Specialistai įspėja, kad tam tikroms grupėms žmonių sūdyta silkė gali rimtai pakenkti sveikatai. Silkių turėtų privengti sergantys inkstų ir kepenų ligomis, opomis. Šiomis žuvimis rekomenduojama nepiktnaudžiauti ir žmonėms, kurių aukštas kraujo spaudimas, taip pat besiskundžiantiems vidurių užkietėjimu.
Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduojamą cukraus paros normą sumažino dvigubai ir įspėjo apie druskos žalą. Kaip DELFI sakė gydytoja dietologė Daiva Pipiraitė-Lazarevičienė, sūdytoje silkėje tikrai daug druskos.
„Tai tiesa. Tačiau retkarčiais ir po nedaug labai naudinga jos valgyti“, – komentavo gydytoja dietologė. Vis dėlto, jei žmogus turi sveikatos problemų, D. Pipiraitė-Lazarevičienė patarė geriau rinktis garuose troškintą nesūdytą žuvį. Dėl silkės riebalų, specialistės žodžiais, nerimauti nereikia, nes jie jūriniai, labai naudingi mūsų sveikatai ir kol kas to dar niekas nepaneigė.
Kai kuriuose silkės gaminiuose nemažai cukraus, kurio vartojimo augimu susirūpino PSO, rekomenduojamą paros cukraus normą sumažinus dvigubai, iki 6 šaukštelių per dieną.
„Vis dėlto, manau, kad silkė cukraus suvartojimo nepadidins. Norint to išvengti, reikia nevalgyti saldumynų ar jų valgyti mažiau. Tai būtų daug naudingiau sveikatai, nei atsisakyti silkės, kad nepadaugintume cukraus“, – mano gydytoja dietologė.
Domėjosi, kokiais chemikalais tirpdomos ašakos
Nerimaujantiems, kad silkės filė gamyboje naudojamos ašakas tirpdančios medžiagos, atsakymą parengė Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT). Paklausus, kokios medžiagos naudojamos žuvų ašakoms tirpdyti, VMVT specialistai patikino, kad kaulai šalinami mechaniniu būdu ir nėra konkrečių medžiagų, kurios būtų naudojamos jiems tirpdyti: „Sūdant, marinuojant silkes paprastai naudojama druska, acto rūgštis smulkius kaulus suminkština“.
Kaip ir kasmet, artėjant didžiausioms metų šventėms Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba griežtina patikras žuvininkystės produktus tvarkančiose įmonėse. Ypatingas dėmesys skiriamas šių produktų saugai, kokybei ir ženklinimui.
Pasak VMVT Veterinarijos sanitarijos skyriaus vyriausiosios veterinarijos gydytojos Janinos Kondrotienės, pernai buvo vertinta, ar gamyboje nenaudojamos Baltijos menkių kepenys, kurios uždraustos tiekti žmonių maistui dėl padidinto dioksino kiekio. Tikrinti menkes žvejojantys laivai, žuvų perdirbimo ir mažmeninės prekybos įmonės, prekiaujančios menkių kepenų konservais. Panašių veiksmų planuojama imtis ir šiemet.
Kuo riebiau, tuo geriau
Pagal riebalų kiekį žuvys skirstomos į keturias grupes. Liesos (iki 2 proc. riebumo): menkė, lydeka, ešerinės žuvys. Vidutinio riebumo (nuo 2-6 proc. riebalų): karpinės, šamas, kai kurios lašišinės. Riebios (nuo 6-20 proc. riebalų): dauguma erškėtinių, lašišinių ir labai riebios (turinčios daugiau kaip 20 proc. riebalų): ungurys, nėgės, stambios silkės.
Mokslininkai nustatė, kad kuo žuvis riebesnė, tuo sveikesnė žmogaus organizmui. Žuvyje esančių omega-3 riebalų rūgščių organizmas pats negamina, todėl jų nuolat trūksta. Daugiausia omega-3 turi silkė, skumbrė, menkė ir lašiša.
Ichtiologams žinomos 60 silkių rūšių. Daugiausia jų aptinkama Atlanto ir Ramiajame vandenyne, Baltijos bei Kaspijos jūrose. Dauguma silkių gyvena ir neršia jūroje, tačiau tokios kaip Baltijos perpelė plaukia neršti į upes.
Vartotojai silkių rūšių neskiria. Dažniausiai sūdytas silkes vadina pagal tai, iš kur jos atgabentos, norvegiškomis, Kaspijos, olandiškomis ar Baltijos silkėmis. Šios žuvys vertinamos pagal riebumą, kuris svyruoja nuo 2 iki 33 proc. Riebiausios – šiaurės platumos gyvenančios silkės, aptinkamose piečiau – daugiau jodo.