Gydytojas mikrochirurgas, dabar – ir politikas Juozas Olekas pasakoja, kad K. Vitkus buvo labai brangus kolegoms ir visiems pacientams. Tai žmogus, kuris, pasak J. Oleko, atvertė naują knygą Lietuvos medicinos istorijoje. Šią knygą K. Vitkus ir pats rašė, ir mokė kitus.
„Buvo labai imlus naujovėms, uždegdavo aplink save esančius žmones žingeidumu, pagalba žmonėms. Kęstutis buvo didžiulis eruditas, domėjosi kultūra, Lietuvos istorija, pasaulio pažinimu. Mokėjo atjausti kiekvieną, daugelis jo kolegų ir pacientų tapdavo net šeimos draugais. Jam rūpėjo ne tik fizinis skausmas, bet ir žmogaus psichologinė būsena. Per tuos metus, kai sėdėdavome prie operacinio stalo, palinkę prie mikroskopų, mus surišo daug šiltų gijų. Aš buvau ir jo sūnaus krikštatėvis“, – pasakojo J. Olekas.
Pašnekovas prisiminė, kad visada, atėjus į svečius, K. Vitkus jį sutikdavo su šypsena.
Chirurgas atliko ne vieną dešimtį unikalių operacijų, gelbėjo žmones nuo suluošinimo, ypač, pasak J. Oleko, po traumų, onkologinių ligų. Savo profesijos žydėjime perėjo į grožio, plastinės chirurgijos sritį ir ten dovanojo džiaugsmą savo pacientams.
„Mums jo labai trūks ir tie, kurie su juo dirbome, visada jį prisiminsime kaip didelį šviesulį, daugeliui pacientų ir bendradarbiams nušvietusį gyvenimą gražiausiomis spalvomis“, – kalbėjo J. Olekas.
Kitas kolega, plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas dr. Vytautas Tutkus sako, kad jo mokytojas profesorius K. Vitkus buvo toks žmogus, apie kurį galima pasakoti ir pasakoti. Pasak jo, būtent K. Vitkus pradėjo visą mikrochirurgijos epochą, nes Lietuvoje to prieš tai niekas nedarė.
„Vitkaus tėvas buvo kaip vadybininkas, idėjų generatorius, autoritetas. O Kęstutis, jo sūnus, buvo kaip motoriukas. Aplink jį susitelkė visas mūsų mikrochirurgų kolektyvas. Visi buvome beveik bendraamžiai. Dėl to visos mūsų bėdos, džiaugsmai buvo kartu, interesai irgi buvo panašūs. Dėl Vitkų šeimos susidarė toks geras branduolys, kuriame nebuvo nei intrigų, nei pykčių. Dirbome ir džiaugėmės tuo, ką darome“, – sakė dr. V. Tutkus.
K. Vitkus, pasak pašnekovo, buvo pagrindinė jų atrama. Jis prisimenamas kaip neišsenkančių jėgų šaltinis: „Atlikdavo kasdien didžiausias operacijas, po 10 valandų operacinėje. Kitą dieną jau vėl būdavo žvalus. Buvo tikras ištvermės pavyzdys.“
Pašnekovas kolegą prisimena kaip visada gerai nusiteikusį ir besišypsantį. V. Tutkus pasakoja, kad, atliekant sunkias operacijas, jam kartais prireikdavo ir pagalbos bei patarimo iš šalies – tokiu atveju skambindavo K. Vitkui, o šis, net viduryje nakties visada atvykdavo padėti.
„Kiek tekdavo prašyti jo pagalbos, niekada neatsisakydavo padėti. Tokių vadovų dabar sunku surasti“, – sakė V. Tutkus.
Bendražygis pabrėžia, kad kaip chirurgas K. Vitkus turėjo Dievo dovaną. Jam užtekdavo paskaityti apie naujausias operacijas ir neilgai trukus jis pats jas atlikdavo taip puikiai, tarsi tai nebūtų pirmas kartas.
„Kaip draugas jis būdavo itin šiltas žmogus. Visada būdavai laukiamas svečias jo namuose, mėgdavo bendrauti. Turėjo labai gerą aprangos stilių – galbūt prie to prisidėjo ir žmona. Visada pasitempęs, madingai apsirengęs. Nešiodavo varlytę, vėliau ir mus tuo užkrėtė – kolega Juozas Olekas irgi pradėjo nešioti varlytę. Žmogus, kuris spinduliavo teigiama energija“, – kalbėjo V. Tutkus.
Žinomas plastinės rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas ekspertas Renaldas Vaičiūnas ilgą laiką dirbo petis į petį su profesoriumi K. Vitkumi. Kurį laiką profesorius buvo jo vadovas. Net ir po daugelio metų R. Vaičiūnas buvo įpratęs vyresnįjį kolegą vadinti „šefu“, nors kartu nebedirbo, jau ir pats pats turėjo savo pavaldinių, o su K. Vitkumi jie liko tik gerais draugais.
Gydytojas R. Vaičiūnas buvo vienas pirmųjų, ankstų pirmadienio rytą sužinojęs apie tai, kad profesorius netikėtai susmuko duše. Sako, iki šiol sunkiai atsigaunantis nuo šios žinios: „Nesu jautruolis. Su šefu nebuvome iš tų jautriųjų, bet man sunku apie tai kalbėti. Buvo labai netikėta“.
Su profesoriumi K. Vitkumi jį sieja daug prisiminimų, nuo dramatiškų iki smagių.
„Mano prisiminimai tokie, kad smagu prisiminti, gėda papasakoti“, – šyptelėjo R. Vaičiūnas.
Su K. Vitkumi jis pradėjo dirbti 1983 metais.
„Tada jis buvo vedantis chirurgas su didžiule rekonstrukcinių operacijų patirtimi. Aš kaip tik buvau grįžęs iš kariuomenės kur dirbau karo gydytoju, nes 1982 metais baigiau Medicinos institutą Kaune, padirbau kelis metus ir mane rusai „supakavo“ į kariuomenę Afganistane, kur trūko gydytojų“, – prisiminė pradžią gydytojas.
Kartu medikai dirbo ir įsimintiną Sausio 13-osios naktį.
„Kęstas buvo didelis patriotas. Buvome sutarę: jeigu kažkas dėsis, didelių didvyrių nevaidinsime, o ligoninėje darysime tai, ką geriausiai sugebame. Taip atsitiko, kad ta ligoninė mūsų buvo kaip ir pagrindinis taškas, kur vežė sužeistuosius. Niekas tada negailėjo jėgų – dirbo, operavo, padėjo, kas kiek galėjo.
Tada visa mikrochirurgija buvo išvien traumų gydymas ir tos mūsų žinios labai pravertė. Šefas visą tą naktį dirbo – nesitraukė nė sekundės“, – pasakojo R. Vaičiūnas.
Įsimintina buvo ir krepšinio legendai atlikta Achilo sausgyslės operacija. 1987 metais, per Sovietų Sąjungos rinktinės treniruočių stovyklą, 22 metų sportininkui trūko Achilo sausgyslė. Atlikti sudėtingą operaciją patikėta profesoriui K. Vitkui, jo tėvui docentui Mečislovui Vitkui. Komandoje buvo ir gydytojai J. Olekas su R. Vaičiūnu.
Operacija buvo itin sudėtinga, tačiau sėkminga. Deja, bet vos po 3 mėnesių operaciją teko kartoti, mat reabilitacijoje buvęs A. Sabonis lipo laiptais ir paslydo. Šį kartą plyšo ne tik sausgyslė, bet ir kiti audiniai.
Antroji operacija buvo dar sudėtingesnė nei pirmoji. Laimė, ji taip pat pavyko ir krepšininkas galėjo toliau sportuoti. Įdomu tai, jog po operacijų chirurgas ir krepšininkas taip ir liko draugais, o K. Vitkus netgi dalyvavo A. Sabonio vestuvėse.
R. Vaičiūnas prisimena, kaip jie visi didžiavosi, kai A. Sabonį patikėta operuoti profesoriaus K. Vitkaus komandai: „Tais laikais tai buvo baisus įvykis“.
Kad aukštaūgis krepšininkas tilptų, reikėjo sujungti dvi ligonines lovas, nestigo ir kitų organizacinių rūpesčių.
„Atsimenu, tais laikais pirmą kartą gyvenime pamačiau fakso aparatą – jį atitempė gal iš Centro Komiteto, pastatė operacinėje, nes gi Sąjungos rinktinė. Atsiuntė schemų, papaišytų parkeriais – kaip operuoti, kaip siūti.
Pas mus jau buvo kita kultūra ir pats principas operacijų, kad ne siūlai laiko, siūlai skirti tik audinių suartinimui. O ten – viskas senoviškai: turi būti kuo stipresnis siūlas, kad laikytų. Kaip Kęstas juos „išlazdavojo“. Jis jau buvo tada grįžęs iš savo stažuočių Amerikoje, kur buvo visai kitas priėjimas, visai kitas elgesys su audiniais. Taip jis mus ir mokė: operuoti švelniai, netraumuojant.
Tikrai jis buvo pavyzdys, su kuriuo visada buvo smagu būti. Jis rimtai žiūrėjo į darbą, bet tuo pačiu mokėjo tokią atmosferą sudaryti, kad visiems būtų smagu – mokėjo pajuokauti. Kažkaip mokėjo padaryti taip, kad visi norėtų patys dirbti“, – kalbėjo gydytojas R. Vaičiūnas.
Apie savo išėjusį kolegą jis, kaip ir kiti „Delfi“ pašnekovai, atsiliepė labai šiltai: „Buvo be proto šiltas žmogus, nors likimas jam nepagailėjo smūgių, bet visada buvo ta šypsena, inteligentiškumas įgimtas. Negirdėjau, kad aprėktų ką nors. Porą kartų mačiau susinervavusį, bet ir tai pats savyje, matyt, viską prarydavo, nurodymus duodavo ir viskas. Fainas buvo žmogus. Bet pradedi tai vertinti, kai netenki“.
K. Vitkus buvo apdovanotas Nacionaline premija už Rekonstrukcinės ir plastinės tarnybos sukūrimą, pelnęs Lietuvos tautinio olimpinio komiteto žvaigždę, apdovanotas Lietuvos biatlono federacijos medaliu „Už nuopelnus Lietuvos biatlonui“, apdovanotas Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos vyriausybės sporto garbės kryžiumi „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (2012 m.), Vilniaus miesto savivaldybės I laipsnio apdovanojimas „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“ (2015 m.)