technika pavestų, vis tiek viduje kiekvieną kartą jauti tą įtampą. Nes, kaip vienas kolega yra sakęs, metalui juk neįsakysi. O savo darbą turime atlikti greitai ir saugiai – pristatyti ir organą, ir medikus“.
Tiek VSAT, tiek ir KOP pilotams organus į Vilniaus Santaros klinikas ir Kauno klinikas, kur atliekamos transplantacijos, tenka gabenti ne tik iš kitų Lietuvos miestų, bet ir netolimojo užsienio, dažniausiai Latvijos ar Lenkijos. Anot majoro Kazimiero Lomano, jeigu atstumas pailgėja, automatiškai skaičiuoji laiką, ar spėsi pristatyti organą. „Skaičiuoji ir kurą – ar jo užteks ilgesniam skrydžiui, ar reiks įsidėti atsarginį baką, kas prailgina skrydžio laiką maždaug viena valanda. Kuo ilgesnis atstumas, tuo didesnis skrydžio laikas. Juolab, kad jei neužteks to papildomo kuro bako, teks leistis tarpiniame punkte, o tai sudegins dar daugiau brangaus laiko. Todėl bus naudingiau tiesiog skristi lėktuvu – jis gali nugabenti organus daug greičiau ir didesniu atstumu.“
Kiek reikia laiko pasiruošti skrydžiui, kai svarbi kiekviena minutė?
Anot, pulkininko leitenanto Mindaugo Keršio – labai įvairiai. „Jeigu mūsų sraigtasparnis yra paruoštas keleivinei versijai, užteks pusvalandžio ar valandos – skrydžio planui, susirinkti informaciją apie orus, įvertinti sąlygas. Bet jei sraigtasparnis būna paruoštas skrydžiui su žvalgybine įranga, reikia pakeisti konfigūraciją į keleivinį variantą: sudėti papildomas sėdynes, todėl darbo turi ne tik pilotai, bet ir techninis personalas, o viskas gali užtrukti iki dviejų trijų valandų.“
Oro sąlygos ne visada palankios
Deja, net ir turint puikią komandą bei tvarkingą sraigtasparnį, saugiai gabenti donorinius organus ir medikus gali būti nelengva. VSAT pilotas Mindaugas iki šiol atsimena kelionę į Liepoją, kai su neįkainojamu kroviniu – medikais ir donoriniu organu dėl prastų oro sąlygų skrido „kone medžių viršūnėmis“. Dar sudėtingesnis buvo grįžimas į Kauną: „Tiesiai net nesiryžome skristi – iš pradžių laikėmės Baltijos jūros pakrantės, o nuo Klaipėdos peršokome į magistralę ir skridome virš jos. Buvo tikrai nelengva – vietomis matei tik po savimi bėgančią žemę, daugiau nieko.“
KOP majoras Kazimieras Lomanas neslepia, kad yra buvę ir atvejų, kai skrydžiui sraigtasparniu oro sąlygos buvo netinkamos, todėl buvo nuspręsta nerizikuoti: „Mes ne supermenai – su oru nepakovosi“. Ir jei, anot majoro, jiems nebaisi nei tamsa, nei stiprus vėjas, dėl apledėjimo sraigtasparnis gali net nukristi.
Skraidančių objektų žavesys
Anot pašnekovų, bene daugiausiai teigiamo visuomenės dėmesio sulaukia Vilniuje transporto žiede prie Santaros klinikos besileidžiantys sraigtasparniai. „Tie skraidantys objektai vienus žavi, kitiems kelia pyktį... Tarkime, kai tenka naktį kilti iš Aleksoto oro uosto, paskui prasideda – kas čia skrido, dėl ko skrido, gyvenamieji namai juk šalia... Nors gyvenant šalia tokios vietos, lyg ir reikėtų susitaikyti su tuo, kad kažkas kils ir kažkas leisis. Prie Karmėlavos oro uosto irgi yra jautriai reaguojančių. Tik iš Santaros klinikų kaimynystėje gyvenančių žmonių niekada tokių pastabų negirdėjau. Nors leidimasis ten man kartais primena foto šou. Visi dabar gali fotografuoti išmaniaisiais telefonais, tai kas iš automobilių fotografuoja, kas iš balkonų, kas su geresniu fotoaparatu bėgioja. Net juokiamės, kad daugiau fotografų susirenka, negu gydytojų... Yra net tokių, kurie pro šalį eidami asmenukes darosi...“, – sako majoras Kazimieras Lomanas.
Juokas juokais, tačiau tiek VSAT, tiek KOP pilotai apgailestauja, kad per tiek nepriklausomybės metų nė viena Lietuvos ligoninė neturi sraigtasparniams skirtų nusileidimo aikštelių. O leidimasis transporto žiede, kai aplink daug žmonių ir automobilių, reikalauja ypatingo kruopštumo. Anot Kazimiero Lomano, „ten galime leistis ir kilti, kai yra pakankamos sąlygos leidimuisi – kai mes galime matyti žemės paviršių, orientyrus. Jeigu negalime skristi pagal vizualias skrydžio taisykles, renkamės oro uostą – jis yra aprūpintas navigacine įranga. Apie tai dažniausiai įspėjame iš anksto ir tada sprendžiama, ar laiko atžvilgiu tinka, ar ne.“
VSAT pilotas Mindaugas Keršys antrina: „Į tą transporto žiedą nėra lengva leistis – reikia pasiskaičiuoti ir sraigtasparnio charakteristikas, ir įvertinti rizikas. Juk tokiuose skrydžiuose sauga yra prioritetas numeris vienas, nes skrendi ne vienas – su medikais ir donoriniu organu, kurio kažkas labai laukia. Juk kažkieno gyvybė priklauso nuo to skrydžio. Jis turi būti įvykdytas maksimaliai saugiai ir šimtu procentų sėkmingai“.
Gydytojai yra profai, ir mes esame profai
Ar skraidindami medikus – tiek į donorinio organo eksplantaciją, tiek ir atgal, į klinikas, pilotai jaučia savo keleivių nuotaikas? Nuo 2004-ųjų sraigtasparniu skraidantis majoras Kazimieras Lomanas neslepia: „Tai visada pakalbiname, nėra turbūt buvę, kad nepasikalbėtume. Juk ne robotai esame. Bet jie yra profai, ir mes esame profai, todėl pirmiausiai visi dirbame savo darbą. O dėl nuotaikų, tai jokio ypatingo jaudulio jų veiduose nesimato – akivaizdu, kad jie dirba savo darbą, žino, ką daro, dėl ko daro ir kaip daro. Juk tos įtampos ir nereikia, tik daugiau klaidų privelti gali.“
Tiesa, sraigtasparnis yra sąlyginai nemažas, todėl, anot majoro, jei jie mato, kad gydytojai po darbo dienos yra pavargę, pasiūlo ant jame esančių neštuvų ir pasnausti – „juk ir grįžus jiems tenka dirbti. Tai ir pagalvę duodame, ir užklotų turime. Tikrai ne vienas gydytojas tuo pasinaudojo. Juk tie mūsų skrydžiai dažniausiai būna naktį, tai poilsio tiems žmonėms tikrai reikia, neretai, jie prieš skrisdami į eksplantaciją jau būna pavargę po dienos darbų. Jų darbas sunkus ir reikalaujantis daug ištvermės, bet gyvybės gelbėjimo misija visa tai atperka. Juolab, kad tai jų darbas, jie žino, ko gali tikėtis. Lygiai, kaip ir mes – žinai, ko gali tikėtis, dirbi ir džiaugiesi, jei kažkam gero padarai. Vėliau net nebegalvoji, kad buvai pavargęs, svarbu, galutinis rezultatas ir šypsenos žmonių veiduose.“
Beje, patys lakūnai, anot majoro, per parą ore gali būti ne ilgiau nei aštuonias valandas – kaip įprasta dirbančio žmogaus darbo diena. „Nes paskui jau atsiranda nuovargis, gerokai sulėtėja sprendimų priėmimo greitis. Todėl skrenda ne vienas žmogus, o įgula, antras lakūnas ir borto technikas – visi dirbame kartu. Dėl to skrendant yra laiko ir pasidairyti. Ypač, kai skrendi tiesiai esant saulėtam orui. Nes įtampa nieko gero neduoda – greičiau užplūsta nuovargis ir tikimybė suklysti. Patirtis ateina su metais, su skrydžio valandomis. Tik atėjus į kariuomenę, tos įtampos tikrai buvo, bet dabar jau matau, kad patirtis ir laikas praleistas ore daro savo – kasmet vis paprasčiau, pasitikėjimo daugiau, ir gali nuspėti, kas gali būti, dėl ko gali būti.“
Donorystė nėra baubas
Ne kartą donorinius organus ir medikus skraidinęs VSAT pilotas pulkininkas leitenantas Mindaugas Keršys su donoryste susiduria ne tik darbe – jo žmona Jurgita dirba slaugytoja Santaros klinikų bendrojoje reanimacijoje. Todėl paklaustas, ką pasakytų tiems, kas nepritaria donorystei, vyras neslepia: „Reikia pagalvoti apie tai, kad kažkada ir pačiam to gali prireikti. Ar artimajam. Suprasti, kad ne vieni esame ir galime tą antrą šansą suteikti kažkam kitam. Lygiai taip pat, kaip tą antrą šansą ir patys kada nors galime gauti. Ir jei artimajam ar net tau pačiam tektų iškeliauti iš šio pasaulio, jei yra galimybė dar kažkam kitam pagelbėti – išgelbėti gyvybę ar prailginti gyvenimą, kodėl to nepadarius? Medicinos galimybės tai leidžia, kodėl tuo nepasinaudoti?“
Žmonėms, vis dar abejojantiems donoryste, turi ką pasakyti ir KOP pilotas majoras Kazimieras Lomanas: „Kalbėdamas su gydytojais pats supratau, kad donorystė tikrai nėra kažkoks baubas. Jei jau smegenys mirusios, jei jau to žmogaus prikelti nebegali, bet jo kūnas dar funkcionuoja, kodėl jo organų nepadovanoti kitiems, jei jiems tai gali padėti? Kodėl jį palaidoti, užuot kažkokią dalelę atidavus gyviems žmonėms? Gal geriau pabūti altruistiškiems? Ypač, kai vieno jau mirusio, jau išėjusio žmogaus organai gali išgelbėti net septynias gyvybes. Aš tikrai manau, kad tuos organus reikia paaukoti sunkiai sergantiems. Kad tie, kurie dar turi vilties, galėtų gyventi toliau. Juk tų, kas numirė, jau nebeprikelsime... Paklausai kartais tų mitų visokių ir net nežinai, iš kur juos žmonės traukia. Jau nekalbant apie tas istorijas, kai miręs žmogus turėjo Donoro kortelę, bet artimieji vis tiek prieštaravo donorystei. Tai man yra baisiausia. Net nežinau, kaip tada turi jaustis tie ligoniai, kurie dar tikisi pasveikti, o artimieji net nepaiso mirusiojo valios, gyvena kažkokiais pasenusiais mitais.“
KOP pilotas nesupranta ir kalbų, esą donorinius organus ir medikus gabenti sraigtasparniais brangu: „Ar gelbėjant žmogaus gyvybę galima kalbėti apie kainą? Ar reikia galvoti kaip gabenama, užuot pasidžiaugus, kad pavyko kažką išgelbėti? Ar galima žmogaus gyvybę įvertinti pinigais? Aš manau, kad donorystė yra toks pinigais nepamatuojamas dalykas.“
„Labai tikiuosi, kad matydami viešoje erdvėje informaciją apie pergabentus organus, mūsų skrydžius, matydami, kad donorystė vyksta, abejojantys žmonės apsispręs į geresnę pusę. Juk geriau rašykime apie išgelbėtas gyvybes, negu apie girto kaimyno eibes“, – neslepia KOP pilotas majoras Kazimieras Lomanas.