Kaip pasakoja Rasa, prevencinėje patikros programoje buvo ne pirmą kartą, o anksčiau po tyrimų gydytojai pasakydavo, kad grėsmės sveikatai nėra. Visgi prieš kelerius metus tokia pat patikra baigėsi visai atvirkščiai – onkologinės ligos diagnozė smogė kaip perkūnas iš giedro dangaus.
„Kai prieš keletą metų išgirdau diagnozę, supratau, kad gyvenimas pasisuks visai kita kryptimi. Esu kūrybinės profesijos žmogus, turėjau daug žinių dizaino srityje, norėjau studijuoti doktorantūroje. Bet, kai įvyko toks posūkis, po šoko galvoje viską susidėliojau, sugalvojau planą B. Vietoje doktorantūros gavau daktarantūrą“, – šypsojosi moteris.
Toks pavadinimas ir mintis, kad kurį laiką bus daktarantūroje, kaip pasakoja Rasa, suteikė daugiau optimizmo, o artimiesiems nesukėlė tiek daug streso. Toliau besigydydama, moteris sugalvodavo vis naujų pavadinimų, kurie padėdavo į situaciją pažvelgti kiek laisviau. Galiausiai Rasa sako supratusi, kad būtent geros emocijos ir padeda pasveikti daug greičiau.
Atsidūrusi ligoninėje Rasa sugalvojo, kad nuotaikai pakelti reikia rengtis spalvotai, todėl nusipirko geltoną megztinį, su kuriuo vaikščiodavo į gydymo procedūras.
„Kai važiavau pirmai chemoterapijai, gavau savo bičiulės laišką, ji pasidalino, kad važiuodama į chemoterapiją galvodavo, kad važiuoja į SPA. Aš pradėjau galvoti taip pat. Skyriuje gavau gaiviai žalią fotelį, pirmąjį savo iššūkį išbuvau stebėdama nuostabias pušis pro langą, nuotaika buvo tokia, lyg būčiau kurorte
Dar vienas minusas, kurį paverčiau pliusu, buvo chemoterapijos spalva. Viena iš jų yra raudona. Ji man pasirodė panaši į Campari gėrimą. Chemoterapinius preparatus aš pavadinau kokteiliais, taip visus pralinksmindama“, – sakė Rasa.
Taip žingsnis po žingsnio, kaip pasakojo moteris, ji keitė mąstymą, o taip natūraliai keisdavosi ir nuotaika, ir būsena.
„Daktarantūrą stengiausi praeiti sąžiningai, skaičiau daug literatūros, o joje radau, kad emocijos labai susijusios su sveikimu“, – savo atradimu pasidalino pašnekovė.
Lietuviai gauna mažiau gydymo galimybių nei kiti europiečiai
Nacionalinio vėžio instituto (NVI) direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas sakė, kad Jungtinėje Karalystėje atliktas tyrimas parodė, kad kas antras žmogus, gimęs vėliau nei 1960 metais, per gyvenimą susidurs su vėžio diagnoze. Tai rodo, kokio didžiulio masto problema yra vėžys.
Ne išimtis ir Lietuva – pastaraisiais metais vėžio atvejų nustatoma vis daugiau. Taip yra dėl 2 pagrindinių priežasčių: žmonių gyvenimo trukmės ilgėjimo ir geresnės diagnostikos. Visgi yra ir gerų žinių – nors onkologinių ligų daugiau, bet išgyvenamumas dėl naujų technologijų ir ankstesnių diagnozių gerėja.
NVI direktorius pastebi, kad Lietuvoje susiduriama su sudėtinga problema – pacientams nėra prieinamas naujausias ir geriausias gydymas. Be to, per mažai kompensuojami ir genetiniai tyrimai.
„Biobankai išvystyti, jų veikimas yra absoliučiai būtinas. Deja, Lietuvoje genetinių tyrimų kompensavimas nėra pakankamas, kad galėtume judėti į priekį“, – sakė doc. dr. V. Pečeliūnas.
Ypač prasta situacija yra dėl inovatyvių vaistų.
„Kai kalbame apie medicinos technologijas, inovatyvius vaistus, deja, bet Lietuva Europos Sąjungoje yra prie atsiliekančių šalių. Čia tikrai reikėtų proveržio, technologijos vystosi sparčiai, kasmet sukuriama nemažai vaistų, kurie galėtų padėti. Praeitą savaitę pradėjome robotines operacijas, bet jų prieinamumą ribos papildomos išlaidos, kurios reikalingos būtent robotinei chirurgijai, nors ji suteikia geresnę gyvenimo kokybę po operacijos ir mažesnį komplikacijų skaičių. Ar galėsime atlikti robotinę chirurgiją, priklausys tik nuo papildomo finansavimo.
Jei palygintume vidutinį Skandinavijos ar Vokietijos pilietį, jam vėžio gydymo prieinamumas bus geresnis nei Lietuvoje. Jis galės gauti daugiau vaistų, kurie ES jau patvirtinti kaip efektyvūs ir saugūs, bet Lietuvoje nekompensuojami“, – sakė doc. dr. V. Pečeliūnas.
Nors Lietuvoje yra net 5 skirtingos prevencinės programos, kurias finansuoja valstybė, lietuviai jose dalyvauja vangiai.
„Daug kas bijo, kad kažką ras, todėl neina tikrintis. Aš norėčiau pasakyti, kad labai gerai, jei kažką ras, nes kuo anksčiau randame, tuo didesni šansai pasveikti. Šiuo metu didesnę dalį pacientų tikrai galime išgydyti“, – kalbėjo pašnekovas.
Per metus apie 20 tūkstančių žmonių Lietuvoje išgirsta vėžio diagnozę, o iš viso šalyje yra apie 110 tūkst. žmonių, sergančių vėžiu. Dažniausia onkologinė liga tarp moterų yra krūties vėžys, tarp vyrų – prostatos vėžys.
Tačiau yra ir teigiamų pokyčių – pakeitus finansavimą tikimasi, kad šiemet pacientai greičiau galės patekti pas gydytojus, o gydymo įstaigos geriau prisitaikys prie pacientų poreikių. Be to, planuojama užtikrinti ir psichologų paslaugas.
Vyrai pagalbos kreipiasi rečiau
Gydytoja psichiatrė dr. Giedrė Bulotienė pasakojo, jog vėžio diagnozė visiems yra smūgis, be to, liga apipinta įvairiais liūdesį ir nerimą keliančiais mitais.
„Kartais pacientas tai priima jau kaip mirties nuosprendį. Tenka konsultuoti pacientus, kurie jau pasiruošę išeiti, kelia klausimą, ar verta toliau gydytis“, – pasakojo gydytoja psichiatrė.
Pasak dr. G. Bulotienės, dažniausiai tenka konsultuoti pacientus, atvykusius dėl nerimo, jiems kyla klausimai, kaip bus su jų šeima, vaikais, darbu ar verslu.
„Žmogus nežino, ar pasakyti apie savo situaciją pagyvenusiems tėvams, kaip jie sureaguos, o jeigu nepasakyti, tai tikrai iškils keblių situacijų ir tiesa išaiškės. Visą šitą nerimą žmogus nešasi su savimi. Visada svarbu kurti pozityvų požiūrį. Net ir kalbant apie vėžio ligą reikėtų pasirinkti neutralų kalbos toną. Tai tikrai nėra išskirtinė liga. Turiu nemažai pacientų, sergančių ketvirtos stadijos vėžiu ir gyvenančių dešimtmečius. Jie niekuo neišsiskiria, yra tokie patys kaip mes, gyvena, dirba savo darbus“, – pasakė dr. G. Bulotienė.
Gydytoja pastebi, kad vyrai vis dar kreipiasi rečiau, o mąstymas, kad net susirgus jie turi išlikti stiprūs, labai gajus.
