Kaip interviu Eltai sakė VU Medicinos fakulteto Anatomijos katedros docentas Andrejus Suchomlinovas, tiek šiuo metu registre yra pareiškimų, parašytų nuo 1998 metų.
Ne paslaptis, kad sovietmečiu medicininiams tyrimams ir studijoms buvo naudojami neatpažinti kūnai arba palaikai, kurių nepasiimdavo artimieji. Tačiau dabartinė tvarka, nors ir apsunkinanti medicinos studijas, A. Suchomlinovo nuomone, labiau atliepia žmogaus orumą ir apsisprendimo laisvę.
„Svarbu tik, kad žmonės žinotų apie galimybę paaukoti savo kūną medicinos studijoms po mirties“, – interviu Eltai sakė medicinos mokslų daktaras.
Doc. A. Suchomlinovo koordinuojamas registras per metus pasipildo nuo 10 iki 50 sutikimų medicinos studijoms paaukoti savo kūną po mirties. 2014 ir 2015 metais sulaukta po 30-50 pareiškimų per metus, mat kaip tik tuo metu pasirodė straipsnių ir laidų šia tema, kitais metais po –10-15.
– Ar tiek užtenka, kad studijos vyktų sklandžiai?
– Registras gal ir nėra mažas, bet per metus giminės praneša apie 1-3 pareiškėjų mirtis. Taigi tiek gauname kūnų, o pagal tai, kiek turime studentų, kasmet reikėtų iki 10 kasmet.
– Kaip viskas vyksta, kai miršta žmogus, pareiškęs valią kūną po mirties palikti Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos katedrai?
– Apie pareiškimą parašiusio žmogaus mirtį mums praneša jo artimieji. Turime sudarę sutartį su laidojimo namais, tad jie mums atveža palaikus.
Gavę kūną maždaug 1-2 paras po mirties balzamuojame, injekuojame tam tikrais tirpalais ir padedame į specialią formalino ar kito balzamuojančio tirpalo pripildytą vonią. Taip kūnas laikomas apie pusę metų, kol būna visiškai paruoštas preparavimui. Tuomet iškeliamas į patalpą, kurią vadiname prozektoriumu.
Pirmo ir antro kurso studentai per preparavimo ciklą atsargiai nuima odą, paskui atskiria raumenis, tarp jų rasdami pagrindines venas, arterijas, nervus. Atvėrus vidines kūno ertmes, apžiūrimi organai.
Į prozektoriumą pasiprašo ir vyresnių kursų studentai, ypač norintys rinktis neurochirurgiją - atidarę žmogaus kaukolę nuodugniau analizuoja smegenų struktūras. Tokius smalsius studentus labai palaikome, suteikiame galimybę mokytis, kad galėtų kuo geriau gydyti pacientus.
Preparavimo ciklą studentai užbaigia per tris savaites. Tada kūnas, priklausomai nuo pareiškėjo valios, kiek metų bus naudojamas studijoms, paliekamas prozektoriume, o paskui kremuojamas arba atiduodamas giminėms.
Vilniaus universitete yra labai graži tradicija kiekvienais metais Šv. Jonų bažnyčioje aukoti šventąsias Mišias už žmones, kurie studijoms patiki savo palaikus.
Valios pareiškime jie pažymi, ar nori, kad jų vardai būtų minimi aukojant Mišias. Kai kurie nori, kai kurie - ne. Taigi mes to taip pat visada atsiklausiame.
– Kam šiuolaikinių technologijų laikas mokytis naudojant tikrą kūną?
– Studijuojant žmogaus anatomiją būsimiems medikams labai svarbu gerai žinoti žmogaus kūno sandarą. To praktiškai neįmanoma išmokti vien iš vadovėlių, atlasų ar naudojant šiuolaikines priemones – 3D vaizdus, anatominius stalus, kurie vaizduoja trimatį žmogų.
Darbas su tikru žmogaus kūnu, tikru audiniu niekuo negali būti pakeistas, nes svarbu matyti struktūras, kaip jos realiai atrodo.
Aišku, gyvo žmogaus struktūros atrodo kiek kitaip, nei po mirties, bet vis viena tai žmogaus audiniai.
Kiekvienas – skirtingas, tad dirbdamas su tikru žmogaus kūnu tu matai tikrą paveikslą, o ne tai, kas yra idealus žmogus, nupieštas atlase ar vadovėlyje.
Dėl to studijuojantiems labai svarbu turėti skirtingų žmonių pavyzdžių. Su studentais dažnai kalbame apie variacijas, tarkime, kad ta pati arterija gali atsišakoti iš vieno kamieno arba kito, ir kaip ieškoti jos pradžios. Tas pats gali būti su nervu, kuris gali skilti aukščiau arba žemiau. Skirtingi kūnai, kurie yra vienas šalia kito, labai gerai iliustruoja skirtumus tarp žmonių.
– Kaip paaukoti kūną medicinos studijoms?
Lietuvos Respublikos Žmogaus palaikų laidojimo įstatyme nurodyti du būdai. Būdamas gyvas žmogus gali pasirašyti pareiškimą, kad jo kūnas po mirties atitektų Vilniaus universiteto Medicinos fakultetui arba Lietuvos sveikatos mokslų universitetui Kaune.
Žmogui mirus jo artimieji apie tai informuoja mus. Atvežtą kūną balzamuojame ir maždaug po pusės metų studentai jau gali dirbti.
– Kodėl tik po pusės metų?
– Nes balzamavimui reikia laiko. Mažiausiai kūno paruošimui studijoms prireikia trijų mėnesių, bet geriau, jei yra pusė metų.
– Kiek paruoštas kūnas gali tarnauti mokslui?
– Priklauso nuo žmogaus valios, kokį laiką jis nurodo kūno paaukojimo pareiškime. Teoriškai, tinkamai paruošti kūnai studijoms gali būti naudojami dešimtmečiais. Mes naudojame daugmaž penkerius metus.
– O po to?
– Kremuojame arba atiduodame šeimai. Tai vėlgi priklauso nuo to, kokią valią paaukodamas savo kūną mokslui pareiškia pats žmogus sutikime.
– Universitetas palaikus kremuoja savo lėšomis?
– Jei neatsiima artimieji, už palaikų kremavimą ir visa kita sumoka universitetas, giminėms nieko nereikia mokėti. Jei grąžiname palaikus artimiesiems, visos laidojimo išlaidos tenka jiems.
– Minėjote, kad yra ir kitas būdas paaukoti savo kūną mokslui. Koks?
– Pagal tą patį Žmogaus palaikų laidojimo įstatymą, mokslo labui mirusiojo kūną gali paaukoti jo pirmos eilės giminės - tėvai, vaikai arba sutuoktinis. Tačiau per dešimt metų mums pasitaikė tik vienas toks atvejis.
– Ar visada artimieji vykdo Velionio valią?
– Kai žmonės mums paskambina su mintimi, kad nori po mirties mokslui paaukoti savo kūną, pirmiausia paklausiame, ar giminės apie tai informuoti ir nėra prieš.
Pagal įstatymą svarbesnis yra žmogaus sprendimas, bet apie kūno donoro mirtį praneša būtent artimieji. Ir jeigu to sprendimo nepalaikė, sunku tikėtis, kad paskambins. Gali būti, kad net prieš mirusiojo valią palaidos.
Dar nepaminėjau, kad žmogus savo valios pareiškimą surašo pas notarą - jei turi sveikatos, pas notarą ateina pats, jei ne - mes paprašome, kad notaras jį aplankytų namuose ar ligoninėje. Notaro paslaugos taip pat yra apmokamos universiteto.
Ne visi notarai turi patirties šioje srityje, tad mes su jais kontaktuojame, nusiunčiame sutikimo pavyzdį, rekomenduojame, ką prieš pasirašant sutikimą su žmogumi reikia aptarti. Taigi tuo pačiu metu dirbame ir su žmonėmis, ir su notarais, kad galutinis rezultatas tenkintų visas puses.
– Kokie žmonės aukoja savo kūnus mokslui – medikai, tyrėjai ar nebūtinai?
– Yra labai įvairių žmonių. Moterų – apie du trečdalius. Amžiaus vidurkis – apie 67-68 metus, bet yra ir jaunų žmonių. Buvo keli atvejai, kai pareiškimus po mirties paaukoti savo kūną mokslui parašė gamtos mokslų pirmųjų kursų studentai.
Kadangi mes su kiekvienu pasirašančiu pareiškimą pabendraujame, galiu pasakyti, kad vieni jų –giliai tikintys, kiti yra ateistai. Bet visus vienija inteligencija, išsilavinimas. Nebūtinai visi labai diplomuoti, bet bendraujant akivaizdu, kad apsišvietę, apsiskaitę, kaip mes apie juos sakome –šviesūs žmonės.
– Tebemanoma, kad prozektoriumuose – neatpažinti kūnai arba mirusiųjų vienišų žmonių, kurių nėra kam palaidoti. Ar tai tiesa?
– Šiuo metu tikrai ne. Tokia praktika buvo sovietmečiu – bet kuris neatpažintas lavonas, kurio niekas nepasiėmė, galėjo keliauti į Medicinos fakultetą. Dalyje pasaulio šalių tokia praktika išlikusi, bet Lietuvoje to nėra beveik tris dešimtmečius..