Prieš 28 metus Andrius gimė sveikas ir stiprus. Augdamas neturėjo ypatingų nusiskundimų, tačiau vos berniukui sukako 5-eri, viskas apsivertė aukštyn kojomis.
„Sūnus pradėjo blogai valgyti, labai dažnai vemdavo, jį pykindavo, jam būdavo sunku eiti. Būdamas 5-erių svėrė vos 19 kg, – prisimena Andriaus mama Jūratė. – Prašydavo, kad jį paneščiau, nors jau buvo didelis. Dabar žinau, kad tokia liga sergantys vaikai greitai pavargsta, tačiau tada nepagalvojau, kad sūnui iš tiesų sunku.“
Ypatinga metodika
Ilgainiui berniukui buvo diagnozuota reta įgimta inkstų liga – juvenilinė nefronoftizė. Pirmieji jos simptomai pasireiškia 3-5 gyvenimo metais, o dažniausiai pradinio mokyklinio amžiaus vaikui išsivysto inkstų funkcijos nepakankamumas.
Įprastai tokiu atveju atliekama dializė – dirbtinai valomas kraujas, kai paties žmogaus inkstai dėl lėtinio ar ūminio inkstų nepakankamumo nebeveikia. Jei įmanoma, vaikams, kuriems diagnozuota juvenilinė nefronoftizė, atliekamas inkstų persodinimas. Dializė – svarbiausias pakaitinės inkstų terapijos metodas, kuris daugeliu atveju atliekamas prieš transplantaciją. Tačiau tai nebuvo taikoma Andriui.
Lietuvos gydytojai pirmą kartą pasiryžo atlikti greitesnę ir modernesnę metodiką, tuomet jau taikytą Europoje, dėl to Andriaus inkstų persodinimas prieš 20 metų ir buvo ypatingas - be dializės transplantacija.
Netoleravo įprastų vaistų
Berniukui antrą šansą gyventi padovanojo mama Jūratė – ji atidavė sūnui savo inkstą.
„Iš pradžių buvo sunku. Po operacijos jaučiausi silpna, negalėjau sunkiai kelti, darbas ligoninėje varginantis, darbas ant kojų, reikia prižiūrėti ligonius, – pasakojo A. Vilimo mama, slaugytoja Jūratė. – Dabar inkstas prisitaikęs, vienas dirba už du.“
Prieš 20 m. po tokių transplantacijų buvo rekomenduojamas tik vienas pagrindinis vaistas, tačiau Andriaus organizmas jo netoleravo.
„Stengėmės sumažinti vaisto dozę, tačiau vaisto poveikis buvo toksinis, o ir baiminomės prarasti inkstą dėl menkos imunosupresijos“, – pasakojo Vaikų ligoninės Pediatrijos centro vadovė gydytoja vaikų nefrologė prof. Augustina Jankauskienė.
Klaipėdietis A. Vilimas buvo pirmasis vaikas, kuriam buvo parūpintas tada dar nekompensuojamas vaistas. Jis puikiai padėjo ir vis su tuo pačiu vienu vaistu dar 20 metų padeda Andriaus organizmui priimti mamos inkstą.
Laimei, juvenilinė nefronoftizė po transplantacijos neatsinaujina transplantuotame inkste.
Atšventė persodinimą
„Tada viskas atrodė baisu ir keista. Atsigauti po operacijos nebuvo sunku, tik bijojau pasijudinti, prie manęs buvo prijungti įvairūs vamzdeliai, – operaciją prisimena A. Vilimas. – Dabar jaučiuosi puikai, nejaučiu, kad man buvo atlikta inkstų transplantacija. Esu gyvybingas, normalus žmogus.“
Dabar klaipėdiečiui periodiškai atliekami tyrimai, jis privalo vartoti pakankamą kiekį skysčių, nepervargti.
Nuo lemtingos dienos, kuri pakeitė Andriaus gyvenimą, praėjo 20 metų. Būtent dėl šios progos pacientas apsilankė pas tuomet ją prižiūrėjusią gydytoją prof. A. Jankauskienę.
„Tokia liga sergantys vaikai būna prislopinti, be nuotaikos, energijos, apetito, jiems skauda galvą. Po transplantacijos jie labai pasikeičia – konsultuotis ateina linksmi, sveiki žmonės. Transplantacija – tai tikras stebuklas, – šypsosi profesorė. – Spėju, kad vaikai, kuriuos dabar gydau, po 20 metų neateis, neprisimins ir nepasidžiaugs tuo, ką dabar kartu darome. Žmonės keičiasi, santykiai tampa kitokie. Manau, gydytojo ir paciento bendravimas taip pat jų tęstinumas vaikui išėjus gydytis pas suaugusiųjų gydytoją, yra labai svarbus.“