Kas yra beždžionių raupai, kaip jie plinta ir kuo pavojingi, plačiau papasakojo Santaros klinikų Infekcinių ligų centro vadovė profesorė Ligita Jančorienė.
Virusas cirkuliavo tūkstantmečius
Anot profesorės, ši infekcija nėra ypatingai nauja.
„Manoma, kad tūkstančius metų Afrikoje, į Pietus nuo Sacharos, žmonės užsikrėsdavo beždžionių raupų virusu.
Pirmą kartą virusas, įvardintas beždžionių raupų virusu, nustatytas 1958 m. Tada buvo kilęs sergamumo protrūkis beždžionių populiacijoje.
O žmogui pirmą kartą oficialiai patvirtinta beždžionių raupų infekcija 1970 metais ir tai buvo Kongo Demokratinėje Respublikoje“, – su priešistore supažindino profesorė.
Ilgą laiką pavieniai atvejai, kuriuos nustatydavo cirkuliavo Centrinėje ir Vakarų Afrikoje, dažniausiai Kongo Demokratinėje Respublikoje, Nigerijoje.
„Nors tų atvejų buvo nedaug, mirštamumas buvo apie 17 proc.“, – pastebėjo L. Jančorienė.
Visi šie atvejai buvo atogrąžų miškuose, tarp asmenų, susijusių su smulkiaisiais miško gyvūnais – graužikais, voverėmis, beždžionėmis.
„Gamtoje šis virusas cirkuliavo tarp gyvūnų. Bet vieną kartą pateko į žmonių populiaciją ir tada didesnis protrūkis fiksuotas irgi Afrikoje apie 2014 metus. O 2003 m. pirmąkart beždžionių raupų virusas buvo registruotas JAV, kai beždžionių raupai importuoti iš Afrikos“, – aiškino profesorė.
Virusas buvo nustatytas tiek žmonėms, tiek naminiams gyvūnams, dažniausiai – šunims. Visi žmonių susirgimo atvejai pasireiškė po kontakto su užsikrėtusiais augintiniais.
Kalbėdama apie naują protrūkį Europoje, L. Jančorienė sakė, kad nors jo pradžios data fiksuojama gegužę, tačiau atvejų apibrėžimas įvardintas netgi nuo 2022 m. kovo 1 dienos.
Liga dažniausiai prasideda karščiavimu
Profesorė patikslino, kad beždžionių raupai yra zoonozė, plintanti dažniau keliu, kuomet žmogus užsikrečia nuo gyvūno. Infekcija pasireiškia bėrimu, panašiu į raupų.
„Žmogus gali užsikrėsti keletu būdų. Pirmiausia nuo užsikrėtusio gyvūno per seiles, įkandimą, kitokį kontaktą, bet, kaip matome, dabartinis protrūkis daugiau susijęs su infekcijos plitimu tarp žmonių.
Plitimo būdas yra sąlytis su užsikrėtusiojo drabužiais, patalyne, rankšluosčiais, tiesioginio kontakto metu su beždžionių raupų pažeidimais odoje, kadangi žinome, kad šiai infekcijai būdingi bėrimo elementai, kurie praeina praktiškai per visas vystymosi stadijas – nuo pūslelės, pustulės iki odos su krateriu ir vėliau susiformuojančiu šašu.
Taip pat žmogus gali kosėti, čiaudėti ir, jeigu yra glaudžiame kontakte, kitas asmuo tokiu būdu gali užsikrėsti, bet turi būti pakankamai ilga ekspozicija, taip pat lytinių santykių metu per glaudų kontaktą su užsikrėtusiu asmeniu, kai jis turi ligos požymių.
Inkubacijos periodas skaičiuojamas iki 3 savaičių, tačiau dažniausiai – maždaug 6–13 dienų“, – sakė profesorė L. Jančorienė.
Anot jos, paprastai liga prasideda karščiavimu, kuris pasireiškia beveik 85 proc. užsikrėtusių žmonių, kitais bendrais negalavimais, tokiais kaip galvos, raumenų, nugaros skausmai, limfmazgių padidėjimas, nuovargis.
Dažniausiai per 1–5 dienas pasireiškia bėrimas.
„Aprašymuose bėrimo elementai dažnai prasideda nuo veido ir leidžiasi žemyn, bet gali būti, kad manifestuoja bėrimo elementai iš karto kitur, dažnai aprašo lytinių organų, perianalinėje srityje ir taip toliau“, – simptomus suminėjo gydytoja.
Į ligoninę patenka ypač retai
Iki rugpjūčio 2 dienos, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) duomenimis, iš viso pasaulyje pranešta apie daugiau nei 15,5 tūkst. laboratoriškai patvirtintų beždžionių raupų atvejų.
41 proc. susirgusiųjų buvo 30–40 m. amžiaus, 99 proc. susirgusiųjų – vyrai, beveik 95 proc. atvejų liga pasireiškė bėrimo elementais, 65 proc. susirgusiųjų, kuriems infekcija patvirtinta laboratoriškai, pasireiškė karščiavimas, nuovargis, raumenų ir galvos skausmai ir maždaug apie 5–6 proc. paguldyti į gydymo įstaigas.
„Kaip matote, didžiausia dalis atvejų – 94–95 proc. – nereikia hospitalizacijos. Užsikrėtusieji gali izoliuotis ir sirgtis namų arba ambulatorinėmis sąlygomis“, – pastebėjo gydytoja.
Rugpjūčio 3 d. patvirtintas ir pirmasis registruotas atvejis Lietuvoje.
Anot profesorės, dažniausiai specifinio prieinamo beždžionių raupų viruso gydymo nėra.
„Yra nespecifinės priemonės – tiesiog tie šašai turi pereiti visas vystymosi stadijas ir galiausiai nukristi. Žmogus pažeidžiamas, kol matomi odos pažeidimai – nuo bėrimo iki šašo pasišalinimo. Dėl to priemonės yra nespecifinės.
Kalbant apie specifines gydymo priemones, yra keletas preparatų pasaulyje, kurie bandomi gydymui. Vienas tokių yra cidofoviras ir tekovirimatas, kurie galėtų būti naudojami beždžionių raupų protrūkiams kontroliuoti, tačiau kol kas tų vaistų prieinamumo mes Lietuvoje neturime.
Tie vaistai buvo kuriami ir taikomi primatams apsaugoti nuo mirtinos beždžionių raupų infekcijos, kadangi tie gyvūnai sirgo sunkiau. Po to JAV buvo atlikti tyrimai ir patvirtinta, kad preparatai gali būti naudojami ir žmonių raupų gydymui“, – pasakojo profesorė L. Jančorienė.
Kalbėdama apie nespecifinį gydymą profesorė sakė, kad jis yra kaip ir kitų virusinių infekcijų – vartojami nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai.
Paklausta, kuo virusas pavojingas, L. Jančorienė sakė, kad šio protrūkio Europoje metu mirusiųjų registruoti vos keli atvejai – taigi tai nėra labai mirtina infekcija.
„Tačiau kai kuriais atvejais, jeigu žmogus yra imunosupresinėje būklėje, labai pažeidžiamas, galbūt infekcija gali įgauti ir sunkesnę ligos eigą, gali vystytis ir gyvybinių organų pažeidimas ar funkcijos sutrikimas – galbūt tai galėtų būti grėsmė.
Pati infekcija ne šito protrūkio metu, bet anksčiau pripažinta kaip ypatingai pavojinga, nes, kaip sakiau, pirmieji atvejai žmonių visuomenėje davė iki 17 proc. mirštamumą.
Dabartinis protrūkis lengvesnis, bet ir populiacija sergančiųjų yra jaunesnė. Kol kas apsiriboja tik virusinei infekcijai būdingais požymiais ir bėrimais“, – teigė gydytoja.
Nemano, kad kiltų pandemija
L. Jančorienė abejojo, kad ši infekcija sukeltų pandemiją, nes ji plinta sunkiau.
„Netgi lašelių keliu, kuriuo žmogus gali užsikrėsti bendraudamas, per kosulį, čiaudulį, turi būti pakankamai ilga ekspozicija, kad infekcija būtų perduota.
Ir pagal plitimą matome, kad nėra tokių skaičių, kaip buvo pandemijos metu. Tai ne tokia laki infekcija ir ne taip lengvai plinta, palyginti su kitomis kvėpavimo takų infekcijomis.
Labiau perdavimas vyksta per glaudų kontaktą su oda, gleivinėmis, tarp pažeistos ir nepažeistos dviejų asmenų odos“, – paaiškino gydytoja.
L. Jančorienė sakė, kad dėl beždžionių raupų ypatingos izoliacijos reikalavimų nėra.
„Tiesiog žmogus turi būti apribotas nuo kitų kontaktų, neturėti netgi saugių lytinių santykių, jeigu izoliuojasi namų aplinkoje.
Santaros klinikose, infekcinių ligų centre yra boksų pavidalo palatos, kurios būtų panaudotos, jeigu tokiam pacientui reikėtų stacionarinės pagalbos arba jis neturėtų galimybės izoliuotis savo namuose.
Personalas gali vykdyti savo funkcijas, slaugyti pacientą, naudodami įprastas asmens apsaugos priemones, kurias ir naudoja: ilgesnio kontakto metu reikėtų naudoti respiratorių, trumpo kontakto metu gali užtekti ir kaukės, pirštinių, be abejo, viskas turi būti keičiama, išeinant iš patalpos, kuriose pacientas izoliuotas“, – paaiškino gydytoja.
Paklausta, kaip užkratas nustatomas testais, profesorė L. Jančorienė pasakojo, kad mėginiai paimami iš išbertos vietos – tai gali būti nuogramdos, bėrimo vietos audinių skystis. Taip pat gali būti tiriamas kraujas. Gali būti tiriamas ir nosiaryklės mėginys arba tepinėlis nuo tonzilių.
Paimta medžiaga sandariame konteineryje siunčiama į Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratoriją, kur atliekami centralizuotai molekuliniai tyrimai visai šaliai. Dažniausiai atsakymas ateina per parą.
Ne visiems po kontakto reikėtų vakcinos 2 dozių
Profesorė L. Jančorienė sakė, kad skiepijamas gali būti ikiekspozicinis ir poekspozicinis.
Beždžionių raupų atveju, kadangi inkubacijos periodas yra iki 3 savaičių, bet minimaliai nuo 6 iki 13 dienų, laiko, anot gydytojos, pakanka, kad galima būtų paskiepyti asmenį, turėjusį glaudų kontaktą, ypatingai buitinius, lytinius kontaktus, kuriems didžiausia rizika užsikrėsti ir susirgti. Taip pat gali būti skiepijami sveikatos priežiūros darbuotojai.
„Kaip minėjau, dauguma mūsų, kurie dar iki 1980 m. gavo skiepą nuo raupų, kryžmiškai tas skiepas saugo. Labiausiai aktualu skiepytis būtų jaunimui, kurie nebuvo paskiepyti nuo raupų, nes buvo jaunesni ir nepakliuvo į programą.
Paskiepytiems nuo raupų užtenka vieno skiepo po ekspozicijos, o neskiepytiems rekomenduojami 2 skiepai, nors poekspoziciniame režime skiepas pradeda saugoti.
Siūloma įskiepyti vakciną per 4 paras nuo buvusio kontakto, bet kai kuriais atvejais, jeigu nėra kaip to realizuoti, galima būtų paskiepyti ir iki 14 parų“, – kalbėjo profesorė L. Jančorienė.