Paciento artimiesiems sutikus padovanoti organus, gavus tyrimų rezultatus ir gydytojams įvertinus organų būklę, pradedama komunikacija su potencialiais recipientais.
Per gana trumpą laiką jie turi apsispręsti, ar galės atvykti transplantacijai į VUL Santaros arba LSMUL Kauno klinikas. Atvykusiems potencialiems recipientams yra atliekami įvairūs tyrimai, siekiant įvertinti donorinio organo ir recipiento medicininių rodiklių suderinamumą.
Inkstų transplantacijos laukiantiems recipientams ši galimybė reiškia gyvenimo kokybės pagerėjimą, išsilaisvinimą iš varginančių dializės procedūrų.
Diagnozavus galutinės stadijos inkstų nepakankamumą, pacientui prireikia pakaitinės inkstų terapijos. Yra trys būdai padėti – inksto transplantacija, peritoninė dializė ir hemodializė.
Jeigu pacientas įtraukiamas į laukiančiųjų inksto transplantacijos sąrašą, atliekamas išsamus sveikatos būklės ištyrimas.
Apie kruopštų pasiruošimą inksto transplantacijai ir sudėtingą recipientų atrankos procesą portalui „Delfi“ sutiko papasakoti Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytoja nefrologė, vyresnioji specialistė organų transplantacijai Diana Sukackienė.
Įtraukimui į donoro laukiančiųjų eilę – kruopštus ištyrimas
Gydytoja nefrologė D. Sukackienė supažindino, kad lėtinė inkstų liga turi penkias stadijas. Kai pacientui diagnozuojama galutinė lėtinės inkstų ligos stadija, reikia inkstų transplantacijos. Gydytoja pažymi, kad ne visiems pacientams galima atlikti transplantaciją dėl kitų gretutinių ligų, pavyzdžiui, dėl onkologinių.
Pasiteiravus, kokie pagrindiniai kriterijai taikomi įtraukiamiems į inksto transplantacijos laukiančiųjų eilę, gydytoja paaiškino, kad pacientui inkstų transplantacija indikuotina, kai diagnozuojama paskutinės stadijos lėtinė inkstų liga.
„Ar pacientui dėl jo sveikatos būklės galima inksto transplantacija, sprendžia gydytojų konsiliumas po atliktų labai išsamių laboratorinių (kraujo ir šlapimo), instrumentinių tyrimų (elektrokardiogramos, krūtinės ląstos rentgenogramos, vidaus organų ultragarsinio tyrimo, viršutinės virškinamojo trakto dalies endoskopinio tyrimo, širdies echoskopijos) ir gydytojų specialistų konsultacijų: kardiologo, urologo, ginekologo, otorinolaringologo, odontologo. Šie tyrimai ir gydytojų specialistų konsultacijos privalomi visiems, tačiau, atsižvelgiant į kitas paciento gretutines ligas, atliekame ir kitus reikiamus tyrimus bei nukreipiame atitinkamos srities specialistų konsultacijoms“, – paaiškino gydytoja nefrologė D. Sukackienė.
Laikas – aukso vertės
Kalbėdama apie inkstų transplantaciją, gydytoja nefrologė D. Sukackienė, akcentavo, kad transplantacijos procese ir recipientų atrankoje svarbi kiekviena valanda.
„Inkstų transplantacijai iš laukiančių sąrašo iškviečiami keturi recipientai, iš kurių atrenkami du, jei yra du donoriniai inkstai. Recipientų atrankos procesas gali užtrukti nuo keliolikos iki dvidešimt keturių valandų, priklausomai nuo recipientų gyvenamosios vietos, miesto, kuriame yra donoro ligoninė ir kitų veiksnių“, – pasakojo gydytoja D. Sukackienė.
Gydytoja atkreipia dėmesį, kad, kaip ir donorystės, taip ir recipiento atrinkimo bei transplantacijos metu dalyvauja daugybė sveikatos priežiūros specialistų – koordinatoriai, gydytojai, slaugytojai, slaugytojų padėjėjai, operacinių personalas, laboratorijų darbuotojai, vairuotojai.
Donoro ir recipiento suderinamumas
„Inkstų transplantacijoje labai svarbus kraujo grupių suderinamumas, žmogaus leukocitų antigenų (ŽLA) sutapimas ir kryžminės dermės mėginys. Esant gyvam donorui (kai artimas žmogus ar giminaitis dovanoja inkstą), galime atlikti ir nesuderinamų kraujo grupių transplantaciją, tačiau, kai donorinis inkstas yra mirusio donoro, transplantuojame tik tos pačios arba suderinamos kraujo grupės recipientui“, – paaiškino gydytoja nefrologė D. Sukackienė.
Gydytoja pasakojo, kad užtikrinant kuo geresnį transplantuojamo organo ir recipiento suderinamumą, tiek donorui, tiek recipientui taip pat ištiriami žmogaus leukocitų antigenai.
„Kuo daugiau žmogaus leukocitų antigenų neatitinka, tuo didesnė tikimybė, kad recipiento imuninė sistema gamins antikūnus prieš transplantatą (persodintą organą). Kryžminės dermės mėginys yra labai svarbus tyrimas, todėl jis atliekamas net kelis kartus ir, jei reikia, keliais skirtingais metodais. Šiuo mėginiu nustatoma, ar recipientas neturi antikūnų prieš konkretaus donoro antigenus. Jei recipiento kryžminės dermės mėginys yra teigiamas, šio donoro inksto transplantacija negalima“, – pasakojo D. Sukackienė.
Vienas iš Nacionalinės donorų asociacijos steigėjų, LSMUL Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos vadovas, gydytojas anesteziologas – reanimatologas, Lietuvos anesteziologų – reanimatologų draugijos prezidentas prof. dr. Andrius Macas sako, kad transplantologija šiuolaikinėje medicinoje yra tarsi deimantas karūnoje.
„Tikrai ne vienintelis deimantas, bet galima didžiuotis, kad Lietuva ir Baltijos šalių regione, ir Europoje būdama nedidelė, gali pretenduoti į tokius gerus rezultatus. Reikia labai didžiuotis, džiaugtis ir būti labai atsakingais. Negali būti jokios prievartos, nesutarimų, turi būti priimami bendri sprendimai“, – sakė profesorius A. Macas.
Transplantologijos ateitis
Kalbėdamas apie ateitį, profesorius A. Macas pripažįsta, kad transplantologijos operacijų ateityje gali mažėti dėl kelių priežasčių.
„Pirmoji priežastis, kad visgi terapija, arba taip vadinama konservatyvioji medicina, minimaliai invazinė chirurgija vis labiau daro stebuklus: ne tik atveriame užsikimšusias kraujagysles, bet jau keičiame vožtuvus ir taikome kitus, anksčiau neregėtus gydymo metodus. Atsirado daug galimybių per pastaruosius dešimt–penkiolika metų.
Kartu turime suprasti, kad mūsų – Lietuvos medikų – pasiekimai yra labai dideli. Terapijos sritis su minimaliai invazyvia chirurgija, intervencinėmis priemonėmis, intervenciniais radiologiniais sprendimais yra labai pagerinančios organų funkcijas. Taip, padedant ligoniui, transplantaciją neretai galima pavėlinti ar ilgesniam laikui atidėti“, – pasakojo Anesteziologijos klinikos vadovas.
Pasak prof. dr. A. Maco, kartais šiuolaikinės medikamentinės ar intervencinės priemonės padeda išvengti transplantacijos.
„Jau jaučiame, kad atsiranda ir įvairių kitų galimybių išspręsti organų funkcijos nepakankamumo problemas. Taip pat atsiranda įvairių genetinių ne tik tyrimų, bet ir sprendimų. Vis daugiau galime su biologine terapija. Tokiu atveju, kai kuo anksčiau pastebima ir diagnozuojama liga, galima ją gerai stebėti. O žmogui laimėti daug jam brangaus laiko“, – medicinos mokslo pažangos laimėjimus vardijo profesorius A. Macas.
Kokie iššūkiai kyla gydytojams transplantologams, anesteziologams – reanimatologams?
Itin svarbus dalykas, į kurį dėmesį atkreipia profesorius A. Macas, yra tas, kad į Lietuvą ir visą pasaulį atkeliauja labai inovatyvios technologijos.
„Kalbame apie nanotechnologijas medicinoje, angipogenezę, organų išsaugojimo ir regeneracijos darbus. Transplantologija, tarsi tiltas, kuris turi savo vietą, tačiau yra ir kitų sprendimų. Prieš maždaug dešimt–dvylika metų mums pagrindiniai iššūkiai buvo, tarkime, kaip gauti naujos įrangos, kurią dabar mes jau turime. O įrangą turime kartais geresnę, negu tarkime, Niujorke (JAV)“, – mano profesorius.
Profesorius pasakoja, kad dar prieš dešimtmetį pradėta galvoti, kaip suburti komandą, kaip suburtą specialistų komandą išlaikyti aukštame profesionalume. Pasak profesoriaus A. Maco, šiuo metu svarbiausias uždavinys yra išsaugoti medikus.
„Išsaugoti ne tik jų kompetenciją, bet ir motyvaciją šiame nelengvame darbe. Šiuolaikinis iššūkis vadovams tai transplantacijos bendruomenės – gydytojų, slaugytojų, anesteziologų ar chirurgų išsaugojimas. Tad svarbu ne tik, kaip tą komandą suburti, sukurti, bet ir ją išlaikyti. Pastarosiomis dienomis mes kalbame, kaip išlaikyti žmonių motyvaciją, kai kartais pavargsti, kai kartais pasaulis pasiūlo daug lengvesnių kelių, nei pasiaukojantis mediko darbas, kuris neretai taip lengvai nuvertinamas. O juk kiek pastangų reikėjo, kad pasiektume tokias aukštumas, kokias turime transplantologijos srityje“, – pabrėžė prof. dr. Andrius Macas.